Kiek paplaukioję svetimoje jachtoje „Žalgiris“, užsinorėjom turėti nuosavas jūrines jachtas. Šefai, įmonės FASA, kurioje dauguma mūsų klubo buriuotojų dirbome, vadovai, neatsisakė apmokėti stipriai „pavargusios“ jachtos „Vilnis“, o po trejų metų – naujos jachtos „Sūduva“ pirkimo. Abi šios mūsų jachtos savo plaukiojimų istorijas pradėjo rašyti 1986 m. gegužyje.
Spaudoje pasirodydavo žinios apie buriuotojų klubo veiklą, sportinius pasiekimus. Pirmąjį man įspūdingiausią plaukimą į „Baltijos taurė“ regatą aprašiau, kad visuomenė susipažintų su nauju mūsų patyrimu. Rašinį pateikiau laikraščio „Naujas kelias“ redaktoriui. Nesulaukęs rezultato redakcijoje klausiu, kodėl nespausdinama. Gautas atsakymas teigė, kad ši medžiaga niekam neįdomi, niekas tokiais plaukiojimais nesidomi, todėl nespausdinsime.
Kadangi visuose laivuose privalomai pildomas laivo veiklos žurnalas, todėl pavarčius sudėtingesnės išvykos laivo veiklos žurnalo įrašus bei prisimintus įvykius nesudėtinga parašyti straipsnį apie kelionę, ekstremalių įvykių eigą bei įgulos veiksmus. Kad ir seniai aprašytus, kelis jų pateiksiu.
Šiauriniai vėjai liepos mėnesį
Nuo buriuotojų klubo įkūrimo eina jau 15 metai. Jaunieji ir suaugę buriuotojai nesėdėjome be idėjų ir pasiūlymų. Paragavę jūrinių įspūdžių svetimoje jachtoje, įdėję nemažai pastangų pasiekėme, kad įmonės balanse atsirado dvi jūrinės jachtos. Šių laivų įsigijimo veiksmai taip pat įdomios istorijos, kada nors apie tai vėliau.
Įsitikinę, kad tai didžiausias ir įspūdingiausias mūsų buriavimo inventorius, jachtą pavadinome mūsų krašto vardu – „Sūduva“. Gavus tokę dovaną privalėjome ne tik turiningai poilsiauti, bet ir dalyvauti visose respublikos, gal ir užsienio regatose.
Laivas naujas, prieš akis atostogos ir vasaros renginių kalendorius. Gegužę jachtą nuleidžiame į vandenį Kuršių mariose. Daug montavimo, tvarkymo, reguliavimo, tobulinimo ir įsisavinimo darbų. Respublikos jūrinių jachtų čempionato pirmasis etapas. Nusivylėm. Nors trūksta patyrimo nutariame dalyvauti didžiausioje SSRS regatoje „Baltijos taurė“.
Atsisakome planuotų liepos mėnesyje kelionių į Rygos įlanką, komplektuoju komandą: padėjėjas Saulius Menkevičius, vairininkai Rimgaudas Urbanavičius, Alfredas Stanys, imu papildomas nemokamas atostogas, nes su nuvykimu į starto miestą prie Nevos truksime per mėnesio. Komanda nepilna, tačiau 1986 m. birželio 27d. pajudame, pasieniečiai linki septynių pėdas po kyliu, neriame į audringą jūrą.
Penkias paras pūtęs stiprus NNW (šiaurės, šiaurės vakarų) vėjas įsiūbavo didžiules bangas, kurių kryptis ir stiprumas per tolesnes plaukimo paras nepasikeitė nė trupučio. Eidami prieš trijų metrų bangas ir stiprų priešinį, vėją praeinam žinomus ir naujai sutiktus Baltijos objektus: švyturius Irben, Vilsandi, Kipsarenuk, Ristna. Suomių įlankoje mūsų kursas vėjo atžvilgiu pagerėja, sumažėja bangų aukštis.
Plaukiodami jachta „Žalgiris“, jau buvome įsisavinę buitiniu radiju „VEF“ nustatyti kryptį į švyturius, atlikti vadinamą radijo pelengavimą. Palengvėja darbas, pelenguojam radijo švyturius salose ir pusiasaliuose: Osmusar, Parki, Naisar, Mochni, Gogland. Kartais pasiekiam greitį iki 10–12 mazgų. Daug suplyšimų burėse, ką sugebam, remontuojam iš karto. Tiesinam trasą, kairiam borte paliekame salas Moščnij, Malyj, Seskar. Ties sala Malyj suplyšta paskutinis „grotas“ (pagrindinė burė) ir paskutinis „stakselis“ (priekinė burė), keliam štormines bures. Po pusdienio vėjai pradeda silpnėti, todėl spėjome išbandyti „ričerį“ ir „spinakerius“ (silpnesnių vėjų bures).
