Radiniui prie Vilkaviškio beveik 5000 metų!

I dalis

Detektyvinė

Pasakojimą pradėsiu nuo pernai rudenį kadais buvusio mūsų mokinio Albino Selmistraičio netikėto telefono skambučio į muziejų. Jis man pasakė, kad kaimynas Arūnas atsinešė akmeninį kirvelį ir klausia, kas tai per daiktas. Sutarėme apžiūrėti. Grįžęs namo, nedelsdamas nuėjau į jo paežerės sodybą. Pamatęs radinį, gerokai nustebau – titnaginis kirvelis! – ypatinga retenybė… Įvairų archeologinių radinių per daugelį metų surinkau pats, kai ką atnešė mokiniai, bet titnaginių nepapuolė. Dalį atidaviau Vilkaviškio krašto muziejui, o šis gali būti net iš Mezolito laikotarpio, kuris prasidėjo 8000 metų prieš Kr. Tai bent! Svarbiausias klausimas buvo: kur jis aptiktas? Nes be tikslios vietos toks radinys beveik netenka didžiosios dalies mokslinės vertės. Pasirodo, kaimynas buvo užsiprašęs telefonu pagal skelbimą Vilkaviškio „Santakoje“ atvežti juodžemio. Atvežė, bet kas ir iš kur, neturi supratimo. Gal nuo kokio durpyno? Besklaidydamas žemę ir pamatęs… Klausimas „iš kur?“ pakibo ore. Albinas ėmėsi detektyvo vaidmens ir jam po gana ilgų ir painių paieškų vis tik pavyko nustatyti, iš kur galėjo būti vežta. Ilgai nelaukdamas, atsidūriau prie nurodytos netoli Vilkaviškio šiaurinio riboženklio vietos, ten kaip tik buvo rengiama statybinių medžiagų parduotuvė, susiradau Alvydą Balsevičių, šeimininką, dabartinės „Vilkdangos“ savininką, geranoriškai parodžiusį tuos nustumdytos paviršinės žemės kaupus, iš kurių ir buvo pakrautas gruntas daržui pagerinti. Išsikalbėjome. Papasakojau apie radinį. Labai apgailestavo, kad pats neužtikęs. Dar paaiškino, kad greta buvusi pelkutė, o gilioje senovėje gal net didokas ežeriūkštis. Suprantama, ko nors daugiau nesitikėjau. Apsiribojau tik nuotrauka.

II. dalis

Istorinė

Radėjas geranoriškai sutiko kirvelį padovanoti muziejui. Pamatęs dovaną, mūsų bendradarbis Tomas Kukauskas atnešė beveik tokį patį, rastą kažkieno, kažkada, kažkur už Kalvarijos, netoli Juodelių kaimo. Sumaniau paskambinti archeologui Vygandui Juodagalviui, kaip tik tyrinėjančiam Sūduvos kraštą, pranešdamas apie radinius, kurių radybvietes jis ketino pasižymėti atlase. Paklaustas apie senienų amžių, paaiškino: „Jeigu gludinti, tai greičiausiai bus iš Neolito, prasidėjusio ketvirtame tūkstantmetyje prieš Kr.“, kartu siūlydamas pavartyti jo 2010 m. išleistą knygą „Užnemunės priešistorė“, kurioje pamačiau tarp daugelio kitų spalvotų nuotrauką su aprašymu visai tokio pat tipo kirvelių, randamų daugiausia tik Sūduvoje ir tuo gausiau, kuo toliau į Vakarus, Pietus. Šiaurinėje Lietuvos dalyje titnaginiai gludinti beveik visai neaptinkami. Tiesa, prie paties Vilkaviškio irgi iktol nerasta, nebent tenai muziejuje yra, o visi kiti – iš tolimesnių apylinkių. V. Juodagalvis džiaugiasi ir kartu stebisi atradęs Vilkaviškio ir Marijampolės kraštotyros muziejuose esančias kai kurias kitas unikalias vertybės, tarp jų – ir kirveliai, kurie dar nebuvo žinomi kitiems įžymiems respublikos archeologams. Galima tik įsivaizduoti, ką reiškia anais amžiais taip nugludinti titnagą, kadangi jo kietumas dešimtbalėje sistemoje yra net 7 vienetai iš 10 (pastaruoju žymimas pats kiečiausias iš mineralų – deimantas). Įveikti titnagą net su dabartine šlifavimo technika – labai nelengva užduotis. Kai skulptorius Julius Narušis šlifavo mūsų Vytautų klubo suplanuotą statyti granitinį Vytauto Didžiojo paminklą, dabar stovintį Marijampolės Vytauto Didžiojo parke, pats mačiau, kaip naudojo net ugnies liepsną, o jo padėjėjas Jonas Dulinskas man rodė tuo pačiu metodu apdirbinėtus įmantrius kūrinius iš juodojo titnago gabalų. Tik tada supratau, koks tai sunkus, atsakingas darbas. O prieš tuos kelis tūkstantmečius sūduviai, aišku, jog nė sapnuote nesapnavo apie panašias priemones. Viską darė rankomis, naudodami žvirgždą su vandeniu. Man ne tik tai krito į akį, atkreipiau dėmesį į šį radinį iš kitos pusės – meniškosios.

