Atėjo įdomus ekonomikos laikas, kai pas mus žuvies konservų dėžutė kainavo nepilną „nučiuožusį“ rublį, o tuo laiku Lenkijos turguje ją perka už pusę dolerio. Panaši „ekonomika“ kalbant apie vertingus mėsos produktus, tokius kaip dešros, suktiniai, taip pat apie įrankius ir buities priemones. Mačiau, kai prie banko kažkas supirkinėjo dolerius po 25 rublius.
Tai girdėję bendradarbiai pasiūlė nuplaukti iki turgaus Lenkijoje. Mažai turėdami supratimo, ką ir kiek galima vežti kaimynams, vieną penktadienį į kelionę susiruošėme.
Išplaukiant vyko įgulos ir vežamų prekių patikra. Radau vachtos žurnale įrašą, kad muitininkas dėl dešimties komplektų gumų ir per didelio kiekio mėsos produktų mums išplaukti neleidžia. Teko grįžti, išsikrauti, sugaišę brangų laiką, iš antro karto sieną praėjome. Iš kitų išvykų pas kaimynus su prekėmis jau žinojome, ko lenkų pirkėjams labiausia reikia. Taip pat žinojome, kiek prekių „proto ribose“ Rusijos pareigūnai išvežti praleis. Kartą kolegos pasiūlė į plausto konteinerį pakrauti per šimtą kilogramų mėsos gaminių, o plaustą palikti namie. Kategoriškai atsakiau, kad be gelbėjimo plausto į jūrą neplauksime.
Pirmasis reisas prasidėjo 1991-09-20 penktadienio pavakare. Po devyniolikos valandų mes jau Gdynėje. Ant dviratuko sukrautomis kuprinėmis, nešuliais keliaujame į turgų, prekiaujame, renkame „auksinus“ – Lenkijos zlotus.
Su mūsų prekėmis į Lenkiją buvo galima nuplaukti be trukdžių visą 1991 m. rudenį. Visas savaitės dienas plušame gamykloje, o penktadienį sukame galvą, kaip „nusiimti“ anksčiau iš darbo. Vienu ar dviem automobiliais skubam į Klaipėdą, plaukiam Gdynės ar Gdansko link. Priklausomai nuo to, kiek Neptūnas prisideda plaukimo greičio išvystymui, ryte švintant ar prašvitus „Sūduva“ jau Gdynėje. Įguloje bent trys patyrę buriuotojai, likusieji – bendradarbiai. Visi turi prekių.
Išradingos moterys apsisukdavo geriausiai. Savaitės bėgyje jos traukiniu nusibastę iki Talino prisiperka įdomių prekių: žaislų, rūbelių, avalynės ir kt. Diena turguje prabėga greitai, neišparduotos prekės urmu atiduodamos pigiau, tačiau be nuostolio vietiniams prekeiviams. Pakeliui į uostą keitykloje lenkiški „auksinai“ verčiami į tikruosius pinigus – „žaliukus“. Rezultatai įvairūs, kas pusšimtį, kas daugiau, o porą kartų pastebėjau, kad išradingos moterys į piniginę susikiša daugiau kaip šimtą dolerių.
Kelionė namo dabar be skubos, priekyje naktis ir sekmadienis. Svarbu iki sekmadienio vidurdienio pareiti iki uosto, parvažiuoti namo, pailsėti, ryte į darbą. Tiksliai nepamenu, kiek tokių savaitgalių (gal septynis) „Sūduva“ padarė, tačiau būdavo įvairių nutikimų.
Įgulos narys pasigiria, kad dabar namuose sėdėtų draugų apsuptyje, nes yra jo gimtadienis. Kokios problemos – pasikuitęs jachtos seife atnešu šampano butelį, o moterys pasirūpina visu kitu.
