Šiame rašinyje daug kas kartojasi, bet apie atkaklumą siekiant tikslo šia istoriją galima paviešinti, įdomi užsibrėžto tikslo siekimo eiga. Apie Jurgį (jau iškeliavusį) rašyti gal nevertėtų, tačiau tegul bus? Naudoju dėsnį „apie mirusius tik gerai arba nieko“…
Buvo rašyta, kai vėlų 1994 metų spalio mėn. vakarą sužinojome apie Gintaro Paulionio netektį. Tomis dienomis vykusiame mūsų, Marijampolės buriuotojų klubo narių, susirinkime nutarėme atminimo ženklą daryti.
Pradinė mintis buvo kukli: paguldyti paplūdimyje akmenį su atitinkamu užrašu, tačiau per tą laiką, kol buvo susirašinėjama dėl leidimo, vietos parinkimo, skulptorius Julius Narušis iš gana išsilavinusio žmogaus išgirsta frazę: kas jis (Gintaras Paulionis) buvo – fiuleris ar bonapartas, kad reikia statyti paminklą. Skulptorius tuomet pareiškė: „Padarysiu taip, kaip turi būti.“
Praėjo pora metų, kol galėjome šią mintį įgyvendinti. Tai buvo ilgas paruošiamasis darbas, nuomonių derinimai, projekto ruošimas, maketų gaminimas, vietos parinkimas, komisijų tvirtinimai. Gavę paskutinį teigiamą atsakymą iš žinomos gamtosaugininkės Rūtos Baškytės ir tašką pakrantės žemėlapyje, pradėjome darbus. „Akmeninius irklus“ Julius Narušis kalė Marijampolėje jau senokai, paminklo pamatui reikalingus trijų metrų ilgio stulpelius iš elektros tinklo gelžbetoninių stulpų pjaustėme Melnragėje, medinius skydus takams miškininkai ruošė netoli Preilos.
Likus savaitei iki paminklo pastatymo datos, geras Gintaro pažįstamas Jurgis Kalvaitis pasisiūlė atlikti medžiagų transportavimą bei padėti paminklo pamato statyboje. Sutartą valanda laukiu jo Pilies uoste su įrankiais. Atsiranda Jurgis su pasiūlymu pamato statybos darbus atidėti. Įrodžiau, kad neįmanoma, nes nėra, kur trauktis. Pajudame pasiimti priekabą.
Pažadėta dviašė priekaba prikrauta šiukšlių, bortai neturi kaiščių, ratai ir amortizacinės pagalvės be oro. Per valanda šias kliūtis nugalėjome, judame link sąvartyno, klausiu Jurgio, ar turi sąvartynui taloną, atsako, ne, bet turi šimtą draugų. Pavažiavę pora kilometrų sustojame, užvirė automobilio variklio vanduo. Suprantama, priekabos su toniniu šiukšlių svoriu automobilis nepaveža, nes Jurgio automobilyje nėra radiatoriaus. Išradingasis Jurgis ant pasparnės turėjo pritvirtinęs salono šildymo pečiuko radiatoriuką. Pripylę šalto vandens iš plastmasinių butelių, kurių Jurgis yra pasirūpinęs, judame. Taip keturis kartus pildydami šalto vandens pasiekėme sąvartyną. Be talono vedėja mūsų vidun neįsileidžia. Po ilgų įtikinėjimų, tikriausia priėmusi grynus, atidarė vartus ir perspėjo, kad padangą, kuri gulėjo ant mūsų šiukšlių, išsivežtume atgal. Ištuštinę priekabos kėbulą grįžtame be padangos – neišleidžia. Tvarka ir šiukšlyne yra tvarka, turėjome pagrįžti, pasukę už kampo įsimesti surastą padangą, nereikėjo kratytis kilometrą per sąvartyno kalnus – išleido. Skubam į Melnragę pasikrauti šešis trijų metrų elektros atramų atpjautus gabalus, kuriuos su jungomis prieš savaitę, tinklams leidus, buvau paruošęs.
Mums atvažiavus į KLASKO, kur Jurgis buvo sutaręs gauti maišelį cemento ir prisisemti maišus žvyro, radom jau uždarytas duris. Ir vėl pasiūlymas atidėti statybą, tačiau aš nepasidaviau. Keliamės keltu į Smiltynę, užsukom į jachtklubą. Sutiktas Jurgis Ortelis problemą su medžiagomis išsisprendžia, suranda maišelį cemento, o Juodkrantės uoste randame krūvą žvyro.
Pasiekę Preilos jūros pakrantę, ilgai rinktos ir derintos paminklo vietos per trisdešimt metrų nuo kopagūbrio krašto, R. Baškytės įkalto kuolelio vietoje, pradedame smėlyje gręžti 25 cm skersmens kiaurymes. Pradžioje trumpesniu grąžtu, o jį pasiilginus iki 3 m gilumo. Metame pirmą gelžbetoninį stulpą. Darbų paspartinimui Jurgis pasiūlė ir išvažiavo atvežti talkininkų kareivių. Su vienuolikamete vaikaite Ieva tęsiu darbus, baigiant gręžti šeštą kiaurymę pasirodo Jurgis su pora vyrukų.
