Marijampolės kultūros centras šiandien – itin solidus traukos objektas ne vien marijampoliečiams. Ir tikrai ne vien dėl čionai gausiai atvykstančių artistų iš kitur pasirodymų. Marijampolės kultūros centras – tai ir saviraiškos arena šimtams savivaldybės gyventojų (čia veikia 40 kolektyvų, kuriuos lanko 800 dalyvių), savo gyvenimo neįsivaizduojančių be šokio, dainos, nuolatinio tobulėjimo ir laimės savo pasirodymu suteikti džiaugsmo kitiems. Nors, paskelbus karantiną, ištuštėjo scenos, salės, atšaukti kuriam laikui renginiai, centro veikla nesustojusi: dirbama nuotoliniu būdu (kuriami nauji planai, programos…).
Kalbamės su Marijampolės kultūros centro direktore Rima STRIAUŠIENE, šias pareigas einančia nuo 2016 m. pabaigos (prieš tai pusę metų buvo laikinai einanti direktorės pareigas), laimėjusia šiai vietai užimti skelbtą konkursą (tiesa, konkurse dalyvavo be jokių išankstinių lūkesčių, nors ėjo į jį turėdama savo, kaip direktorės, darbo viziją, matė įstaigos „ir kūną, ir sielą“, puikiai žinojo, ko centrui reikia, ką derėtų tobulinti, ir tai nenuostabu: nuo 1993 m. iki tol buvo dirbusi direktorės pavaduotoja koncertinei veiklai ir bendriesiems reikalams).
– Marijampolės kultūros centras šiandien – viena iš tų įstaigų, kuriomis miestas pelnytai didžiuojasi. Kuo jūs labiausiai džiaugiatės žvelgdama į centro veiklą?
– Savo, kaip kultūros centro vadovės, vizijose mačiau būtinybę centro veikla atsisukti į etnokultūrą. Norėjau, kad čia veiktų vaikų ir jaunimo folkloro kolektyvai, kurių iki tol nebuvo. Dabar yra „Žolynukai“, prasidėję nuo „armonikierių“ (iš pradžių jiems vadovavo Vita Gvazdaitienė ir Dalia Venckienė, dabar – tik Dalia). Turime ir jaunimo šokių kolektyvą – Le/nos, kuriam vadovauja kūrybinga vadovė Martyna Levanė. Įdomu tai, kad ji pirmiausiai sukūrė 4 šokių grupes, o tik paskui atėjo pas mus darbo prašyti. Gražiai dirba „Balti vėjai“, modernaus folkloro ansamblis, „Savito“, vokalinis ansamblis (vadovė Agnė Burbulienė). Čia, kultūros centre, susikūrė ir „Dijūta“, apeiginio dainavimo ansamblis (vadovė Audronė Jusaitytė). Taigi jau yra kuo džiaugtis ir mums, ir įvairiausių švenčių, kurias savo pasirodymais šie kolektyvai puošia, dalyviams, žiūrovams.
– Kas labiausiai pasikeitė per tuos kelerius metus nuo to laiko, kai tapote direktore?
– Dabar viskas labai pasikeitę. Kai tapau direktore, buvo 60 darbuotojų, po metų darbo – jau 120, mat prie kultūros centro buvo prijungtos kaimiškųjų savivaldybės vietovių buvusios laisvalaikio salės. Taigi įstaiga tapo dvigubai didesnė.
Pirmus metus – pastabos iš darbuotojų, kad kaimo skyriams daugiau dėmesio skiriu. Bet kitaip buvo neįmanoma – darbas visiškai pasikeitė. Juk kultūros darbuotojas turi į visus įsiklausyti, turime vykdyti bendrą veiklą, atlikti visas kultūros centro funkcijas. Taigi nelengva buvo iš pradžių, kol nesusikūrėme tam tikros sistemos. Bendru susitarimu kaimiškuosiuose centro skyriuose viską deriname su seniūnijomis, bendruomenėmis, aiškinamės, ką galime, ko negalime padėti, ir renkamės kas mėnesį aptarti visų reikalų.
– Marijampolės kultūros centras jau garsėja įvairiomis edukacijomis.
– Taip. Ir iš tiesų padaugėjo įvairių edukacijų (mokamų, nemokamų), jos tapo labai populiarios, nes tai ne tik prasmingas laiko praleidimas, bet ir saviugdos galimybė jų lankytojams.
– Kokius dar pokyčius norėtumėte akcentuoti?