Tobula, tiesiog ideali ašinė simetrija: tolygus abipusis nusmailėjimas, keturkampių plokštumų vienodumas… Išsiskyrė ne tik forma, bet ir švelniai gelsvai palša spalva, keldama mintį, kad tai tiesiog kone dailės kūrinys. Beje, archeologai tvirtina, kad tokie, ypač tobuli įtveriamieji kirveliai būdavo ne vien darbui ar kovai, bet ir kaip išskirtinis vado, savotiškas prestižo ženklas, neretai naudotas aukojimo ritualui vandenyje; jų aptikta ir įkapėse. Nekeista, kad radėjas pirmiausia klausinėjo, kas ir kam dabar galėjo pagaminti tokį dailų suvenyrą ir jį pamesti. V. Juodagalvio veikale rašoma, kad prieš penketą ketvertą tūkstantmečių Vakarų ir Centrinėje Europoje, Skandinavijoje tyrinėtos titnagingos radybvietės, kurias kitaip nepavadinsi kaip priešistorinių amatininkų dirbtuvėmis. Nustatyta, kad tokio tipo gaminiais ir pusgaminiais buvo keičiamasi net su gerokai nutolusiais kaimynais. Beje, yra paminėta ir tai, kad galėjo būti ir vietinis dirbinys, mat titnago apdirbimo radybviečių net iš paleolito (paleo – senas, mezo– vidurinis, neo– naujas, litos- akmuo graik.) laikotarpio, prasidėjusio X amžiuje, būta ir prie Nemuno, Ūlos, Kirsnos, o iš kalbamo Neolito epochos dar su nebaigtais ruošiniais ir prie Volkovisko titnagyno.

