Nepavykus pasiekti Stokholmo ir pasisvečiuoti pas dėdę Klemensą 90-aisiais, sesutės Rasa ir Renata išrūpino kvietimus ir vizas į Švediją kitais metais jachtos „Sūduva“ kolektyvui: Rimantui ir Dariui Dovydaičiams, Renatai ir Rasai Zygmantaitėms, Vytui Valašinui, Šarūnui Navickui, Sigitui Karveliui ir Edmundui Urbonavičiui.
Žinomais keliais pasiekėme Vizby, pabendravome su atvykusiais Jonu Pajauju ir Eugenijumi Budriu, nes jų ūkeliai yra Gotlando rytinėje pakrantėje, Ljugarn miestelio prieigose. Klemensas Gumauskas Gotlande turi tik vilą, o gyvena Stokholme.
Iki šiol į Stokholmą plaukdavau didžiųjų laivų farvateriu ir vis tyrinėjau jūrlapius su Stokholmo prieigomis. Taip pat žinojau, kurie mūsų buriuotojai į Stokholmą plaukdavo šiapus Landsorto salos.
Mūsų įgulos panelės, puikiai kalbančios angliškai, netikėtai susipažįsta su ant kitos jachtos atostogaujančiais švedais. Šis paprastas jaunų žmonių bendravimas pavirto turiningu bendravimu keliose srityse.
Žemėlapiuose Stokholmą matome „skrituliuku“ vakarinėje Baltijos pakrantėje, prie Botnijos įlankos. Tikrovėje, kai priplaukiam pirmąsias akmenines ar medžiais apaugusias saleles, iki Stokholmo reikia plaukti gerą pusdienį, tai yra apie 60 jm. Taip pat žinau, kad yra keli įplaukimo farvateriai, tačiau kuriuo dažniausiai naudojasi švedai, pasiteiravau naujųjų mūsų kolegų.
Pakviesti pasisvečiuoti mūsų jachtoje naujieji kolegos domėjosi mūsų navigacijos priemonėmis, jūrlapiais. Vienas iš jų, pamatęs mūsų jūrlapius, atšviestus ant laikraštinio popieriaus (tų laikų ERA aparatais), nustebo. Išėmęs tūkstančio kronų banknotą pasakė: „Tai dovana, nusipirk „kartas“. Nustebo taip pat, kai pademonstravau gaudomus švyturių signalus ir nustačiau kryptis į jūros švyturius Rygos radijo imtuvu VEF. Atsisveikinant jie mums atnešė viso Stokholmo prieigų salynų jūrlapių albumą, kuris daug metų tarnavo mūsų plaukiojimuose.
Popiet jie mus pakvietė ir su didžiuliu „taksi“ nusivežė į man nesuprantamą šventę su švedišku stalu, gera muzika, šokiais. Vidurnakty taip pat parvežė. Bendraujant paaiškėjo, kad jie yra jaunystės draugai ar bendramoksliai, o dabar – vienas sraigtasparnio pilotas, kitas – policininkas, trečias užsiima ristūnų ir konkūrinių arklių verslu. Vėliau kurį laiką gyveno Marijampolėje „arklių reikalais“.
Tuo draugystė nesibaigė. Sutarėme susitikti Stokholme po dviejų dienų. Kolegos Vaza svečių uoste pasirodė tik ketvirtą dieną. Pasakojo, kad jie parą laiko klaidžiojo šheruose nerasdami tinkamo farvaterio į Stokholmą, nes albumą su visais jūrlapiais atidavė mums.
Plaukiodami iki Danijos, Vokietijos, Švedijos matėme statomų vėjo jėgainių gausą. Eilinį kartą būnant Stokholme, mergaičių dėdės Klemenso paprašiau, kad surastų švedų įmones, kurios užsiima šios vėjo energetikos vystymu. Mintyje turėjau, kad tokius „vėjo malūnus“ galėtų gaminti mūsų gamykla, kai jos tuolaikinė produkcija praras paklausą. Dėdė prašymą išpildė, sugaišęs visą dieną man įteikė duomenis 16 -kos švedų įmonių, kurios tai daro, o paskutiniosios trys sąraše pageidaujančios bendradarbiauti, prašo pagalbos. Šio mano pasiūlymo 1993 m. pavasarį įmonė nepriėmė. Trečiasis generalinis direktorius mandagiai pasiūlė nusileisti ant žemės, nes gamykla gamins tik maisto produktų pakavimo automatus.
Šis plaukimas buvo ypatingas tuo, kad Danijos karalienė Lietuvos jachtoms paskelbė bevizį įplaukimą. Tuo pasinaudodamas, po to devynis kartus plaukiau į Daniją – viii norėjo pamatyti tą „supuvusį Vakarų pasaulį“…
Asmeninio archyvo nuotraukos.