Baltoji naktis vidurnakty padėjo susigaudyti Nevos Gubos farvaterių labirintuose, nes vienoje rankoje „rumpelis” (vairolazdė), kitoje atskleistas jūrlapis su visais kelio ženklų rebusais. Liepos trečiosios rytą (šeštoje paroje) švartuojamės centriniame Sankt-Peterburgo jachtklube.
Pasienio formalumai. Skubu į gamyklą stačiusią jachtą pareikšti priekaištus po pirmo rimto išplaukimo. Nelabai noriai (daug įmonės darbuotojų dalyvauja regatoje) įmonė priėmė 30 eilučių sąrašo priekaištus, tačiau atliko tik mašininį darbą šešioms burėms, perrinko siurblius, pakeitė stiebą laikančius blogus lynus ir kitas smulkmenas, papildė remontinių medžiagų atsargas.
Pusantros paros jachtklube ir verfėje (laivo statykloje), sukamės labai įtemptai, nes, be darbų statykloje, daug formalumų lenktynių mandatinėje ir matuotojų komisijose. Bures reikėjo permatuoti, ant jų matuotojo antspaudą gauti. Labai dalykiškai padėjo matuotojas iš Rygos kapitonas R. Alders. Komanda pasipildė vienu įgulos nariu – vietoj vieno išvykusio atvyko du. Mūsų naujokas Alfredas Stanys, sėdęs į jachtą pirmą kartą, tapo geriausiu navigatoriumi ir kochu (virėju) per visą jo nuplauktą tūkstančio jūrmylių (Klaipėda–Sankt-Peterburgas–Pionierskas) maršrutą. Taip aktyvūs turistai labai greitai pritampa jūreivystėje.
Visas „Baltijos taurės“ maršrutas: Sankt Peterburgas–Pionierskas (Kaliningrado srityje), Pionierskas–Ryga ir trikampis Rygos įlankoje. Liepos 5 d. 18 val. pagal programą startas pirmajam plaukimui prie Obručevo Forto, esančio Šiauriau Kotlino salos. Nuo jachtklubo iki starto vietos reikia plaukti apie 6 val.
Kartu su dauguma per 120 jachtų išplaukiame ir mes. Pusiaukelėje, ties Kotlino (Kronštato tvirtovės) sala, užeina štormas, vos vos, su sumažintomis burėmis ir variklio pagalba suvaldome laivą siauru pietiniu Kotlino farvateriu. Matom: vieną jachtą permetė per povandeninius akmenis, kitą pribloškė prie tvirtovės sienos, Kijevo jachta „Gonta“ jau grįžta su nulaužtu stiebu, iš nuolaužų sumontavę ant denio trikojį su gabalu burės (žinau, kad variklio jie neturi). Artėjame prie Tolbuchino švyturio, truputį nukirtę kelio atsiduriam Kotlino salos šiaurėje. Šoniniu vėju randame teisėjų laivą, pagal iškeltas vėliavėles supratom, trims valandoms startas atidėtas, kartu nurodo eiti pietryčių kryptimi. Randam Obručevo Fortą, kuris kažin ar kada yra matęs tiek daug stiebų. Teisėjai per raciją kviečia startuoti, tačiau dalyviai pradeda traukti inkarus tik išgirdę rimtus įspėjimus. Prie teisėjų laivo pastebim „K” (kilo) vėliavėlę, reiškia mūsų trečiajai laivų grupei su lenktyniniu balu 7,75–8,81 bus duotas startas. Manevruojamame, matuojamės, startuojame prastai, penketas jachtų priekyje, kitos greta. Sunku įžiūrėti kokios, nes baltosios nakties audros debesų užtrauktame danguje kaip nebuvę.
