Močiutė… Tokia ji dviem mažiems berniukams, tačiau daugeliui mergyčių ir berniukų, kurių diena prasideda nuo jos šypsenos ir šilto apsikabinimo, toks apibūdinimas nesuvokiamas. Kaip ir daugeliui ją pažįstančių. Žavi, veikli, jaunatviška, organizuota, aktyvi – kokia ji močiutė? Rasa KALĖDIENĖ (g. 1964 m.), ilgametė Marijampolės vaikų lopšelio-darželio „Rūta“ auklėtoja, į tokius svarstymus atsakytų ta pačia šypsena – giedra ir atvira, tokia pačia, kokia ji žengia per visą savo gyvenimą: ne visada lygų (juk nebūna „lygių“ gyvenimų išvis), bet visada prasmingą. Rasa beveik 30 metų gyvena gaubiama vaikystės pasaulio – tikro, nesumeluoto, nuoširdaus: jos auklėjami darželyje vaikai keičiasi, tačiau vaikystės šalis visada tokia pati ir visada greta. Ir gera auklėtojai būti šios šalies dalimi bėgant dešimtmečiams, tačiau išsaugant vaikystei būdingą nuostabą, veržlumą ir gyvenimo džiaugsmą.
Trumpas gyvenimo laikotarpis Klaipėdoje – lemtingiems posūkiams
R. Kalėdienė – marijampolietė nuo pat gimimo. Iki šiol ji gyvena namuose, kurie saugo ir jos kūdikystę, vaikystę, jaunystės godas (išlikęs sodybvietėje netgi senasis vaikystės namas, šalia kurio pastatyti naujieji namai). Savo vaikystę Rasa prisimena kaip laisvų vėjų pagairę: užaugo lakstydama su kaimynų vaikais, jokių vaikų darželių niekada nebuvo lankiusi (pirmąkart su vaikų darželiu susidūrė tik studijų praktikos metu), o į pirmąją mokyklos klasę ėjo palytėta pirmosios skaudžios netekties: Baltijos jūroje, gelbėdamas kitus, nuskendo Rasos tėvelis.
Mokydamasi tuometėje Marijampolės 2-ojoje vidurinėje mokykloje (dab. R. Stankevičiaus pagrindinė mokykla), Rasa buvo labai aktyvi, dalyvaudavo visuose įmanomuose renginiuose, o svajojo… apie mokytojo profesiją. Bet baigusi vidurinę pareiškė norą studijuoti tuomečiame Kauno politechnikos institute, nors iškart suprato, jog jai ten – ne vieta. Tad jau paduotus dokumentus atsiėmė ir nuvežė juos į Klaipėdą – pedagoginių mokslų krimsti. Uostamiestis buvo lemtingas Rasos gyvenime. Čia ji ištekėjo, čia gimė jos vienturtė dukra Viktorija. Deja, šeimyninis gyvenimas truko labai trumpai: Rasa su nė mėnesio neturinčia dukra grįžo į Marijampolę, čia baigė Marijampolės pedagoginę mokyklą, tapo diplomuota vaikų darželio auklėtoja, o vėliau baigė ir Klaipėdos pedagoginį institutą.
