Politiko duona demokratinėje valstybėje nėra tokia jau lengva, kaip daugeliui atrodo iš šalies pažvelgus. Darbas pilnas netikėtų iššūkių, reikalaujantis bendravimui su žmonėmis, jų interesų gynimui skirti begalę laiko. O ir padėti jiems, net būdamas savivaldybės Tarybos nariu, toli gražu ne visuomet gali. Tai darbas – tarsi „amerikietiški kalneliai“: šiandien esi viršūnėje, o kitą kadenciją rinkėjai gali pasiųsti tave ar tavo partiją „ant atsarginių suolelio“. Be to, dar būtina nuolat tobulėti visą politiko karjeros laikotarpį, sistemingai siekti žinių, kad neatsiliktum nuo labai dinamiško gyvenimo ritmo. Politikai yra vieši žmonės, tad, nori to ar nenori, jie gyvena būdami tarsi „po padidinamuoju stiklu“. Visuomenę domina jų sąžiningumas, dorovė, ryšiai su kitais žmonėmis bei interesų grupėmis, taip pat elgesys buityje ir dar daugelis kitų dalykų. Kitaip tariant, reikia iš dalies aukoti vieną iš svarbiausių dalykų žmogaus gyvenime – asmens laisvę. Gal todėl nedaug gabaus jaunimo, sugebančio uždirbti pakankamai daug duonai kasdieninei, tarkim, versle, ryžtasi eiti į politiką ir įgijus pakankamai patirties bandyti įtakoti valstybės valdymą ar jį tobulinti.
Ričardas Bagdanavičius – jauniausias pagal amžių Marijampolės savivaldybės tarybos narys, socialdemokratas, daugeliui savivaldybės gyventojų, besilankančių kultūriniuose renginiuose, žinomas kaip nenuilstantis jų vedėjas. Taigi, šiandien publikuojame pokalbį su šiuo jaunu politiku.
– Pokalbio pradžioje gal keletą sakinių apie save…
– Man 32-eji, turiu tarptautinio verslo bakalauro laipsnį, įgytą 2015 metais Vilniaus universitete. Per beveik dešimtmetį dirbau tiek versle su turizmo informacinio centro projektu, tarptautinių mainų projektais, tarptautiniais savanoriais pagal Erasmus plius programą, tiek ir biudžetinėse įstaigose, atviro jaunimo centro veiklos organizatoriumi, kultūros centro direktoriaus pavaduotoju, profesinio rengimo centro informacijos centro sektoriaus vadovu, vėliau sandėlininku. Labai trumpai dirbau LR Seimo nario padėjėju. Beveik penkerius metus dirbu Paslaugų skyriaus vedėju Marijampolės profesinio rengimo centre, taip pat vykdau individualią darbinę veiklą.
Su mylimąja Karolina prieš ketverius metus sukūrėme šeimą, o visai neseniai tapome tėvais. Turime mažąjį stebuklą Bernardą.
Man patinka būti šeimos ar draugų apsuptyje, daryti gerus darbus kartu su Marijampolės apskrities LIONS klubo nariais, taip pat organizuoti ir vesti renginius, šokti tautinius šokius, dainuoti, groti gitara. Nuo 2015 metų esu Lietuvos socialdemokratų partijos Marijampolės skyriaus narys bei Lietuvos socialdemokratinio jaunimo sąjungos Marijampolės skyriaus narys.
– Kodėl nusprendėte aktyviai dalyvauti regiono politiniame gyvenime?