Dabar mes vėl prieš 5–6 balų (per 10 m/s) W (vakarinį) vėją. Tikslas aiškus – kuo greičiau į Pionierską. Tiesiu taikymu pusė tūkstančio jūrmylių, tikimės vėjo pašiaurėjimo, todėl pirmuosius ilgus halsus darome į šiaurę. Paryčiu mes jau netoli Didžiosios beržų salos. Prognozės pasitvirtino, dabar dešiniu halsu galima nuplaukti toli. Vienu momentu bandome kelti plokščią spinakerį, tačiau nesėkmingai, trečioji tarpinė burė duoda greičio padidėjimą. Čia tik laikinos prošvaistės, mums lemta eiti tik prieš vėją. Išnaudojame didžiojo ir mažojo tiuterio, Vaindlo salų priedangą, už jų bangos daug mažesnės. Trečiame vakare bandome uždegti bortines šviesas, apšviesti kompasus, pamatome, kad prasitrynęs kabelis iškrovė vienintelį akumuliatorių. Naktyje teko plaukti be šviesų, nes ir variklio paleisti negalime. Kompasą švietėme prožektoriumi ir atsarginėmis lemputėmis, pamaitintomis elementais „krona“, išimtais iš neveikiančių prietaisų. Taip praėjome Keri, Prangli, Aegna salas kairiu bortu, Naisar – dešiniu. Pagerėjus matomumui pastebiu, kad pora jachtų lenda už Osmusar salos. Instruktažo metu buvo pasakyta, kad Monzuno archipelagą reikia apeiti kairiu bortu, o mes tiksliai nežinodami, kurios, be Hiumos, Vilsandės, Saaremos, salos priklauso šiam archipelagui, tai neplanavom ieškoti priedangų. Apsidžiaugėme, kada praėję salą mes buvome jų priekyje. Vėliau mes padarėme klaidą, įlindome į Hiuma salos įlanką, Kipu iškyšulio apėjimui. Keturios jachtos ėjusios jūriau mus aplenkė.
Pasiekus Baltijos jūrą nuotaika pasikeitė, laviruoti nereikėjo iki Pioniersko, o nuo Akmenragės pasidarė neblogas halfvindas (šoninis vėjas). Burės sumažintos, tačiau einame iki 10 mazgų greičiu. Nors esame pakankamai nuvargę, vairininkai Saulius ir Sigitas Karvelis nuo rumpelio nesitraukia po 6–7 valandas, nes tai didelis malonumas vairuoti taip gerai einančią jachtą. Alfredas rūpinasi, kad visi sotūs būtų, o Audris Mzurkevičius, kad teisinga linkme plauktume.
Po 115,563 valandų finišuojame prie Pioniersko, netrukus ant lūžtančių pakrantėje bangų pasukame į uostą. Perskaičiavus laiką atsiduriame 20-oje vietoje iš 27-nių mūsų trečiosios grupės laivų. Ne paskutiniai – tai neblogai. Tikslas buvo apeiti distanciją be didesnių sutrikimų. Pradžia nebloga, nes mūsų lenktyninis balas didesnis už labiau patyrusių, daugiausia sporto meistrų kapitonų laivų ir dar aprėdytų dakrono burėmis, pavyzdžiui, lyderių Maskvos „Mobi Dik“ 7,77 m, „Auroros“ 7,75 m, Sankt Peterburgo „Glorijos“ 7,74 m, Talino „Trijn“ 7,63 m, o mūsų „Sūduvos” 8,27m. Juos nugalėti – reiškia finišuoti 5–6 valandomis prieš juos.
Pionierskas priima svetingai, yra kur išsimaudyti, ekskursijos į Kaliningradą, produktai, dujos atvežti tiesiog į uostą, pakraunami akumuliatoriai ir taip toliau. Tvarkomės, ilsimės.
Vėjas nemažėja, šoka bangos per šešių metrų uosto molus, tomis dienomis krante nemažai medžių buvo išversta. Pagal programą liepos 12 d. teisėjai skelbia startą (teisėjų laivas dėl blogo oro į uostą įplaukti negalėjo, ryšys su juo tik per raciją). Kranto teisėjo agitacija, vėliau reikalavimas startuoti buvo bevaisiai, nes neįmanoma išeiti iš uosto. Planuotas plaukimas neįvyko ir nebuvo kartojamas. Kitą dieną paskelbtas naujas „ketvirtasis“ papildomas plaukimas. Iki paskutinės minutės mes laukiam savos komandos papildymo, nes Audris ir Alfredas mus paliko, esam tik trise.
Vėliausiai atsiskaitome su pasieniečiais, neriame į bangas. Po starto atidėjimo vienai valandai visi kapitonai spėjo išvesti laivus iš uosto ir susirinkti prie teisėjų laivo. Startuojame su lyderių grupe, bet ne puikiausiai. Nutariau nesimalti pakrantėje, o eiti į jūrą, nuo Pioniersko iki Rygos įlankos mes nuėjome vienu halsu.