„Man gera čia!“
Vaikų lopšelyje-darželyje „Rūta“ R. Kalėdienė dirba nuo 1986 m. Šį darželį lankė ir jos dukra, kurią darželis, darbas su vaikais tiesiog užbūrė, tad baigusi vidurinę mokyklą ji nedvejodama pasekė mamos pėdomis: įstojo į Marijampolės kolegiją studijuoti ikimokyklinio ugdymo (praktiką, beje, atliko toje pačioje „Rūtoje“ – darželyje, kur dirba mama). „Aš nuo pat mažų dienų, galima sakyti, augau lopšelyje-darželyje ,,Rūta“, – pasakoja auklėtojos Rasos dukra auklėtoja Viktorija. –Tai mano pirmasis darželis, visada ateidavau iš mokyklos pas mamytę į darbą, stebėdavau vykstančias šventes, pasiruošimus joms. Matydavau mamytės ir jos kolegių nuostabų atsidavimą, meilę, rūpestį vaikams. Matydavau, kaip mamytė su šypsena veide išeina į darbą. Iki šiol ji su džiugesiu keliauja į darbą (jau 27 metus). Man nekilo didelių apmąstymų, kokią specialybę studijuoti. Pasirinkau ikimokyklinio ugdymo pedagogikos studijų programą. 2009 m. Vilniuje įgijau aukštąjį universitetinį išsilavinimą, edukologijos bakalauro laipsnį ir auklėtojos kvalifikaciją. Dirbau Vilniaus lopšelyje-darželyje ,,Lakštingala“ su nuostabiais vaikais ir jų tėveliais, puikiame kolektyve. Aš kiekvieną rytą keldavausi ir keliaudavau į darbą šypsodamasi, kaip ir mano mamytė. Šiuo metu esu vaiko priežiūros atostogose.“
Rasa savo darbą ir ilgametę darbovietę apibūdina trumpai: „Man čia gera.“ Ji neslepia, kad auklėtojos akys visada spindi, kai su šiluma eini prie vaiko (rankelę jo paimi, apsikabini) ir jauti tokį pat grįžtamąjį ryšį. „Vaikai jaučia, kai juos myli, kai jie saugūs“, – sako Rasa. Nors nuo jos darbo pradžios pasikeitė ištisos vaikučių kartos, su tokia pat energija ši auklėtoja įsiliejusi į vaikystės pasaulį, kuriame daug pasakų, auklėjimo ne moralais, o per praktines smulkmenas. Kartu su kitomis darželio auklėtojomis Rasa (ir, žinoma, vaikai!) stato spektaklius, šokius, organizuoja šventes. „Mūsų darželis ypatingas, – sako R. Kalėdienė (ką gi, leiskime auklėtojai pasigirti!), – čia yra labai daug talentingų vaikų, kurie individulių gebėjimų ugdymo kryptimi lavinami dailės, lego, futboliuko, keramikos ir kitose srityse.“
Auklėtoja Rasa jau nesuskaičiuotų, kiek vaikų teko išleisti į tolesnį gyvenimą. Smagu, kai buvę auklėtiniai ateina aplankyti. Ne vienas tėvelis, lankęs darželį, atveda į čia jau savo vaikus. O buvusi auklėtinė Gintarė Bykovaitė-Petkevičienė – dabartinė kolegė „Rūtoje“: pasekusi auklėtojos pėdomis ir pati tapo darželio auklėtoja.
R. Kalėdienė nelinkusi skųstis dabartimi, idealizuojant praeitį. „Blogi laikai? Netiesa, – sako ji. – Nuoširdumo, šilumos ir dabar yra pakankamai, tik reikia mokėti pastebėti, pajausti tai.“ Tiesa, pastebi auklėtoja, naujosios technologijos – mobilieji telefonai (net darželinukai į darželį ateina su jais), kompiuteriai – šiltam bendravimui tikrai nepadeda. Nors ir jaučiamas šiais laikais didesnis sumaterialėjimas, jokiu būdu, pasak R. Kalėdienės, negalima sakyti, kad „vaikai vis blogesni darosi“. „Kiekviename vaike yra labai daug gėrio, tik kartais jo reikia atkakliau paieškoti“, – įsitikinusi auklėtoja.
