Prieš kurį laiką mūsų portale buvo publikuoti rašiniai apie Lietuvos buriavimo sporto entuziastų bendruomenėje gerai žinomą žmogų, vieną iš Marijampolės (tuo metu Kapsuko) buriavimo sporto pradininkų, ilgametį Kapsuko maisto pramonės automatų gamyklos darbuotoją, atviros jūros kapitoną, sulaukusį garbaus amžiaus, įdomią asmenybę, tad turinčią ką papasakoti jaunajai kartai bei visiems besidomintiems mūsų krašto istorija žmonėms, be to, kilusią iš garsios 1918 metų Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, tarpukario Lietuvos Respublikos ministro pirmininko Prano Dovydaičio giminės – inžinierių Rimantą Dovydaitį.
Skaitytojų dėmesiui pateikiame pirmąjį R. Dovydaičio pasakojimą iš ciklo straipsnių apie įvairias šio žmogaus spalvingo gyvenimo patirtis, nes manome, jog publikuojamos istorijos jus sudomins.
„Minint bendraminčio Marijampolės buriavimo entuziasto Gintauto Laurinavičiaus gražų 60-mečio jubiliejų, jam įteikiau pluoštelį senų savo archyve surastų nuotraukų ir palinkėjau toliau sėkmingai kurti istoriją, nes kiekviena sena nuotrauka yra istorija. Kilo mintis šiomis istorijomis pasidalinti su žurnalistais bei skaitytojais“, – sakė Rimantas Dovydaitis. Taigi ir toliau tegu kalba jis.
1971 m. vidurvasaryje vietinėje spaudoje ir iškabintuose plakatuose buvo skelbiama, kad Sūduvos sostinėje rugpjūčio 19 d. už Kvietiškio, prie Šešupės, šaukiamas visuomenės mitingas, kurio šūkis – „Šešupė keičia vagą“.
Matėme, kad ten ketvirti metai yra kareivių palapinės ir lyg ir statybinė technika, o kariniai statybininkai stato antrąją užtvanką ant Šešupės sūduvių krašto sostinėje. Matyt, artėjo šios penkmečio statybos pabaiga.
„Automatų“, taip visi tada vadino Maisto pramonės automatų gamyklą (MPAG), bendradarbiai, profesionalus jūrininkas Genadijus Draskinis su Albertu Drešeriu susiradę mane klausia, ar prisidėsiu prie buriavimo būrelio ar klubo įkūrimo, nes yra girdėję, kad aš kažkada buriavau. Atsakymas buvo „taip“. Genadijus, išplėsdamas idėją, pareiškė: „Jei bus marios, turi būti ir burės“. Tokiai gerai minčiai aš pritariau, nes Kaune, „Spartako“ klube, buriavau. Netrukus trys bendradarbiai „DDD“ lankėme valdžias ir būsimą šios veiklos fundatorių. Įmonės, kurioje mes dirbome, vadovas šios veiklos atsiradimui pritarė ir pažadėjo visokeriopą pagalbą. Daug metų „Automatų“ įmonės vadovas Jonas Šeškevičius vykdė pažadą, iš pradžių būrelio, vėliau buriuotojų klubo veiklą finansavo, kol turėjo galimybę, o iš mitingo tribūnos buvo patvirtinta, kad čia plazdės burės. Tą dieną laikome klubo įkūrimo data. Netrukus atsirado daugiau šios idėjos puoselėtojų ir norinčių buriuoti. Pirmame entuziastų susitikime man pasiūlyta būti šio gamykloje įsikūrusio būrelio vadovu.
Po poros savaičių Genadijus kviečia mane į savo darbo valdas suvenyrų bare ir parodo jau sunertus nedidelio burlaivio griaučius. Iki pavasario baigėme ruošti pirmąjį burlaivį, kurį Genadijus pavadino žvirblo šūksniu „Čik-či-rik“, nes tai pačio įžūliausio, vikriausio paukštelio šūksnis. Jo žodžiais, – kaip ir mūsų klubo atsiradimas.
Teko domėtis kitų buriavimo klubų veikla. Klaipėdos klubo šefas Zigmas Mačiukas perspėjo, jei ruošiamės rimtai buriuoti, turime į darbą įtraukti ne tik suaugusius, bet ir vaikus. Pradėjome patys mokytis ir mokyti vaikus buriavimo teorijos. Daug padėjo kauniečiai.
SSD „Žalgiris“ vadovas Leonas Krasauskas išskyrė („emką“) – „M“ tipo trivietį burlaivį, su kuriuo raižėme Kauno marių vandenis, netgi nuplaukdami iki Balbieriškio.
