Domėtis aviacija pradėjau gyvendamas Kaune, kai 1949 metais įstojau mokytis į Kauno žemės mechanizacijos technikumą. Mano grupėje mokėsi toks Jonas Kolyta iš Kėdainių, kurio tėviškė buvo šalia aerodromo, tad jis daug bendravo su ten dislokuotais aviatoriais ir jautė trauką aviacijai. Po kurio laiko Jonas technikume su Laisvanoriškos draugijos armijai, aviacijai ir laivynui remti (LDAALR, rusiškai DOSAAF) aktyvistais suorganizavo parašiutininkų būrelį.
Į parašiutininkų būrelio veiklą įsijungiau aš, mat norėjau pasekti pusbrolių Jono ir Vytauto keliu. Dažnai vykdavom į Panemunėje dislokuotą desantininkų pulką, kur teorijos ir praktikos mokymus mums vesdavo sovietinės kariuomenės desantininkai – seržantai. Gal kokius penkis kartus jau buvome parašiutus gavę ir susidėję, tačiau ar specialiai, ar dėl kitų priežasčių tą rudenį su parašiutu iš reostato šuolio nebuvo.
Kai antro kurso pradžioje „už nusižengimą, nesuderinamą su tarybinio moksleivio statusu“, iš technikumo buvau pašalintas, būdamas dar tik penkiolikmetis turėjau dirbti, o vakarais mokytis vakarinėje vidurinėje mokykloje.
Vėliau savo meilę oreivystei atgaivinau lankydamas Vilniaus aeroklubą. Per pusmetį atlikau devynis įvairaus sudėtingumo, tai yra iš gondolos, taip pat lėktuvo, uždelstą ir su pagalbinio parašiuto paleidimu šuolius. Aviacinio sporto entuziastų tuomet netrūko, Vilniaus LDAALR techninis aviacijos klubas 1955 metais, be parašiutininkų, modeliuotojų, turėjo sklandytojų sekciją, kurios veikloje taipogi dvejus metus sėkmingai dalyvavau.
Iki 1956 metų Vilniaus sklandytojus tenkino tik guminio amortizatoriaus traukiami A-1 (Antonovo) bei BRO-9 (Broniaus Ožinio konstrukcijos) sklandytuvai, skrendantys tik pažeme.
O tuo metu Kauno sklandytojai skrydžio rekordų siekė virš Kulautuvos šlaito. Savos gamybos vilktuvo, kurį sukonstravo bei pagamino Jonas Balčiūnas su kolegomis, dėka pakeltais į orą skraidymo aparatais jau ieškojo terminių srovių.
Tą vasarą, vadovaujami buvusio karo lakūno, sklandymo sekcijos vadovo Mačialino, bandėme savo „sparnus“ Kyviškių aerodrome. Vadovas duodavo mums gerų patarimų kukliuose mūsų skrydžiuose, o poilsio metu mes klausydavomės jo pasakojimų iš kovinės patirties fronte karo metu.
Aukštesnių skridimų bandymams pradžioje naudojome „pailgintą“ amortizatorių. Tai yra nuo sklandytuvo iki amortizatoriaus įterpėme apie 50 metrų ilgio plieninį lyną, kad aparatui kylant nereikėtų kelti sunkios gumos ir kad tempikų rankose „nežūtų“ dalis amortizatoriaus. Kitame guminio lyno gale prijungėme storą virvę, kad aparatas kiltų aukštai nereikėjo daryti „ragatkės“ po komandos „bėgte marš“. Tempimą tęsdavome ir po signalo „staras“. Neblogai pakildavo BRO-9, kai du kartus daugiau rankų jėgos pridėdavo apie 20 vaikinų… Sklandytuvas praskrisdavo virš mūsų galvų 30-40 metrų aukštyje, padaręs vieną ar du posūkius sugrįždavo beveik į starto vietą.
Kiek vėliau sklandytuvų pakėlimui į orą panaudojome motociklą „Charley Davidson“. Priekinį jo ratą pakėlėm ant specialaus rėmo su kreipiančiaisiais ritinėliais vertikalia ir horizontalia kryptimi. Užpakalinį ratą pakėlėme taip, kad laisvai išsitektų ratas su paaukštintu ratlankiu, privyniotu plieninio lyno. Nuvažiavę į numatytą aerodromo vietą motociklą pritvirtindavome prie žemės, sumontuodavome kitą įrangą, o iki starto vietos nutiesėme telefono laidus ir įrengėme telefono aparatą. Tokiu būdu vyniodami ant užpakalinio rato ratlankio plieninį 4-5 milimetrų skersmens apie 1200 metrų ilgio lyną, sėkmingai pakeldavome į orą „broškę“.
Atlikę kelis tokius pakilimus su „pailgintu“ amortizatoriumi bandėme sėkmę su kilometro ilgio lynu. Beje, aerodromo angare Kyviškėse turėjome dvivietį sklandytuvą A-2 su kuriuo galėtume skristi su instruktoriumi, kaip tai daroma šiais laikais, bet šis plačiasparnis medinukas buvo kiek papuvęs ir nesaugus, antra ar jis būtų kilęs nuo mūsų rankomis sukurtos traukos. Todėl jis ir stovėjo angare neliečiamas.
Startai su „Charliu“ būdavo sunkūs ir negarantuoti. Apie pusę bandymų būdavo nepilni arba nepavykdavo, uždusdavo variklis, atsikabindavo ar nutrūkdavo lynas, nors visi skrendantieji stengėsi kuo tiksliau laikytis teisingos pakilimo trajektorijos. Entuziazmas ir noras pakilti buvo didesni už nesėkmes, todėl 1956 metų vasarą motociklą išnaudojome „su ugnele“.
Nors sklandytuvo BRO-9 kilimo greitis yra apie 70 km/val. lyną vyniodavome pirmąja pavara labai švelniai atleidžiant sankabą prie didžiausių variklio apsukų tol, kol pakyla sklandytuvas ir dalis lyno į orą bei sumažėja trintis, susilygina pasipriešinimas su turimu galingumu. Jei startas buvo sėkmingas, tada sklandytuvas pasiekdavo apie 350 metrų aukštį.
Man pakilti į orą pasisekdavo tik savaitgalį, kai atvykdavo Mačialinas, mat tik jis be manęs sugebėdavo suvaldyti „Charlio“ akseleratorių bei sankabos pedalą. Kitiems dažnai uždusdavo motoras ar nutrūkdavo lynas. Bet vėlesniais metais jau atsirado galingi čekiški „Herkules“ išvilktuvai.
Po 50 metų įdomu prisiminti turiningai praleistas dienas aerodrome. Svajonė „užsidėti sparnus“ dar gyva…
