Einant aštuntiems metams nuo buriuotojų klubo atsiradimo Sūduvos sostinėje, sulaukėme netikėtos „nekaltos“ žinutės su klausimu, ar pageidaujame prisidėti prie didžiausios tada Lietuvoje jachtos „Žalgiris“ eksploatavimo. Kartu išsiaiškinome, kad ši jachta yra buvusi „Banga“, tik „perkrikštyta“ dėl mažai tada reklamuojamų priežasčių, kuri dabar priklausys Kauno „Žalgirio“ buriuotojų klubui, o ją eksploatuoti kviečiami visų Lietuvoje veikiančių klubų entuziastai.
Pokaryje buriuotojų išplaukimai į jūrą buvo tabu, tačiau ne visi su tuo taikėsi. Išplaukdavo turintieji jūrininko pasą, tačiau jį gauti buvo sudėtinga. Girdėjom apie buriuotojų klubo „Banga“ išradingus išplaukimus statyti paminklą radijo išradėjui.
Tai buvo pirmieji legalūs išplaukimai į Baltijos jūrą, ir tik su jūrininkų pasais, ypač reikšmingiems darbams padaryti, kuriems valdžios pritarė ir kurių nedrįso uždrausti. Kauno Radijo gamyklos aukštas pareigūnas, patyręs buriuotojas, jachtos kapitonas Rimas Budvytis sutaręs su Rygos ir Talino giminingų įmonių buriuotojais išreklamavo ir išpuoselėjo mintį, kad reikia rusų radijo išradėjui Aleksandrui Popovui pastatyti paminklą Goglando saloje, nors Gulielmo Markoni ir Nicola Tesla radijo bangomis signalus perdavinėjo daug anksčiau. Šiuo pretekstu Kauno Radijo gamyklos buriuotojai ten plaukė daug kartų: surasti ir numatyti vietą, daryti pamatus, nuplukdyti, pastatyti monumentą, vėliau gal ir aplankyti.
Po vienos kelionės link Sankt Peterburgo 1979 m. jachtos „Banga 2“ vairo įrangai kažkas atsitiko (gal tik suvaidinta buvo). Problemų sprendimui užėjo į pakelyje pasitaikiusią Suomijos salą. Uostelio žvejų dirbtuvės suteikė reikiamą pagalbą, kaip sakydavo, atsiskaitę per gastronomą, išplaukė. Nežinoma, ar tikrai, atsirado vėl problemos, tada jie užsuko į kitą didesnę Suomijos salą. Čia prisistatė „polismenas“, o beviziams keliautojams iškvietė Rusijos atstovybės pareigūną. Išsiaiškinę situaciją gavo leidimą kelionę tęsti, tačiau netoli Talino jachtą sustabdė, įgulos narius išlaipino į pasieniečių „bobikus“, jachtą nutempė į Taliną. Įgulos narius, daugiausia kapitoną Romą Stučinską, daugiau nei savaitę tardė Taline ir Kauno KGB, o buriuotojų klubo „Banga“ jachtos pripažintos aukščiausios rūšies nusikaltėlės ir į jūrą daugiau nebus išleidžiamos. Tarp kitko: po pusmečio puikus jachtos kapitonas R. Stučinskas numirė.
Tai ir buvo pretekstas penkių Kauno įmonių kooperuotomis lėšomis iš Lenkijos nupirktą „Arktūrus“ tipo jachtą pervardinti ir atverti tolesnį kelionių istorijų kūrimo kelią nauju vardu „Žalgiris“.
Pirmajame pakviestų entuziastų pasitarime dalyvavęs Genadijus Draskinis sutiko su mums paskirtomis užduotimis.
Mums paskyrė taisyti, tobulinti visa tai, kas iš nerūdijančio metalo, ir atlikti sudėtingus rekonstrukcijų darbus, jei tokių bus. Į talkas tvarkyti jachtą pavasarį bei rudenį iškeliant įsijungiau aš ir kiti mūsų kolektyvo nariai: Genadijus Draskinis, Romas Urvakis, Nikalojus Olisko, Jonas Bartuška, Jonas Brusokas, Sigitas Karvelis, Julius Narušis, Jonas Kizlaitis, Romas Širvinskas, Norimantas Stankevičius, Jurgis, Audrius, Saulius Menkevičiai ir daugelis kitų. Neblogai įsisavinom jachtos materialinę dalį. Daugiau nei penkerius metus jungdavomės į jachtos „Žalgiris“ įgulą regatose, pervarymuose, šventėse.
Antrą jachtos „Žalgiris“ pavasarį ruošiame jachtą nuleidimui, Julius Narušis gauna užduotį padaryti naują užrašą ant bortų. Jo sukurto užrašo piešinį įvertinome teigiamai. Trafaretų gamyba ir dažymai – mums įprastiniai darbai. Po pasiplaukiojimo, nuleidus jachtą į vandenį, šefkapitonas Edmundas Steponavičius sugrįžęs iš Smiltynės uosto administracijos atskleidė naujieną. Kažkuris iš vadovų reikalauja šį jachtos užrašą panaikinti, tačiau Edmundas atsakė, kad tai darysime tik kitą pavasarį.