Kitas dokumentuotas faktas rodo, kad čia gyvenę sūduviai bendravo net su romėnais, gabendami į ten gintarą. Juk graikas Klaudijus Ptolemėjus antrajame mūsų eros šimtmetyje dideliame veikale „Geografija“ minėjo sūdinus ir galindus, tikriausiai žinias gavęs nebent iš pačių romėnų. Aišku, kad tai turėjo būti čia ilgus amžius gyvenusi ypač gausi, plačiai žinoma gentis, kurios teritoriją lenkų istorikas J. Lowmenskis apibrėžia net 100 000 kv. kilometrų, iki pat Bugo, Narevo upių. Juk tie žmonės staiga į čia nenukrito iš dangaus. Antai R. Rimantienės „Archeologijos atlase“ (psl.206) rašoma, kad prasidėjus žalvario amžiui 1600 m. prieš Kr. čia jau nustota gaminti titnaginius kirvelius. To amžiaus III periode – 1300-1100 m. „Pietarių kaime (prie Marijampolės – mano past.) degintiniame kape kaip aiškus ryšių su romėnais įrodymas rastas žalvarinis kovos kirvis. Pagal tokių ir ypač pagal minimų įtveriamųjų titnaginių keturkampių kirvelių radinių gausą ypač išsiskiria Vilkaviškio ir Marijampolės rajonai. Daroma išvados, kad šiose teritorijose net nuo seniausios epochos nuolat gyventa. Pastarąjį teiginį galiu patvirtinti ir savo patirtimi. 1954 m. V.Kudirkos Paežeriuose susitikau su Juozu Merkšaičiu (1887-1977), buvusiu knygnešiu, poetu, korespondentu. Jis man papasakojo, kad apie 1922 m., tarnaudamas pas ūkininką Račiukaitį, kasė durpes Opšrūtuose prie Alksnės upelio ir pustrečio metro duobės dugne ant smėlio rado tarp buvusio ugniakuro anglių kaulinį lyg tai peilį (beje, tas vietas gerai pažįstu, ne kartą anksčiau teko tuose durpynuose žvejoti). Apie jo radinį iš spaudos sužinojęs Anglijos Karališkojo muziejaus atstovas siūlė jam didelius pinigus, bet jis, būdamas karštas Lietuvos patriotas, savo lobį atidavė į Kauno Karo muziejų. Man prieš kelerius metus teko tą eksponatą matyti. Tai apie 18 cm šeivikaulis su įskaloje įstatytomis aštriomis titnago skeltėmis. Radinio metu esą buvo vienintelis toks Europoje išlikęs pilnai sukomplektuotas įrankis, naudotas tuometinių elnių ir mamutų medžiotojų, slinkusių tundroje įkandin besiganančių bandų. Aišku, ši priemonė buvo ir šiuolaikinio peilio prototipu, vėliau archeologų įvardinta ietigaliu. Atrodo, galų smaigaliai galėjo tarnauti ir kaip yla-adata kailiuose skylei pradurti, siuvant ar daug kam dar, suprantama, neįtvėrus jo į ieties kotą. Minėtos gentys per tūkstančius metų, orams pamažu vis šylant, kartu su tundra ir elniais traukėsi šiauryn. Tai dabartiniai estų, suomių pro pro proainiai, kitaip sakant, – finougrai. Be abejo, jie, be to, buvo dar spaudžiami mūsų kilmės ateivių iš pietryčių, medžioklę pradėjusių keisti gyvulininkyste, net žemdirbyste. Antai Lenkijos lietuviškojoje dalyje archeologas J. Antoniewičius nustatė, kad dar priešistoriniais laikais čia jau imta naudoti žagrė, suprantama, ir traukiamoji jėga: arkliai, jaučiai…

Todėl mūsų radinys – titnaginis kirvelis – yra tik kukli grandis, dar vienas įrodymas, kad čia gyventa įvairių genčių, pirmiausia iš pietvakarių, vėliau pietų, pietryčių bent ištisą 10-tį tūkstantmečių, kurie gimė, gyveno, kovojo su gamta ir kūrė, tobulino savo darbo įrankius, kultūrėjo.

Kiek daug paslapčių slepia Sūduvos žemė, kiek dar nerasta ir neatrasta senienų, apie kurių mokslininkai net nežino, kad galėtų tiksliau pasakyti, iš kur mes atėjome, kaip gyvenome, mąstėme… Juk, pavyzdžiui, J. Merkšaičiui radus tą kaulinį peilį- ietigalį, užteko paimti ir pridėti bent vieną angliuką, kad dabar naujausiais metodais nustačius laiką pagal tai sužinotume, kada degė tas laužas, apsėstas besišildančių, kailiais vilkinčių barzdotų medžioklių. Kaip atrodė to laiko žmonės, mes galime pamatyti Marijampolės kraštotyros muziejuje, kur yra eksponuojami rastų Turlojiškės pelkių vietoje griaučiai ir ten pat esantis rekonstruotas vieno vyro, gyvenusio prieš 2835 metus, portretą su patikslinta jų gyvenimo data visuotinai pripažintu radiokarbono būdu Oksforde, Anglijoje. 1996 m. vilkaviškietis Jonas Vasmanas, dirbęs kraštotyros muziejaus direktoriumi, organizavo pakartotiną archeologinę ekspediciją toje radybvietės teritorijoje. Ten kartą ir man teko pabuvoti su juo, kaip ir prie Kybartų jo iniciatyva surengtoje Stanaičių pilkapio kasinėjimo ekspedicijoje, kuomet buvo rasta dabar muziejuje esanti restauruota didžiausia Lietuvoje laidojimo urna…

