Ilgai galvota ir ruošta kelionė į Šiaurės jūrą artėja prie pabaigos, grįžtame. Aplankę Danijos Jyllando šiauriausio salos kampo Skagen uostą, ruošiamės išplaukti. Dar sugalvojau nubėgti iki jachtingo parduotuvės nupirkti vandens siurbliui sparnuotę. Beeidamas pamačiau įdomų, JAV armijos uniformomis apsirengusį ekipažą prie tiksliai kariškai aprengto JAV karinio džipo „Wilis“. Susidomėjau dėl to, kad su tokiu 1944 m. kelis kartus gavau pavažinėti kaimo keliukais ir po laukus už atneštų raugintų agurkų saują SA (sovietų armijos) majoro vairuotojui. Gaila, grįždamas „amerikonų“ neberadau, tikriausiai ten kokie filmavimai buvo vykę. Mes netrukus išplaukėme link Kopenhagos.
Nors keliavome daug nesižvalgydami, orai buvo pakenčiami, kapitonas Arvydas visiškai įdiegė kompiuterinę navigaciją GPS. Nuotraukose matosi, kaip atrodo praeitas kelias ekrane.
Pakelėje dar užsukom į Vesteroe uostą Laeso saloje, o Kopenhagoje, internete pasižiūrėję savaitės vėjų kryptis ir stiprumus, išplaukėme toliau. Matėsi, kad artėja nelabai gražūs orai. Lenkijos pusėje iki 45 jM, tačiau palankių vakarinių krypčių vėjai. Kaip visuomet, per dieną prisibėgioję, iriamės toliau, Ystad jachtų uoste nakvojame. Įdomus pastebėjimas: atplaukus matėsi pilnutėlė aikštė puspriekabių be vilkikų ir dar vis jas traukia iš atplaukusio krovinių kelto, o greta milžiniškas kroviklis su ilgomis šakėmis tas puspriekabes po dvi krauna į specialias geležinkelio platformas. Ryte aikštė buvo tuščia, pagalvojau, kada pas mus bus tokia logistika, kai vienas šilumvežis per naktį nugabena šimtus kilometrų apie šimtą krovininių puspriekabų.
Graži saulėta diena ties Švedijos piečiausiu kampu, o ant aukšto kalno matosi daug kartų stebėta keista akmeninė tvora. Kilo noras ją aplankyti. Užplaukėme į Kaseberga uostą, nuėjome iki kalno. Tai buvo ne tvora, čia radome laivo formos „antkapį“. Išdėliotas laivo kontūras iš 59 granito luitų, kurio ilgis 67, plotis 19 metrų, o forštevnis ir achterštevnis – iš marmuro. Spėjama, kad šis paminklas pastatytas bronzos amžiaus pabaigoj. Viena iš teorijų, kad tai simbolizuoja laivo įgulos žūtį, kita – tai kažkas susiję su astronomija.
Svetingame Kaseberga žvejų uostelyje kitų jachtų komandos mane perspėjo, kad artėja labai stiprūs vėjai, patarinėjo neplaukti. Buvo minčių pasiekus Bornholmą štormus pralaukti, tačiau jau buvo 18-ta kelionės diena, nesinorėjo užtrukti savaite ilgiau ar sulaukti priešingos krypties rytinio vėjo. Ties Hamerode dar švietė saulė, o jachta didžiausiomis burėmis vos pasiekdavo penkis mazgus, iki namų per 200 jm, vėjas tiesiai į nugarą.
Nutolus nuo Bornholmo 100 jm, oras pasikeitė, nors nuiminėjom ir mažinom bures, GPS fiksuodavo per 15 jM jachtos greitį. Plaukėme vienu, kiek įmanoma, sumažintu grotu, buvo užsifiksuoti tokie ekrano parodymai:
2005.08.09 20:17:20 -9 m 262 ft 0:00:08 19 kt 32° true N55 28.505 E15 22.316
2005.08.09 20:17:28 -9 m 75 ft 0:00:04 11 kt 45° true
N55 28.542 E15 22.356
2005.08.09 20:17:55 -9 m 92 ft 0:00:05 11 kt 172° true
N55 28.496 E15 22.426
2005.08.10 02:48:51 6 m 47 ft 0:00:02 14 kt 111° true
N55 34.859 E16 35.436
2005.08.10 02:49:01 3 m 123 ft 0:00:06 12 kt 99° true
N55 34.852 E16 35.476
Tokio greičio jachta dar niekada nebuvo pasiekusi.