Kad apsinuogintų armatūros, daužome stulpelių galus, maišome betono skiedinį, dedame dar namuose paruoštą dėžę, jau apgraibom nešame skiedinį. Visiškoje tamsoje ilgai ieškome netoli numestų armatūros žiedų, keliais iššliaužioję kelis arus kopagūbrio, juos surandame.
Degtukais pasišviesdami lyginame viršų, grįžta Jurgis nuvežęs kareivėlius. Apie pirmą val. nakties prisibudiname gelbėjimo stotyje gyvenančią porelę ir paprašome rytojaus dieną ištraukti plytos centre įstatytą kaladėlę ir kelis kartus palaistyti kietėjantį betoną (to prašymo jie neįvykdė, kaladėlę po savaitės, kuri buvo sudėtą iš trijų juostelių, pavyko ištraukti). Sėdame važiuoti namo, tik dabar pasidaliname Ievai įdėta bandele su dešrigaliu. Prie kelto – stebuklas, jis ruošiasi plaukti, taip trečią valandą pasiekėme namus.
Mano atmintyje įsitvirtino naujas Jurgio Kalvaičio įvaizdis: tai šnekutis, pažadukas, drūtmelagis, o jo cirkai tuo nesibaigė.
Po savaitės atplaukiau į Nidą su įranga paminklo pastatymui. Sunešęs maišus su virvėm, gervėm, skridiniais į autobusų stotelę su taksi vykstu į statybą. Buvusius Gintaro kolegas ir bendradarbius, kurie sužinoję apie šį sumanymą pareiškė: kiek reikės, atlygins, nuveš, savomis rankomis pastatys, Preilos pakrantėje jau radau Gintaro bendradarbius užkandžiaujančius po netrumpos naktinės kelionės iš Marijampolės.
Susirinko per 10 stiprių vyrų. Aptarėme darbų eigą, išsiaiškinome, kad „akmeninius irklus“ su 20 rankų galima ne tik nunešti, bet ir pastatyti be technikos, tik reikia tinkamai pasiruošti.
Nesulaukiu Jurgio su cementu ir smulkiu žvyru plokščio akmens ir „irklų“ pribetonavimui, kuriuos jis žadėjo atvežti. Važiuoju į Nidą, žinau: ten dirba mano žentas Algimantas – įrenginėja telekomo pasikalbėjimo patalpas. Gavome specialaus smėlio ir kibirą cemento. Tuo laiku kiti vyko pas miškininkus parvežti lentinius skydus takams ir juos klojo.
Nuostabiai sėkmingai pastatėme gana aukštą paminklo akmenį, ant jo apačioje įtvirtinto pusmetrinio metalinio strypo, sukiojant ir judinant nesunkiai pavyko strypą įtaikyti į plokščio akmens ir plytos kiaurymes. Kritimo smūgio mažinimui buvome padėję medines kaladėles. Reguliuodami paminklo vertikalumą ir kryptį išiminėjom kaiščius iš po plytos bei paminklo. Sunkiausią darbą baigėme. Moterys apiplovė cementu išteptus paviršius, akmenėliais padengė šviežio betono paviršius bei aplinką apie paminklą.
Likus pusvalandžiui iki paskelbtos oficialios dalies, iškilmingam atminimo paminklo pastatymo ceremonialui, prieina prie manęs Jurgis ir sako, jog smėlio ir cemento atvežė. Rikiuojam pasisakančių sąrašą, atvyko nemažai Preilos, Nidos visuomenės atstovų, Neringos meras, architektas Krištopavičius.
Neringoje atsirado nauja lankytina vieta. Visomis progomis vykstant į Nidą žemės keliais nepamirštame aplankyti Gintaro žygdarbio atminimo paminklo. Netgi specialiai plaukėme į Preilą aplankyti paminklo su Vienišų keliautojų klubo“nariais. Klubo vadovė – Gintaro sutuoktinė Irena Paulionienė.
Per du dešimtmečius Baltijos jūros bangos pasidarbavo taip, kad mūsų išpuoselėtas monumentas atsidūrė ant kopagūbrio briaunos. Kreipiausi į Neringos merą Darių Jasaitį. Pateikiau visą mūsų prieš 18 metų nuveiktą darbą ir nugalėtus trukdžius. Neringos „Komunalininkas“, gavęs merijos palaiminimą, monumentą perkėlė į saugų atstumą, o su Preilos bendruomene padarė ypač gražų Gintaro Paulionio žygdarbio paminėjimą.
Asmeninio archyvo nuotraukos.