Naviguoti sekėsi labai gerai, rūko sąlygomis į įlanką pataikėme pačia optimaliausia vieta, apie kilometrą nuo Kurtzemės kampo (Ovišči). Atitolę nuo pavojingų krantų keliam spinakerį, taip su juo po 43 valandų finišuojame Rygoje. Krantinėje pasirodo komandos papildymas. Šarūnas Navickas kalbina mus, atsakymų nesulaukia net ir perklausęs. Jis suprato mūsų nekalbumą, sako: „Numikite valandėlę, o aš jums ką nors skanaus padarysiu“. Mat mes antra para nebuvom suglaudę blakstienų. Perskaičiavus laiką – 12 vieta.
Rygoje orai kurortiniai, liepos 16 d. 18 val. startas trikampiui bus už jūros vartų. Visi dalyviai išvyksta, mes dar šveičiame pavėlintus pietus, tikimės variklio pagalba greitai pasiekti starto vietą. Variklį paleidus paaiškėja, kad pamestos sraigto mentės, nors verfėje mums buvo uždėję naują sraigtą.
Keliam visas bures, vejamės lenktynių dalyvius. Artėjam prie teisėjų laivo, nesigirdi ir nesimato signalų, tačiau pastebim, kad mūsų konkurentai sukasi link starto linijos, turėdami neblogą greitį, visus aplenkiam, išgirstam starto signalą, stebuklas: starto liniją kertame pirmieji, nuo teisėjų laivo išgirstame sveikinimą ir pagyrimą.
Atsidūrę lygioje kovoje su konkurentais darome viską, ką mūsų patyrimas rodė, nors pamažu, tačiau atsilikinėjame nuo lyderių. Pavakarys labai gražus, aplink daugybė jachtų. Šarūnas Navickas su atsivežtu trimitu užgroja „Ant kalno mūrai“, iš dviejų pusių pasigirsta „valiooo”, tai mūsiškės jachtos “DAILĖ” ir “LIETUVA”.
Temstant vėjo kryptis smarkiai pasikeitė, labai nuostolinga buvo lyderiams, einantiems aukščiausiu kursu, tie, kurie krisdami vystė greitį, išlošė. Mes buvome viduryje, teisėjų katerį netoli Engurės apėjome taip pat grupės viduryje. Kursas į ženklą prie Saltės pavėjinis, keliame spinakerį, tačiau škvaliukas jį užsuka, vargstame, praleidžiame pora priešininkų, susitvarkę iki Saltės netgi rūke spinčiuojam, posūkį padarome su spinakeriu, tik, gaila, netoli pavyko su juo plaukti paskutinėje trikampio atkarpoje.
Į Salte pataikėm preciziškai. Kai išlindome iš rūko, matėme kelias jachtas, grįžtančias ženklo apėjimui dešiniu bortu, o kelios – per toli nuėjusios į NW. Tikriausia jos neįvertino ryškių magnetinių anomalijų maršruto teritorijoje. Kažkas spėjo ir ant pakrantės akmenų užšokti. Praėjus 18 valandų nuo starto, vos ne para anksčiau nei programoje, gana tankia rikiuote viena po kitos jachtos finišuoja. Šarūnas trimituoja nuotaikingas, kovingas maršų atkarpas. Mes 15-toje vietoje. Susumavus tris plaukimus – 13-toji vieta.
Para anksčiau vykdoma uždarymo ceremonija. Daug įvairių prizų, medalių, diplomų etapų lyderiams, absoliučiai greičiausioms jachtoms. Taures nugalėtojams įteikė Sąjungos, Latvijos, Kaliningrado srities sporto komitetų, Rygos, Sankt-Peterburgo miestų, žurnalo „Katera i jachty“ redakcijos, Baltijos laivininkystės organizacijos. Atminimo dovanos buvo įteiktos seniausiam 70- mečiui kapitonui bei moteriai – jachtos kapitonei.
Paskui “SŪDUVĄ” palikta 2000 jūrmylių, o, atrodo, kad tik užvakar išplaukėme. Laukiu atvykstančių padėti parvaryti jachtą į Klaipėdą, kartu ir paturistauti, tačiau nesulaukiu. Sugrįžęs Lietuvos sporto komitetui pristačiau reikalingus išrašus iš regatos protokolų. Tada viršijom aplenktų sporto meistro kapitonų reikalaujamą skaičių, man ir padėjėjui įteikė sidabrinius kandidato į sporto meistrus ženklelius.
Mažas patyrimas: kas mane žino, apkūnumu nesiskundžiu, tą pavasarį, kol sutvarkėme, nuvežėme, paleidome jachtą, mano kelnių diržas patrumpėjo per 4 skylutes (tarp kurių yra 45 mm), o po šios regatos jis buvo patrumpėjęs dar 5 skylutėm.
Marijampolė–Ryga, 1986-07-18
Asmeninio archyvo nuotraukos.