– Pirmiausiai reikėtų pradėti nuo mano šeimos. Mama Rasa – aktyvi socialdemokratė, puiki pedagogė, nuostabi švietimo įstaigų, vaikų globos namų vadovė, močiutė Lina iš pašaukimo gydytoja odontologė, bet širdyje renginių vedėja, tekstų kūrėja, dainininkė. Tai moterys, kurios formavo mano pasaulėžiūrą vaikystėje ir paauglystėje. Būtent jos paskatino mane lankyti ir baigti Marijampolės muzikos mokyklą, kurioje turėjau nuostabią ne tik choreografijos, bet ir gyvenimo mokytoją Aliną. Vis dėlto didžiausią įtaką, mano supratimui, kaip iš tiesų reikia gyventi, kaip save per gyvenimą vesti, padarė mano senelis Vidas Juozas Šalaševičius, ilgametis Marijampolės profesinio rengimo centro direktorius. Jis man buvo atsidavimo savo darbui, savo bendruomenei, begalinės kantrybės, žmogiškumo, korektiškumo etalonas. Mano šeima buvo ir yra aktyvūs bendruomenės nariai. Jų dėka aš atradau savanorišką visuomeninę veiklą kultūroje. Būdamas savanoriu Marijampolės kultūros centre turėjau reiklias bei rūpestingas mokytojas: tuometinę direktorę Iraidą Skirpstienę ir jos pavaduotoją Rimą Striaušienę. Jos pastebėjo mane, formavo kaip aktyvų kultūros puoselėtoją, visuomenininką. Artimi žmonės ir mokytojai įskiepijo man meilę žmonėms, norą dirbti dėl bendruomenės, gebėti atjausti, žmogiškai suprasti, įsiklausyti bei išgirsti.
Gal todėl baigęs studijas Vilniuje sugrįžau į Marijampolę. Grįžęs „namo“ aktyviai dalyvauju regioninėje jaunimo veikloje. Mane netrukus pastebėjo politikė Irena Lunskienė, kuri ir paskatino dalyvauti politiniame gyvenime. Tapau socialdemokratinio jaunimo sąjungos nariu, buvau Marijampolės jaunimo organizacijų tarybos „Apskritas stalas“ pirmininkas, Marijampolės jaunimo interesus atstovavau Lietuvos jaunimo organizacijų taryboje asamblėjų metu, organizacijų vadovų susitikimuose. Jaunimo buvau išrinktas atstovu Marijampolės savivaldybės jaunimo reikalų taryboje. Aktyvi visuomeninė veikla, žinios kultūros, švietimo, jaunimo politikos reikaluose, taip pat Irenos Lunskienės pasitikėjimas manimi, duotos ir vis dar duodamos pamokos bei kvietimas prisijungti prie LSDP Liudvinavo grupės paskatino, taip pat įpareigojo aktyviai įsitraukti į savanoriškas veiklas bendruomenėje.
– Ar pakito jūsų nuomonė apie politikos „virtuvę“ tapus savivaldybės tarybos nariu? Gal tapęs politiku patyrėt kokių nors netikėtumų, apie kurių buvimą anksčiau net neįsivaizdavot?
– -Prieš įsitraukdamas į politiką, turėjau gana idealistinį požiūrį į tai, kaip vyksta sprendimų priėmimas ir kaip greitai galima įgyvendinti pokyčius. Tačiau tapęs tarybos nariu supratau, jog realybė yra kur kas sudėtingesnė. Politikoje yra daug biurokratinių procedūrų, interesų derinimo, taip pat ir kompromisų. Tai buvo viena iš didžiausių staigmenų. Dabar žinau, kiek daug laiko ir pastangų reikia, kad būtų pasiektas sutarimas ir priimti sprendimai. Taipogi supratau, kad kai kurios problemos yra sudėtingesnės nei atrodo iš pirmo žvilgsnio, o jų sprendimas reikalauja daugiau laiko bei resursų.
Be to, tapo akivaizdu, kad vienas politikas nepadarys postūmio – tam reikia darnios komandos ir sistemingo darbo. Efektyvus darbas taryboje yra įmanomas tik tuomet, kai yra glaudus bendradarbiavimas tarp narių, kai siekiama bendro tikslo ir visi yra pasirengę dirbti dėl bendros gerovės. Tai padėjo man suprasti, kokia svarbi yra komandinė veikla ir kaip svarbu yra gebėti rasti bendrą kalbą su įvairiomis interesų grupėmis.
– Dalyvaudami rinkimų kompanijoje politikai rinkėjams negaili pažadų, tad tikriausiai ir jūs esate jiems kažką pažadėjęs. Kaip sekasi įgyvendinti duotus pažadus?