Po gražių palinkėjimų jubiliatui, gerų prisiminimų aš įgulai papasakoju apie jūrose populiarų „butelinį“ paštą. Iš „Sūduvos“ ne vienas „butelinis laiškas“ plaukiojimų metu yra paleistas. Popieriaus lape rašomas laiškas, skirtas radusiam šį “butelinį laišką“. Laiško pradžioje apie mūsų kelionę, jubiliatą ir visų palinkėjimai laišką radusiam bei jubiliatui. Žinoma, su adresais ir tel. numeriais.
Po kelių mėnesių atbėga pas mus vieno keliauninko žmona Onutė su didžiule naujiena – vyras gavo iš Lenkijos „meilės“ laišką, ar kartais nebus skyrybos.
Kadangi tą rudenį intensyviai „lakstėm“ į Gdynės, pora kartų į Gdansko turgų su prekėmis, grafiko užtikrinimui reikėdavo daug sukti sraigtą, deginti dyzeliną. Pasižiūrėti variklio ir transmisijos nebuvo kada. Vieno iš paskutiniųjų plaukimų metu pastebėjau, kad atsirado naujas jachtoje vandens pritekėjimas. Vanduo po truputį tekėjo per pradilusį „deidvudo“ vamzdį, mat susmegus variklį laikančioms atramoms, sraigto velenas pradilino vamzdį. Patvarkęs variklio atramas, kad velenas atsidurtų vamzdžio centre, sandarinau pradilimus „gelano“ (kaučiukinė lipni, elastinga masė) užpildu. Pamenu, tą paskutinį reisą su prekėmis skubėjome pareiti kuo anksčiau ir suorganizavau jachtos ištuštinimą kaip žiemojimui. Talkininkai visą turtą: bures, rūbus, čiužinius ir kita, sunešė į tada Pilies uoste turimą patalpą.
Dar kartą patikrinau naujo pratekėjimo vietą, papildomai perveržiau sandarinimo užspaudimus. Įsitikinęs, kad pratekėjimo nėra, įsijungiau į kolektyvą, važiuojantį namo. Tai buvo lapkričio pabaiga, už savaitės į uostą atvyks kranas, bus jachtų iškėlimas. Dar nesulaukus penktadienio, skambutis iš uosto – tavo jachta skęsta. Tariamės, sakau: jachta tuščia, nerakinta, įmeskite kokį siurbliuką ir daviau kitus patarimus. Galutinis jų žodis buvo – atvažiuok, čia nėra kam tuo užsiimti.
Iš vakaro traukiniu su persėdimu vykstu prie jachtos. Tikrai, ji stipriai priskendusi. Stovėdamas ant laiptelių mojavau kibiru, kol pavargau. Pradėjo iš vandens lįsti akumuliatoriaus kontaktai (klemos). Užvedžiau variklį, aušinimo žarną perjungiau iš vidaus su pailginimu bei sieteliu, kad neužsikimštų variklio siurblys. Kibiro prireikė tik galutiniam jachtos triumų ištuštinimui.
Iškeltoje į krantą jachtoje teko pasidarbuoti. Labai gerai įmontuotą deidvudo vamzdį reikėjo išlupti, prieš tai išardžius visą sraigto transmisiją su sandarintoju. Pavasarį įprastiniai jachtos paruošimo darbai su naujomis, dabar nesuprantamomis kainomis. Už kraną – 800 rub.(kiekvienai jachtai), antifulis (neapaugantys dažai) – 700, plausto patikra -1500, plius techn. apžiūra, maitinimas ir benzinas atvykimui 60 l apie 900, – iš viso per 5000 rublių. Gegužio 16 d. jachta paruošta 1992 m. plaukiojimams.
Gegužio 28 d. su septynių žmonių įgula susiruošėme patikrinti, ar dar eina „biznis“ Gdynės turguje. Pasienis protestuoja, neišleidžia, po derybų su vyresniuoju išleido, muitininkai netrukdė. Grįžtant iš Gdansko, nors plaukėme 15 jm. nuo Tarano, jachtą pasivijo rusų pasienio pakrančių laivas Nr. 082, kuris uždavė kelis klausimus: laivo registracijos uostas, iš kur einame, į kur einame.