Su tik ką pagamintu laiveliu pirmus bandymus darome Tarpučių „mariose“, nes anksti pavasarį dar ne visai buvo pakilęs vanduo naujoje Kvietiškio užtvankoje. Sėkmingai daraydami įvairius manevrus pirmuoju mūsų burlaiviu, kai ką nustebinome. Ilgai stebėjęs jachtos posūkius, kryptis vietinis senukas mūsų klausia: „Kur jūsų laive yra variklis, nes jis plaukia visomis kryptimis ir netgi prieš vėją!“ Jam paaiškinom, kad čia pakinkytas vėjas ir tiksliai prieš vėją paplaukti nepavyktų, tačiau prieš vėją plaukiama zigzagais, halsais.
Prasidėjus vaikų atostogoms, jau plaukiojome didžiojoje užtvankoje. Ištisus savaitgalius teko praleisti prie marių. Tinkamesniu oru susirinkdavo plaukiotojų tiek, kad tekdavo laukti, kol ateidavo eilė antram ar trečiam pusvalandiniam pasiplaukiojimui. Nuotraukoje – 13-metis Gintautas Laurinavičius su „Čik-či-riku“ Kvietiškio mariose. Gintas po daug metų yra aktyviai buriuojantis, padedantis organizuoti ir aptarnauti buriavimo renginius. Turi ir bet kam perleidžia lenktyniauti savo laivus „Finn“, „470“ ar katerį lenktynių aptarnavimui. Sėkmės jam toliau rašant Marijampolės buriuotojų klubo istoriją!
Pirmą vasarą „Čiką“ nakčiai pasilikdavome dešiniame Šešupės krante, senutės sode, priešais dabartinį klubą. Kitais metais apžiūrėjome, kad valstybinio ūkio „Atžalynas“ daržininkystės skyrius nesinaudoja Gurevičynės tvartu, ten buvo saugomi lysvių uždangalai – „matai“. Iš ūkio agronomės gavę leidimą, pirmiausia okupavom vieną kambarėlį, o pavasarį, išardę gardus, ėdžias, išmėžę pakratus, įsikūrėme visame buvusio apskrities agronomo Gurevičiaus tvarte. Pamenu, nuo kažkokios mamos gavau priekaištą, kad vaikus naudojau mėšlo darbams, tačiau jiems tai daryti buvo vienas malonumas. Laivams patalpų reikėjo daug daugiau, nes šefai Talino sportinių laivų statykloje nupirko po du naujutėlius „O“ „Optimist“ ir „C“ „Kadet“, vėliau „FINN“ ir ruošinių „O“ laivelių korpusų pasigaminimui su visa kita reikalinga įranga.
Laivynas didėjo, daugėjo darbų, rūpesčių, tačiau išvykoms, laivų nuvežimui į regatas Vilkaviškyje, Kaune, Plateliuose, Nidoje transportą laivų bei žmonių nuvežimui visuomet išskirdavo šefuojanti įmonė MPAG. Trečiaisiais klubo veiklos metais ne be prašymų, paraginimų klubo inventorius pagausėjo 4 laiveliais, o antrą žiemą dar dviem „Finn“ laivais. Pavasarį Kvietiškio mariose intensyviai treniruojamės. Bandysime artimesnius vandenis, o gal iki Nidos pavyks nusigauti. Pirmasis švertbotukas „Čik-či-rik“ nedžiūvo krante. Demonstravom jo galimybes „Šlavantėlio“ poilsiavietėje, Orijoje, Dusioje ir kitur. Netgi G. Draskinis su A. Drešeriu, nusigabenę jį iki Nemuno, nuplaukė iki Klaipėdos. Ši jų išvyka buriuotojų bendruomenei parodė Lietuvoje atsiradusį naują buriuotojų klubą, nes kelionė sutapo su respublikos buriavimo čempionatu. Tada kauniečiai mūsų laivelį saugiai pargabeno arčiau namų. Kelios jaunimo grupės vyko įsisavinti Kauno marių. Čia buvome dažni svečiai, nes mums, naujokams, klubo vadovas Leonas Krasauskas paskyrė trivietę „M“ („emką“), tai populiari rusų nacionalinė klasė. Kaune jų buvo pakankamai, nes prieš kelerius metus čia vyko sąjunginės „emkų“ žaidynės, tikriausiai po 1959 m. atsiradusių Kauno marių atsiradimo patvirtnimui. Šių buriavimo batalijų metu Lietuvoje atsirado pirmieji kandidatai į sporto meistrus ir sporto meistrai Lietuvos buriavimo sporte.
Su Vytautu Sėdaičiu, savaitgalį padirbėję prie mums skirtos „emkos“, dabar tobulesnės vadinamos „Stryž“, įsisavinom daug didesnį burlaivį („Soroka“), kuriuo plaukiojau Nemune ir Nevėžyje 1954 metais.