Žiemą išsilaikęs kapitono kvalifikaciją nutariau paplukdyti mūsų gamyklos bendradarbius savarankiškame išplaukime Rygos įlankoje.
Sulaukiame grįžtančių po eilinės „Baltijos taurė“ regatos Rygoje lenktynininkų 1982 m. Tik vieną senos įgulos narį Joną Bartušką pakviečiau pasilikti, savu autobusiuku grįšime kartu po išvykos. Pasienietis leido išplaukti ir apeinant Ruchnu salą, nors ji yra už leistinų bevizių plaukiojimų linijos, tačiau rygiečiams apiplaukti salą leidžia. Orai liepos vidury nuostabūs, einame pavėjui pasikėlę spinakerį, įgula deginasi, beveik visas denis užgultas nuogaliais.
Pastebiu dangaus kraštelyje nedidelį juoduliuką. Nueinu apsirengti, tai padaryti paraginu dar porelę iš įgulos. Išaiškinu spinakerio nuleidimo technologiją, paskirstau pareigas ir laukiu momento, kada tai pradėti. Jokių požymių, išskyrus jau padidėjusį juodulį danguje, nebuvo, kai pasakiau: „Leidžiame“. Po neilgos darbo minutės škvalas pūstelėjo taip, kad į maišą baigiama grūsti 100 m² burė blaškėsi. Nuogaliai nuo denio dingo. Bendradarbis Viktoras Lapinskas (prieškarinis VDU technikos fakulteto auklėtinis, susprogdinto Marijampolės cukraus fabriko atstatymo techninis vadovas) manęs klausia: „Iš kur tu žinojai, kad bus škvalas?“ Paaiškinau, kad tai išdavė danguje matytas juodulys.
Tame plaukime dar buvo įdomybė. Kadangi įguloje buvo statybininkų ir žemėtvarkininkų, leidau jiems pasireikšti. Tolesnis plaukimas buvo prieš vėją, kiekvieną halsą (pasisukimą) navigatoriai klojo (braižė) jūrlapyje.
Dar neprašvitus, nusilpus vėjui, o Ruchnu salai dar esant toli, keičiame programą: apie salą neisime, o grįšime į Rygą. Taip iki vakaro silpnu vėju būsime uoste. Matomumas geras, jau turėtų pasirodyti aukštieji bažnyčių bokštai, dėl visa ko paklausiu žvejį, mojuojantį meškere iš guminės valties, ar toli iki Rygos, o jis mielai parodo 12 jūrmylių į kairę. Supratau, kad mūsų jaunieji navigatoriai vieną, o gal porą penkmylinių halsų ant jūrlapio atidėjo ne į tą pusę. Dviejų parų pasiplaukiojimas visiems labai patiko ir daug ką nustebino.
Iki 1986 m. su jachta „Žalgiris“ dalyvavome daugelyje Lietuvos regatų bei tolesnėse išvykose. Vėliau jachtą eksploatavo Jonavos bei Panevėžio buriuotojai.
Nuo 1986 metų plaukiojom nauja gamyklos nupirkta jachtą „Sūduva“. Daugybę gražių kelionių atlikome su gamyklos, o pasikeitus laikams, privatizavus – nuosava jachta. Pradžioje kelio galas buvo Rygos įlankos salos ir uosteliai. Vėliau lankėme anksčiau nepasiekiamas Europos šalis. Ne iš karto visos šalys atidarė bevizį Lietuvos jachtų įplaukimą. Kai 1992 m. gale Danijos karalienė paskelbė bevizį mūsų jachtų įplaukimą, tai kitą vasarą 9 kartus aplankiau Kopenhagą su įdomesnių uostų lankymu. Nenorint, gal kaip pensininkui neturint kapitalo tobulinti „pavargusį“ medinį jachtos korpusą, po 30 m. plaukiojimų ją pardaviau.
Pardavęs jachtą „Sūduva“ prisiminiau „Žalgirį“. Suradau jį Panevėžyje, netoli buvusio SA karinių lėktuvų MIG remonto ir aptarnavimo cecho neįvardintame sąvartyne. Jau gerai pasidarbuota metalo surinkėjų. Gaila, tokia gražuolė buvo, kurią paskutinieji plaukiotojai nurašė.
Tuomet atsisukau į greta plaukiojusią istorinę jachtą „Vilnis“. Trisdešimt metų ja plaukiojęs Jonas Bartuška, sulaukęs devintą dešimtį amžiaus, nesiruošė toliau ją eksploatuoti. Klubo kolektyvo pagalba ir pastangomis per šešerius metus jachtai „Vilnis“ atlikta trečioji kapitalinė rekonstrukcija ir jau trečia vasara kviečia į pasiplaukiojimus. Stovi jūrinė jachta „Vilnis“ Mingės uoste.
Asmeninio archyvo nuotraukos.