– Pati kultūros centro materialinė bazė šiuo metu gerokai geresnė. Sparčiai judame dar didesnio tobulėjimo kryptimi. Pagal infrastruktūros projektą baigiama įrengti profesionali įrašų studija, mažoji salė bus sutvarkyta akustiškai – laukiama čia itin kokybiško garso, tobulinamas ir apšvietimas, bus įrengta orkestrinė platforma, neįgaliųjų lauks patogūs keltuvai, jau mąstome ir apie fortepijono įsigijimą. Taigi tų žingsnių labai daug
– Bet vienas lauke – ne karys…
– Be abejo, visi teigiami pokyčiai pasiekiami dirbant komandoje. Mano komandos branduolys stiprus, aktyvus ir vis didėjantis. Tiesa, negaliu sakyti, jos tas branduolys – visi centro darbuotojai. Tiesiog matai, ar pritampa žmogus prie komandos, ar ne. Manau, vadovo priedermė – žmogų motyvuoti, taigi esminis dalykas mano darbe – pasitikėjimas žmonėmis ir jų tikėjimas manimi.
– Ar esate valdinga vadovė, kurios darbuotojai bijo?
– Aš manau, kad manęs nebijo, ir to visiškai nenoriu. Kultūros centre, manau, nėra diktato, tarsi ir vadovo nėra, bet viskas vyksta (beje, mūsų darbuotojai visuomet daugiau valandų dirba, nei jiems priklausytų). Stengiuosi suteikti čia dirbančiam žmogui visišką savarankiškumą: darbuotojai gali siūlyti idėjas, į rėmus jie nespaudžiami. Pastabų dėl kūrybinių sumanymų neišsakau, tik į generalines repeticijas ateinu, o bendras pastabas išsakau per reguliarius aptarimus. Tai kūrybinė laisvė? Manau, taip, nors klaidų irgi nuolat būna. Visuomet „stoviu gale“, neužimdama valdininko pozicijos.
– Koks yra šiuolaikinis kultūros centro lankytojas, žiūrovas?
– Žiūrovas nuolat keičiasi. Kultūros centras turi įvairią auditoriją: valstybinių datų, švenčių lankytojai – vieni, komercinių renginių – kiti. Taigi visuomet čia skirtingos auditorijos. Apsilanko čia daugybė ir jaunų žmonių, kurių, rodos, kasdienybėje ir nematai.
Stebime žiūrovų nuotaikas: su kokiomis ateina, su kokiomis išeina. Savo lankytoją kalbiname, išklausome jo pastabas, klausiame jo nuomonės.
– Kultūros centras – pirmiausiai meno mėgėjų veikla.
– Taip. Nors mes uždirbame iš komercinių renginių – patalpų nuomos (atlikėjų pasiūla didžiulė: jau net 2021 m. pasiūlymų turime per akis, kai kurių net ir priimti negalime), vis tik mes esame meno mėgėjai: mūsų pagrindinė funkcija – meno mėgėjų veikla. Mes visose srityse siekiame rezultato. Kad pasirodymas būtų gražus ir spalvingas, reikia labai daug pastangų įdėti. Visur reikalingas įdirbis, čia, pas mus, mėgėjai menines programas kuria, repetuoja.
– Kokia yra jūsų kultūros sąvoka?
– Kultūra – tai žmonės ir viskas, kas vyksta aplink juos: įvykiai, istorija, viskas, kas susiję su žmonių veikla. Taigi ir Kultūros dieną švenčiame visi. Tai kiekviena erdvė, kurioje reiškiasi žmogus.
– Kaip „gydotės“ nuo kasdienės rutinos?
– Aš nežinau, ar ta rutina yra, nes kiekviena diena darbe vis kitokia. Darbas įdomus – daug įdomių asmenybių, džiugina viso kultūros centro veikla. Džiaugiuosi viskuo – savo žmonėmis, savo miestu. Tiesa, darbas sunkus, bet įdomus.
– Kaip atsipalaiduojate nuo intensyvaus darbo ritmo?
– Vienintelis atsipalaidavimas – knygos. Tiesa, labai mėgsta gamtą. Taigi sode, esančiame ant Šešupės kranto, nuolat pasikraunu teigiamos energijos iš gamtos – čia mano puoselėjamų gėlynų, daržų, žalios vejos.
– Ko norėtumėte palinkėti sau, savo darbuotojams, žiūrovams?
– Sau ir savo žmonėms norėtųsi palinkėti susiklausymo, pagarbos vienas kitam, kūrybiškumo. Žiūrovams – kuo daugiau lankytis kultūros centre, išsakyti savo nuomonę, dalyvauti mūsų veiklose, tapti mūsų šeimos nariais.
– Dėkoju už pokalbį.
Autorės nuotraukoje – Rima Striaušienė.