Sugrįžtant į mūsų laikus, įdomu pastebėti, kad praeito šimtmečio pradžioje, 1905 m., dr. Jonui Basanavičiui pirmuosius eksponatus Lietuvių mokslo draugijai, jos būsimam senienų muziejui, į Vilnių atvežė dr. K.Grinius ir kun. T. Žilinskas. Tai buvo kirveliai, gi daktaras netrukus dar padovanojo nupirkęs riterio šarvus, rastus Keturvalakiuose, kuriais jaunimas apsirengęs žaidė karą, o vietinis klebonas maišydavo krosnį su senovine kario peikena.

Noriu kreiptis į žmones, radusius, turinčius, gal rasiančius, žinančius apie panašias senienas. Neslėpkite, informuokite muziejus, būtinai nurodykite radimo vietą ir aplinkybes. Tegul mokslininkai užpildo mūsų Sūduvos baltas dėmes, kurių šiame Lietuvos krašte žymiai daugiau nei kitur, tedaro patikslintas išvadas apie tai, kada ir iš kur vedė mūsų genties kelias į Sūduvą.

III. dalis

Legendinė vizija

Susipažinę su istorine faktine medžiaga, pamėginkime duoti valią vaizduotei, šiuo atveju – autoriaus vizijai, o kiekvienas kitas, dar skaitydamas rašinį, tikiu, jau turi „nusipiešęs“ savąją.

…Vieną saulėtą vidurvasario dieną 3013 –aisiais prieš Kr. metais, prie dviejų platokų upių santakos, miško proskynoje, į kalvelę prie išsikerojusio didingo ąžuolo atjojo ietimi ginkluotas pusamžis vyriškis ir pridėjęs delnus prie burnos gūdžiai sustaugė vilko balsu: „Uhū!! uhū!..“ Jam netrukus paantrino Rytuose staugimu atsiliepę žvėrys, o iš pietryčių įkandin nuaidėjo: „Oho!.o-o!“ – kitoks, artimesnis, garsas. Po akimirkos iš ten pasirodė vedinas žirgu antras medžioklis, įsmeigė žemėn savąją ietį ir pakėlęs abi rankas į viršų pasisveikino: „Aš – Šeimis, antai ateina mano genties žmonės“. „O aš, Vilkis, atsivedžiau savus“, – tarė pirmasis.

Neužilgo gentys susibičiuliavo, apsižiūrėję vietovę, nusprendė kurtis vieni netoliese kitų. Prieš didįjį ąžuolą buvo sutartinai įrengtas Šventosios Ugnies židinys, kurį ėmėsi globoti žilabarzdis krivis su dviem vaidilutėm. Pirmiausia paaukota auka visagaliui Perkūnui.

Neužilgo vyrai ėmėsi ręsti būstus, kiti patraukė medžioti, žvejoti, moterys ruošė maistą, kitos mezgė tinklus, prižiūrėjo vaikus, gamino molinius indus… Darbas virte virė. Gyvenimas tekėjo įprasta nuo amžių vaga.

Rudeniop atsitiko didelė nelaimė: netolimame nuo upių esančiame aklaežeryje prigėrė sužeistas meškos Vilkis. Apraudotą velionį po keleto dienų sudegino ant laužo ir pelenus išbarstė netoli šimtamečio ąžuolo, o nuėję prie jo žūties vietos pagal senovinį paprotį atliko aukos ritualą: į vandenį žynys nuleido genties vado turėtą amuletą – titnaginį kirvelį, kad jo vėlę Praamžis saugotų dausose.

Štai ką apie tuos tolimus laikus man paporino šis rastasis titnaginis kirvelis ir jį menančios susibėgę, greta draugiškai čiurlenančios Vilkaujos ir Šeimenos upelės bei didingo ąžuolo vietoje atstatyta Šventovės katedra.

Vytautas GRINIUS

Lietuvos prezidento K.Griniaus muziejaus direktorius

Autoriaus nuotraukos.

Nr. 31(35), 2013 m. rugpjūčio 3-9 d.