Suaktyvėjus išplaukimams su jachta „Sūduva“, Gotlande kelis kartus pataikiau į renginius. Kartą vidurnakty prisišvartavę Visby uoste kietai miegame. Prašvitus kažkokia muzika, dainos trukdo mūsų miegus. Kišu galvą iš jachtos – nustembu. Skambinu mūsų draugams, Švedijos lietuviams. Eugenijus Budrys skubotai paaiškina, kad labai jie visi: Klemensas Gumauskas ir Jonas Pajaujis, šias dienas yra užsiėmę vertėjavimu, nes vyksta Pabaltijo šalių chorų festivalis. Sukilus įgulai nuskubėjome pasitikti iš kelto su dainomis išeinančių choristų delegacijų.
Su daug kuo pabendravome, atsirado pažįstamų. Festivalio koncertų klausyti nesiruošėme, nes mūsų planas buvo kelionė į Stokholmą.
Kitos išvykos metu, įgulai sukilus, netoli mūsų į uostą atplaukė aštuonių irklų valtis, pagal komandą visi vienu metu irklus pastatė vertikaliai, vėliau kvalifikuotai valtį prišvartavo. Nesupratau, ar jie iš kontinento už 50 jm, ar iš kito gretimo uostelio atplaukė. Jų rūbai – viduramžių laikų, padaryti tik iš odos bei kailių gabalų.
Pasiskambinęs Švedijos lietuviams sužinojau, kad pataikėme į įdomią didžiulę Gotlando šventę „Viduramžių savaitė“. Visbyje šią šventę mačiau du kartus. Kartą į pabaigą užklydom, o kitais metais specialiai tam atvykome.
Šventė tęsiasi beveik savaitę. Kulminacija, kai ant vienos pilies sienos miesto valdžia (ne artistai), apsirengusi viduramžių rūbais, aiškinasi su žmonių minia, esančia aikštėje, „svarbius valstybinius“ reikalus apie sąjungą su kaimynais, apie mokesčių didinimą ir taip toliau. Minia atsako teigiamai ar neigiamai. Tas pokalbis, šūksniai nuo sienos per didžiules kūgines triūbas, aikštės žmonių gaudimas po kurio laiko pasibaigia. Pradedama eisena per parką ir miesto gatvėmis. Į eiseną įsijungėme ir mes.
Eisenoje dauguma dalyvių su senovės rūbais, o kariai su pilnu tų laikų apginklavimu: skydai, šarvai, šalmai, kardai, špagos, arbaletai. Eisenoje girdisi būgnų ir dūdmaišių ritmingi akordai.
Nesupratau kelių šventės dalykų. Miesto aikštėje stovėjo keli didžiuliai mediniai papuošti kubilai ir juose besimaudančios moterys. Jos su ilgais iki žemės storos medžiagos marškiniais. Tarsi jos nubaustos už neištikimybę ar nedorybes, o gal atvirkščiai – išaukštintos.
Nesupratau keisto fotografavimo užrištomis akimis. Pagalvojęs samprotavau: atsidurti neregio vietoje, kad mes, matantieji, suprastumėm neregio įsivaizduojamą aplinką. Čia pat įsijungę peržiūrą juokėsi iš prifotografuotų nesąmonių.
Pasigėrėję švedų sugebėjimu prisiminti ir pademonstruoti prieš kelis šimtus metų čia vykusį gyvenimą, po kelių parų išplaukėme link Stokholmo.