Daugiau su prekėmis pas kaimynus neplaukėme. Kai kas bandė užsiimti kontrabandinių prekių: rūkalų, stiprių gėrimų, didesnį kiekį nugabenti į Vakarus, tačiau buvo nubausti iki laivo konfiskavimo. Žinau, kad taip atsitiko trims Lietuvos jachtoms.
Sugrįžus iš Lenkijos truputį pakeista įgula išplaukėme į Stokholmą. Vachtos žurnale parašyta 1992- 06-09 17.00 val. pasienis su muitine darbą užbaigė, atsišvartuojame. Kitos dienos ryte traverse Hoburgas. 17.00 val. netoli salų Stura ir Lila Karso priplaukė Švedų krantų apsaugos laivas Nr.171, kateriuku atplaukęs pareigūnas prisistatė, užsirašė visų įgulos narių vardus, pavardes, vizų numerius ir jachtos registro duomenis. Leido plaukti į Vizby, tačiau laivas, atlydėjęs mus iki uosto, pakvietė švartuotis prie jo. Dabar į jachtą atėjo keturi švedų pareigūnai su termosu kavos, visi pasivaišinom. Parašiau deklaraciją, padarė jie mūsų pasų kopijas, tačiau jokio dairymosi jachtos padėjimuose ar tikrinimo nebuvo. Atsisveikinant pasiūlėme šampano butelį, paėmė ir palinkėjo geros viešnagės Švedijoje.
Kartą muitininkui Danijoj lengva ranka užpildžiau deklaraciją, galvodamas, kad visi turi, kas buvo leidžiama: po porą butelių „stipresnio“, po porą blokų cigarečių, pasirašęs ją atidaviau. Tada muitininkas nurodo: dėk viską ant stalo. Kadangi įgula buvo išėjusi apžiūrėti senovės pilies, pradėjau kraustyti įgulos narių kuprines bei rankines, dėjau deklaruojamus daiktus ant stalo. Kiekis su deklaruotu skaičiumi nesutapo, pritrūko keturių butelių bei kelių cigarečių blokų. Nepraimti pakeliai įskaičiuoti buvo.
Muitininkas šaltu veidu išrašė 5000 kronų muitą už įvežtas deklaruotinas prekes ir baudą. Jis išaiškino, kad trūkstamos prekės jau neleistinai patekusios į Daniją. Prašiau, kad leistų perrašyti deklaraciją, ne, ne – atsakė. Nuo to laiko deklaracijas pildau labai atsakingai.
Pasisvečiavę Vizby išskubėjome į Stokholmą. Įgulos narės Rasa ir Renata, pasisvečiavusios pas dėdę, dar kaip ką nusipirkusios, sužinojo, kad už pirkinius Švedijoje galima atsiimti vadinamą „Tax fry“ mokestį.
Iš Stokholmo namo plaukėme kitu – Sand Hamn ir Almagrunde – farvateriu. Pasiekus mūsų pakrantę užsukome į Liepoją. Latvijoje pasimatė mažesnė Rusijos pareigūnų veikla. Užėjęs į uosto kapitonatą įsigijau Latvijos vėliavėlę (nes dar neturėjau) ir derinau klausimą, ar galėtų Lietuvos Budžio regata šiame rudenyje finišuoti Liepojoje, pakartoti pirmąjį „Budžio“ palaukimą į Liepoją 1926 metais spalio pirmąją. Pasiūlė raštu kreiptis į uosto vyr. kapitoną Eduards Rasts. Likusi atkarpa -penkiasdešimt jūrmylių – prabėgo dar greičiau. Iš viso išvyka užtruko 11 parų. Visi patenkinti. Bet koks išplaukimas į jūrą – neužmirštama atrakcija.
Asmeninio archyvo nuotraukos.