Ypatingas ryšys su dukra
O didžiausias likimo dovanotas gėris R. Kalėdienei yra jos įsčiose išnešiotas vaikas – dukra Viktorija. Rasą su dukra nuo pat jos gimimo jungia labai stiprus ryšys – jos, kaip pati sako, draugės. Viena užauginusi Viktoriją, dabar, atsigręžusi atgal, Rasa teigia, jog iš tiesų neaišku, kuri kurią augino: ar ji Viktoriją, ar Viktorija ją. „Nors man jau 28 metai ir pati auginu 2 vaikučius – 3 metų Ąžuoliuką ir poros mėnesių Benuką, visada jaučiuosi dukrele mamos, kuri man visada bus mamytė, – sako Viktorija Strazdauskienė, šiuo metu su šeima gyvenanti Vokietijoje, Miunchene. – Mano mamytė – mylintis ir rūpestingas žmogus. Bet kuris vaikas norėtų tokios mamytės kaip ji. Aš dėkinga jai už tai, kokia esu dabar. Nors mamytė mane užaugino viena (tėtis su mama išsiskyrė, kai buvau labai maža), niekad nieko man netrūko, o svarbiausia – meilės. Mano mamytė – man draugė: galime iki paryčių sėdėti ir kalbėti apie viską be jokių tabu. Kaip man vaikystėje sakydavo ir dabar daugelis sako: ,,Tavo mama nepakartojama, jaunatviška, veržli.“
Viktorija dažnai stengiasi mamai surengti kokią nors malonią staigmeną. „Pamenu gerai, kai buvau maža, mama iš paskutiniųjų viską, kas geriausia, stengdavosi man duoti, nors tikrai nebuvom iš pasiturinčiųjų, – pasakoja Rasos dukra. – Neseniai ji pasakė: „Susigraudinau už dovanas ir viską, nereikėjo, dukrele…“ Aš atsakiau: ,,Mamyte, tam ir užauginai gerą dukrą, kuri atsilygina už tavo gerumą.“ Kai Ąžuoliuko paklausiu, ką jis labiausiai myli, jis visada išvardija mamą, tėtį, Benuką ir močiutę…“
Rasai dukra parengusi išties įspūdingų dovanų. Balandžio 22 d. gimusi moteris užpraeitą gimtadienį šventė Alpėse (dukra išpildė jos seną svajonę – švęsti gimtadienį kalnuose), o štai per praėjusį gimtadienį dukra nustebino mamai skirta įspūdinga fotosesija Miuncheno apylinkėse. „Vis dėlto, – sako Rasa, – geriausia praėjusio gimtadienio dovana man buvo balandžio 6 d. gimęs anūkas Benukas.“
Išmokusi ir save mylėti
R. Kalėdienė prisimena: kai jai buvo 33 metai, būdama sanatorijoje apsilankė pas psichologę, kuri paklausė, ką ji mylinti. Rasa vardijo: dukrą, mamą, draugus, vaikus… „O save?“ – paklaususi psichologė. Atsakymo nebuvo, bet po to moteris ilgai mąstė apie tai. Ne tik mąstė – ėmė mokytis šio sunkaus meno. „Nuo tada, būdama Kristaus amžiaus, ėmiau mokytis save mylėti, – sako ji. – Jei myli save, aplinkiniams šalia tavęs bus 100 kartų geriau.“
Meilė sau davė daug gražių atradimų, iš kurių svarbiausias – gyvenimo grožio suvokimas. „Gyvenimas yra gražus, – sako Rasa, – tik nereikia dėl visų smulkmenų lieti ašaras ir per jas to grožio nepastebėti.“ Kitas kertinis suvokimas, patikrintas patirtimi: jeigu daliji gėrį, atsako visada sulauksi. Šiems suvokimams tapus atramos taškams gyvenime, R. Kalėdienė pajuto, ką reiškia mokėti branginti tai, ką turi, nesisielojant dėl to, ko neturi. Štai kodėl ji jaučiasi ir kaip moteris laiminga, nes turi daug: dukrą, žentą kaip sūnų, du nuostabius anūkus, mylimą darbą, nes nejaučia metų naštos, nes gali dar keliauti ne tik ištikimuoju draugu – dviračiu. Aistra keliauti likusi nuo mokyklos laikų, kai lankė turizmo būrelį. Tuomet buvo aplankytas Sočis, Karpatai, Kaukazas, o šiais laikais jau aplankiusi Prancūziją, Olandiją, Suomiją, Švediją, Norvegiją, Lenkiją, Vokietiją.
Laima GRIGAITYTĖ
Asmeninio albumo nuotraukos.
Nr. 25(29), 2013 m. birželio 22–28 d.
Rasa Kalėdienė.
Rasą su dukra Viktorija sieja ypatingas ryšys.
Su dukra ir žentu.
Rasa su anūkais.
