Regina Andriukaitienė: pokyčiai ateina savaime, jiems tereikia nesipriešinti

Senovės kinai savo didžiausiam priešui linkėdavo permainų laikų: mat sumaištis, kai persijojamos vertybės, prarandamas stabilumas – pats blogiausias dalykas žmogui. Na, o asmeninių permainų laikas gali būti labai teigiamas, ypač jeigu link tų permainų einama nuosekliai, reaguojant į gyvenimo ritmą. Šią tiesą savo asmenine patirtimi grindžia ir Regina ANDRIUKAITIENĖ, Marijampolės kolegijos dėstytoja lektorė, kolegijos tarybos narė, Kauno pramonės, prekybos ir amatų rūmų Marijampolės filialo tarybos narė, o nuo praėjusių metų rugsėjo – ir Lietuvos sporto universiteto lektorė. Čia ji dėsto vadybos ir paslaugų tiekimo etikos dalykus bei dirba mokslinį darbą: kartu su kitais universiteto dėstytojais rašo vadovėlius studentams, mokslinius straipsnius, rengiasi konferencijoms Lietuvoje ir užsienyje (artimiausia – Latvijoje). Marijampolėje seniai prigijusi, suaugusi su Marijampolės kolegija dėstytoja – vienas iš tų gražių pavyzdžių, kai nuoseklus darbas, veržimasis aukštyn žmogui išties suteikia sparnus, o R. Andriukaitienė tai pavadintų savęs kūrim – nuolatiniu, niekada nesustojančiu. Taigi „Mūsų savaitės“ skaitytojams – pokalbis su šia asmenybe.

– Marijampolė nėra jūsų gimtasis miestas. Iš kur esate kilusi?

– Iš vaizdingojo Anykščių krašto.

– Koks jūsų kelias į Sūduvos širdį?

– Baigusi Anykščių J. Biliūno vidurinę mokyklą, 1979 m. įstojau į tuometį Vilniaus pedagoginį institutą, rusų kalbos, literatūros ir auklėjamojo darbo metodikos specialybę. 1983 m. ištekėjau, 1984 m., baigusi institutą, pradėjau dirbti mokytoja toje pačioje J. Biliūno vidurinėje mokykloje, kurią ir pati baigiau, tačiau ilgai ten dirbti neteko: 1986 m. su vyru persikėlėme į Marijampolę, jo gimtąjį miestą.

– Ar lengvai pritapote šiame mieste?

– Marijampolėje sunkiau buvo pirmaisiais metais pakeitus aplinką – iš vaizdingo Anykščių kraštovaizdžio į Suvalkijos lygumas. O dabar drąsiai galiu pasakyti: myliu tris miestus: Vilnių (studijų miestą), Anykščius (gimtinę) ir Marijampolę (dabartinį savo miestą).

– Marijampolė jums neatsiejama nuo Marijampolės kolegijos…

– 1988 m. pradėjau dirbti dabartinėje Marijampolės kolegijoje (tuomet – žemės ūkio technikume) auklėtoja, rusų kalbos mokytoja, o 1995 m. ėmiau dėstyti buities kultūros, namų ūkio specialybės disciplinas namų ūkio technologijų studentams. 2000 m. tapau vyr. dėstytoja. Dalyvau kuriant kolegiją, rengiau pirmąsias studijų programas. Iki 2003 m. dirbau katedros vedėja, nuo 2003 iki 2012 m. – Verslo ir technologijų fakulteto prodekane praktikai. 2005 m. baigiau verslo ir vadybos administravimo magistrantūros studijas Kauno technologijos universitete. 2011 m. su kolegėmis bendraautorėmis parengėme knygą „Aptarnavimas paslaugų įmonėse“, skirtą turizmo administravimo ir maitinimo verslo organizavimo specialybių studentams. Dalyvavau rengiant Įmonių ir įstaigų administravimo studijų programą – buvau studijų programos rengimo komiteto narė.

– Nuo praėjusių metų jūs ir Kauno sporto universiteto lektorė. Kaip tai įvyko?

– Mėgstu mokytis, įgyti naujų žinių, plėsti akiratį. Buvo konkursas lektoriaus vietai, dalyvavau jame ir laimėjau. Tai išties naujos perspektyvos. Nors pati pradžia ir baugino, pamažu įsitraukiau į naują veiklos sritį. Per šiuos mokslo metus teko sutikti labai daug įdomių žmonių, ir tai ne tik džiugina, bet ir labai praturtina. Žinoma, Marijampolės kolegija labai svarbi iki šiol – tokia ji man, manau, išliks visada. Ne vien dėl to, kad čia praleista daug metų, realizuota daug kūrybinių minčių, daug prasmingų darbų atlikta. Tai labai svarbi patirtis, be kurios nebūtų dabarties perspektyvų, naujų ateities sumanymų, vizijų.