– Niekada nežadu to, ko negaliu įgyvendinti. Į rinkimus ėjau kalbėdamas apie keturias sritis: švietimą, kultūrą, jaunimą ir sportą. Siekiant realiai prisidėti prie sprendimo priėmimų pirmiausiai pavyko patekti į tarp tarybos narių pakankamai populiarų Švietimo, kultūros, sporto ir jaunimo reikalų komitetą, kuriame dirbu nuo pat kadencijos pradžios. Taip pat pavyko sulaukti palaikymo ir tapti jaunimo reikalų tarybos pirmininku, o šeimos komisijoje pirmininkės pavaduotoju. Manau, kad šioje kadencijoje socialdemokratų frakcija – tai subalansuota tarybos narių komanda turinti būtiną patirtį, kiekvienas jos narys yra savo srities specialistas, todėl ir sprendimų projektai, kartais juos pakoregavus, sulaukia pritarimo Taryboje.
Mano asmeninė ambicija – stipendijų didinimas profesinio mokymo moksleiviams, profesinio orientavimo stiprinimas, švietimo įstaigų infrastruktūros gerinimas, kultūros centro kokybiškų paslaugų užtikrinimas kaimiškose vietovėse skiriant finansavimą infrastruktūros modernizavimui, jaunimo įtraukimo į sprendimų priėmimą didinimas. Tai, ką pažadėjome rinkiminės kampanijos metu, įgyvendiname ir už sprendimus visa komanda nešame atsakomybę.
– O ko ir kodėl vis tik nepavyksta nuveikti rinkėjų labui?
– Manau, jog tai, ką užsibrėžėme eidami į rinkimus, būtinai įgyvendinsime. Biudžetas didėja, vietoj kuriasi verslas, kuriam sudarome palankias sąlygas. Tikriausiai sudėtingiausi procesai yra infrastruktūros projektuose, nes ten ne vien finansavimas yra lemiamas faktorius. Daug suinteresuotų grupių: projektavimas, rangos darbai, bet svarbiausia visa tai turi atliepti gyventojų lūkesčius. Mūsų komanda stipri bei ambicinga, tad tikiu tuo, kad įgyvendinsime išsikeltus tikslus.
– Kadangi esat jaunas žmogus, todėl būtų įdomu sužinoti jūsų nuomonę apie bendraamžius, jų motyvaciją, poreikius, dalykiškumą?
– Jaunimas yra labai dinamiškas ir motyvuotas, tačiau dažnai jaučiasi atskirtas nuo sprendimų priėmimo procesų. Jie nori būti išgirsti ir dalyvauti visuomenės gyvenime, tačiau susiduria su kliuviniais, trukdančiais tai daryti. Svarbu sukurti sąlygas, kuriose jaunimas galėtų realizuoti savo idėjas ir projektus, suteikti jiems daugiau erdvių saviraiškai ir bendruomeninei veiklai. Jie yra labai kūrybingi, todėl gali pasiūlyti daug naujų sprendimų, suprantama, jei jiems suteikiama tokia galimybė. Manau, kad Marijampolė pastaraisiais metais šioje srityje rodo pavyzdį visai Lietuvai…
– Kokią Lietuvą ir Marijampolės savivaldybę norėtumėt matyti, tarkim, po metų dvidešimties?
– Po dvidešimties metų norėčiau matyti Lietuvą kaip stiprią, inovatyvią ir klestinčią šalį, kurioje visi piliečiai jaučiasi saugiai ir laimingai. Marijampolę norėčiau matyti kaip dar labiau klestintį modernų ir patrauklų miestą, kuris pritraukia jaunimą ir verslą, turi stiprią švietimo ir kultūros infrastruktūrą, aktyvią bendruomenę ir palankias sąlygas gyventi ne tik jaunimui, bet ir jaunoms šeimoms bei vyresnio amžiaus žmonėms.
– Ką norėtumėt pasakyti ar palinkėti šių dienų jaunimui?
– Norėčiau palinkėti jaunimui būti aktyviems, nebijoti siekti savo tikslų ir idėjų, dalyvauti visuomenės gyvenime. Tik nuo jūsų priklauso, kokia bus mūsų ateitis, todėl labai svarbu ne tik kalbėti apie pokyčius, bet ir kantriai dirbti juos įgyvendinant. Pasitikėkite savimi ir savo jėgomis, o mes, savivaldybės tarybos nariai, stengsimės suteikti jums visą reikalingą palaikymą ir resursus jūsų svajonėms įgyvendinti mūsų visų Marijampolėje.
– Dėkoju už pokalbį.
Vytauto Karsoko nuotraukos ir nuotraukos iš Ričardo Bagdanavičiaus asmeninio archyvo.