Firminis štorminis stakselis neišsilaikė nė pusvalandžio. Per radiją girdime, kad Klaipėdos uostas uždarytas, keltai nekursuoja, kad Lenkijos jachta nukentėjo. Tokiais tempais būtume artėję prie savo krantų, jei būtų atlaikę groto šliaužikliai. Beveik akimirksniu pradėjo trūkinėti vienas paskui kitą plastmasiniai šliaužikliai. Kol susiruošėm nuimti grotą ir kelti triselį, vėjas dar spėjo perplėšti burės kraštą. Visiškai nuleisti grotą ir pakelti triselio nepavyko, nes atsilaisvinusį groto falą stiebo tope vėjas užmetė į šoną, gal apsuko taip, kad nei aukštyn, nei žemyn. Susitaikome su šiomis nesėkmėmis, nutariame dreifuoti. Būtina stabdyti, nes jachta nuo „kalnelio“ eina 8 į „kalnelį“ 3 jM. Iš atliekamų virvių pagaminę stabdį, jį metame, greitis nežymiai sumažėja. Prisiminiau turįs mažai naudojamą burę – „ričerį“, suraišiojame jį taip, kad Neptūnui nebūtų pagundos jį sudraskyti, šį stabdį išmetame. Jachta sustojo, prietaisai rodo, kad tokiu greičiu iki Klaipėdos eisime 36 val. Už pusvalandžio matome, kad jachtą stabdanti 12 mm virvė dingo su visa bure, mat pasirinkome per ploną pynutę, kuri nutrūko. Tokią dovaną gavęs Neptūnas turėtų nusiraminti, bet kur tau, pasisukusią jachtą bangos varto dar smarkiau, nes nulūžo rumpelis.
Kadangi nė vienas komandos narys panikos nekėlė, tvarkingai surinkę jachtoje turimus vatinukus, vatines kelnes, neperšlampamus rūbus, miegmaišius sudarėme vos apglėbiamą stabdį. Pririšome storiausia virve ir įmetėme iš achterio. Rumpelį sutvarkėme, sutrumpindami medinę dalį, dabar jį laikėme pririštą, kad neatsiremtų į kokpito šoną ir vėl nenulūžtų. Pajuokavę, kad sutaupysime nemažai maisto, uždarę landas ilsėjomės. Vidurnaktį išgirdau kažkokį ūžimą, išlindęs matau šalia stovintį ir prožektoriumi šviečiantį didelį krovininį laivą. Įgula pamačiusi, kad čia esama gyvų žmonių, netrukus pasišalino (mūsų eigos ir denio apšvietimo šviesos degė).
Prašvitus, lygiai po pusės paros dreifavimo, trosų švilpimas lyg tai sumažėjo, vandens paviršius atrodė mažiau putotas ir baltas. Papildę variklio tepalą beveik vienu litru, kad nuo didelio vartymo nenutrūktų jo tiekimas, bandome judėti. Iki namų likę keturiasdešimt jūrmylių. Traukiame iš vandens rūbų ir miegmaišių rinkinį, gana sėkmingai judame, netgi pasikeliame išsaugotą darbingiausią stakseliuką. Sutaupytus vakarykščius pietus po vidurdienio valgėme jau uoste.
Dangėje stovėjo atitempta, smarkiai apdaužyta nulaužtais stiebais dvistiebė lenkų jachta, kurios kapitonas žuvo. Čia, Danėje, betraukdami iš vandens stiebo dalis su trosais pasirodė ir kapitonas, matyt, nespėjęs ar nesugebėjęs atkabinti štormjuostos kablio. Tai buvo 2005 m. rugpjūčio 11 diena.
Per 25 metų jūrinio plaukiojimo praktiką man pirmą kartą teko jūroje patirti tokį stiprų vėją, tokias bangas ir praktiškai išbandyti dreifavimo technologiją. Darytinos svarbiausios išvados: kiekvienos jūrinės jachtos komplekte turi būti patikimas plaukiantis inkaras, kurį rišti reikėtų prie apgalvoto taško dreifavimo krypties pasirinkimo, patikimos ir išbandytos štorminės burės, geros štormjuostos su tinkamais karabinais, patikimai ant denio ištempti trosai. Jachtoje viskas turi būti patikimai padėta, sunkesni daiktai pririšti.
Neptūnui per šį išbandymą atiteko burė „ričeris“ ir vienas bujus nuo gelbėjimo rato, tačiau už tai jis mums parodė neužmirštamą savo galybės vaizdą, davė daug adrenalino ir įspūdžių.
Kelionę į Norvegijos fiordus baigėme dvidešimtą parą po išplaukimo iš Klaipėdos. Pasižadėjome, kad ji bus pakartota vykstant į tolimesnes Šiaurės jūros vietas.