– Kokie šiais laikais studentai? Ar jie labai pasikeitę, tarkime, per dešimtmetį? Ar labai skiriasi kolegijos ir universiteto studentai?

– Studentai labai įvairūs. Kitaip ir būti negali: jie – mūsų visuomenės dalis. Yra labai motyvuotų, kiti paskaitas lanko tik tam, kad baigtų studijas, gautų diplomą. Žinoma, studentai, netgi lyginant su 1995 m. studentais, labai pasikeitę: dabartiniai yra daug veržlesni, reiklesni. Bet tai labai gerai, su jais labai įdomu bendrauti. Jie, tie motyvuotieji, žino, ko nori, ko siekia, kur eis. Džiaugiuosi tokiu jaunimu. Kolegijoje, palyginti su universitetu, šiek tiek kitaip: mažesnės grupės, kamerinis bendravimas. Nepaisant to, visiems savo studentams stengiuosi kuo geriau suteikti žinias ir dėstydama, ir bendraudama su jais.

–_Šiuolaikinis jaunimas, sakoma, neatplėšiamas nuo kompiuterio, interneto. Ką apie tai manote?

– Kompiuteris šiais laikais labai reikalingas – ir savo darbo neįsivaizduoju be jo. Tačiau išties yra ir pavojų. Mane baugina labai didelė priklausomybė, ypač jaunų žmonių, nuo kompiuterio, interneto. Besaikis pasinėrimas į virtualią erdvę – nemokėjimas realiai bendrauti, gyvenimas kitų gyvenimais. Virtuali erdvė siurbia laiką, o žmogus (nebūtinai vien tik jaunas), joje įstrigęs, nieko nepadaro, kad kažkuo taptų: nukenčia ir jo mokslas, ir karjera, ir asmeninis gyvenimas. Iliuzijų pasaulis pasiglemžia tikrąjį, atimdamas laiką, kurio nesusigrąžinsi.

– Gyvenimas – ne vien darbas. Ar turite pomėgių?

– Mano pomėgiai susiję su anksčiau ir šiuo metu dėstomais studijų dalykais. Pirmiausiai tai – rankdarbiai: siuvimas, nėrimas, mezgimas (deja, dėl labai didelio užimtumo dabar tam visiškai nelieka laiko), stalų serviravimo estetika (vestuvių ir kitų pobūvių stalų, interjero puošimas), floristika (ir sausų, ir gyvų puokščių komponavimas). Laiko aktyviam poilsiui, kelionėms nelieka, tačiau kiekvienais metais stengiuosi bent trumpam ištrūkti prie jūros. Labai gaila, kad nebelieka laiko grožinės literatūros knygai, skaitau pastaruoju metu tik dalykines knygas. Man labai patinka kinas, teatras, baletas, bet anksčiau dažniau tekdavo apsilankyti ten nei dabar…

– Šie mokslo metai jums – pokyčių metai. Žvelgiant į ramybę jūsų veide, neatrodo, kad jie būtų sunkūs, alinantys.

– Viskas gyvenime vyksta natūraliai. Savaime ateina ir pokyčiai – jiems tereikia tik nesipriešinti. Viską esu pasiekusi nuosekliu darbu, įsiklausydama į gyvenimo keliamus reikalavimus. Man nepriimtina drastiška rizika. Viską apmąstydama, realiai įvertindama savo gebėjimus priimu sprendimus. Planuodama kiekvieną veiklą, žingsnelis po žingsneliu einu pirmyn. Dėl to pokyčiai nėra baisūs, netgi atvirkščiai – džiugūs. Manau, taip mes ir esame sukurti: užkoduoti eiti tolyn, aukštyn (tai nepaliaujamas savęs kūrimas), tad žinau, jog ir aš nesustosiu. Tam ėjimui į priekį padeda ir visos žinios, įgytos per gyvenimą, jos labai reikalingos ir šiuo metu.

 – Ar esate laiminga?

– Taip, nes turiu šeimą, ir žinau, kad mane visi myli. Labai džiaugiuosi tuo, ką turiu, ir tai labai vertinu.

– Dėkoju už pokalbį.

Laima GRIGAITYTĖ

Šarūno MARTIŠIAUS nuotrauka.

Nr. 16 (20), 2013 m. balandžio 20–26 d.