Vėliau 1972 metais atvykęs su moksleiviais Kęstučiu Kubertavičiumi ir Julium Čėsna gėrėjausi Kauno marių įlankomis, turinčiomis gražius vardus: Bebrų, Meilės, Bangos, Rumšiškių. Pamenu, tos išvykos pietums buvau orkaitėje pasikepinęs druska įtrintus pora varškės sūrių, nes mūsų pieninės sūriai tada būdavo labai skanūs.
Sužinom, kad įvyks Nemuno regata. Tai įdomus renginys, kuriame suderintas reikalas ir nauda. Tais laikais buvo problema, kaip nuvežti inventorių iki Kuršių marių. Kauniečiai daug metų šią problemą sprendė racionaliai. Kilinius laivus „Star“ (Žvaigždes) ir „Drakon“ (jie negali Nemunu praplaukti) suguldo į išnuomotą baržą – platformą su keliomis smėlio krūvomis, o su likusiais, prie kurių prisijungia atvežti Platelių, Trakų, Elektrėnų (jeigu juos nenuvežė tiesiogiai), buriuotojai plaukia patys lenktyniaudami. Tai nuostabi, gerai organizuota savaitinė regata su 4–5 nakvynėm gamtoje.
Nutariu dalyvauti, renku komandą, „pasirašo“ gimnazistas Norimantas Stankevičius, bendradarbis Nikalojus Olisko. Sulaukiame eilėje automobilio, kuris mūsų „Emką“ iš Kauno marių perveža žemyn, tai yra tik per užtvanką, montuojame stiebą, jaunimą paleidžiu buriuoti iki Vytauto bažnyčios senamiesyje. Paaiškėja klaida: vakarėjant vėjas nutilo, ir jie beveik visą 15 km Nemuno atkarpą nuo užtvankos turėjo irkluoti. Starto vietą jie pasiekė tik ryte. Per tą laiką aš spėjau parvairuoti savo kuprį „ZAZ“ į namus, susirinkti reikiamus daiktus bei dokumentus regatai ir autobusu sugrįžti.
Startas, stebėtojų pilnos pakrantės ir – ant Aleksoto tilto. Nardom tarp „špikdamių“ tai kairiame, tai dešiniame Nemuno krante. „Špikdamiai“ – tai nuo kranto atsikišę molai, prieš karus padaryti vagos siaurinimai gilesnio farvaterio užtikrinimui. Po trejeto valandų permainingo lenktyniavimo pamatom teisėjo kateriuką su iškelta finišo vėliavėle.
Vietą jis visuomet parenka prie gražaus paplūdimio ir kad būtų kaimas netoli. Kolektyve netol 30 laivų su kiek didesniu dalyvių kiekiu, nes „M“ – po tris, „FD“, – katamaranai po du, „Kapelos“ – po 2–3, „Finn“ – po vieną įgulos narį.
Finišavus darbo turi visi: kas žuvį gaudo, kas į kaimą skuba parnešti pieno ar medaus, kas ruošia malkas laužui, kas palapines stato, kas derina gitarą. Priartėja barža, joje nemažas palydos kiekis ir kai kurių lenktynininkų šeimynos. Mūsų šeimos Audronė su mažiukais Raimonda ir Dariumi įsikūrę grafo Zubovo „Drakone“, kuris smėlio krūvoje paguldytas. Puiku – pietūs man ir įgulai suruošti. Paskui baržą velkasi „Skrajojantis Olandas“ (FD), nes nusilaužė vairą. Kol remontuos ar gamins vairą, jį užkeliame ant baržos.
Laužas, žuvienė, dainos iki paryčių. Ryte trimitas žadina, starto laikas žinomas, barža išplauks vėliausiai, surinks tuos kam kas nulūžo ar nutrūko. Taip nakvodami prie Seredžiaus ar Žemosios Panemunės, Jurbarke, prie Rambyno, prieš ar už Lyzos tilto, lenktyniaudami artėjame prie Nidos.
Paskutinė nakvynė Mingėje, prie salos, ją pavadinom uodų karalija. Vos švintant trimitas budina, mat iš po nakties Kuršių mariose turėtų būti mažesnės bangos, skubam į Nidą. Gaila, kad tik dvejose Nemuno regatose pavyko dalyvauti, nes nuo 1973 metų kauniečiai tokių gražių Nemuno regatų daugiau neorganizavo.
LTV organizuota „Nacionalinė ekspedicija“ tai pakartojo, sugretino su istorijomis. Ne be reikalo, kai ją lydėjome į Lenkiją, Basanavičiaus aikšėje susirinkę marijampoliečiai, jiems labai darniai palinkėjome VĖJO, VĖJO, VĖJO.
Asmeninio archyvo nuotraukos.
