Prūsų ir jotvingių gyvenvietė tampa traukos centru ne vien lietuviams

Netoli Punsko (Lenkija) esančiame buvusiame Šilainės kaime, dabar prijungtame prie Ožkinių kaimo, 7,5 ha plote jau daugelį metų kuriama unikali sodyba, vadinama prūsų ir jotvingių gyvenviete. Nors gyvenvietė dar statoma, akys jau gali pasigrožėti neįprastais vaizdais: originalūs mediniai nameliai, įdomi medinė pilis, akmenimis klotas baseinas, ramybe dvelkiantis aukuras, prūsų ir jotvingių pilkapiai ir kt. sukuria įspūdį, jog laikas čia atsuktas ne vienu šimtmečiu atgal. Sodyba išties labai įspūdinga– tiek savo architektūra, tiek plotu. Rodos, čia tebegyvena senovės baltų gentys, supamos civilizacijos neliečiamos gamtos. O šios unikalios sodybos, įamžinančios prūsų (ir ne tik) tautos istoriją, kūrėjas ir šeimininkas punskietis Petras LUKOŠEVIČIUS šį ne vienus metus trunkantį darbą vadina… testamento, tiesiogine prasme gauto iš savo tėvo, plačiąja – iš visų protėvių, vykdymu.

 Siekiant išsaugoti protėvių baltų dvasią

„Mirdamas tėvas man, dar visai jaunam lenkų kariuomenės kareiviui, pasakė: „Lietuviai yra tavo tikri broliai: kad ir kas atsitiktų, prie jų glauskis, tačiau neužmiršk, kad tavo gyslomis teka prūsų, jotvingių, na, ir tų pačių lietuvių kraujas. Tavyje nieko nėra slaviško ir germaniško.“ Jis perdavė iš kartos į kartą einantį žinojimą, kurį pats buvo paveldėjęs iš savo tėvo, o aš vėliau perduosiu savo sūnui, – sako P. Lukoševičius. – Žinoma, šis žinojimas – tai didžiulė našta ir atsakomybė, nuo kurios jau niekur nepabėgsi.“ O bėgti P. Lukoševičius, ko gero, niekur ir nesirengia, nors unikalios gyvenvietės kūrimas, kuriam skiriama labai daug laiko ir energijos, – toli gražu nėra tai, kas uždirbtų duoną. Greičiau – atvirkščiai…

P. Lukoševičius, punskietis verslininkas, prekiaujantis automobilių ir traktorių detalėmis, didžiąją pajamų dalį jau ne vienus metus investuoja ne į verslo plėtrą. Žmogus tebedega idėjos, įkūnijančios tėvo palikimą, realizavimu – prūsų ir jotvingių sodybos kūrimu.

Didieji darbai prasidėjo lyg ir ne taip seniai. 2001 m. šioje teritorijoje įsigijęs sklypą ėmė lyginti žemes, jau turėdamas viziją, ką čia sukurs. Po metų laukė kitas labai atsakingas darbas – medelių sodinimas (ypatingą vietą jis skyrė ąžuolams, kurių tūkstančius šioje teritorijoje prisodinęs) ir statybos, kurioms iki šiol naudojamos tik ekologiškos medžiagos: medis, lauko akmuo ir raudonos molio plytos. Buvo sumanyta visą teritoriją sąlygiškai padalyti į dvi dalis: istorinę ir komercinę. Pirmiausiai žmogus griebėsi istorinės dalies: vienas po kito kilo statiniai, atspindintys senovės Prūsos gyvenimą, – pilys, bokšteliai, aukurai, gyvenamieji namai, maisto sandėliai… Naujausi gyvenvietės statiniai – iškilmingi (paradiniai) įspūdingo dydžio mediniai vartai į gyvenvietę, taip pat bebaigiamas stebėjimo bokštas.

Komercinėje dalyje, kurios statybos dėl sunkmečio sustojusios, bus viešbutis lankytojams, restoranas (beje, valgiaraštyje – vien senieji tautiniai valgiai), dūminė pirtis…

Pamažu jau sukurta istorinė gyvenvietė, kurios medinė architektūra atspindi prūsų, vakarų aisčių senuosius laikus, nukeliančius mus į XIII amžių. Taigi tebestatoma prūsų ir jotvingių gyvenvietė – ne kas kita, o amžinas sugrįžimas į Prūsiją – Jotvą. Vakarų baltų dvasią mena medinė pilis (beje, pastatyta ant pelkės), aplink kurią už pylimo tyvuliuoja kanalas, prūsų lauksas, mediniai stebėjimo bokšteliai, alkas… „Gyvenvietė kuriama siekiant išsaugoti protėvių baltų palikimą, įamžinti amžinąsias baltiškas vertybes, primenant mūsų istorijos puslapius“, – teigia P. Lukoševičius.

Save vadina prūsu

P. Lukoševičius gimė ir užaugo dabartinėje Lenkijos teritorijoje. Tačiau, kaip pats teigia, slaviško kraujo nė lašelio jo gyslomis niekada netekėję: motina buvo lietuvė dzūkė, tėvas – prūsas, jotvingis. Nuo pat vaikystės namuose kalbėjęs lietuviškai, vėliau lankė lietuvišką mokyklą, o ir šeimą sukūrė su lietuve. Žmogus apgailestauja, kad neteko studijuoti Lietuvoje – to jis labai jaunystėje norėjęs. Likimas taip lėmė, kad mokslus baigė Lenkijoje, tapo žemės ūkio specialistu.

Šeimoje iš kartos į kartą, kaip minėta, buvo paskiriamas žmogus – tradicijų saugotojas. Tėvas iš septynių vaikų pasirinko vyresnį brolį Antaną ir Petrą, tačiau mirdamas įpareigojimus perdavė vis dėlto Petrui, kuris jau nuo vaikystės rengėsi atkurti prūsų ir jotvingių gyvenvietę: tokiomis idėjomis jį „užkrėtę“ tėvai, daug pasakoję apie senovę. P. Lukoševičius prisimena, kaip jo tėvas, paprastas ūkininkas, pasisodinęs vaikus ant kelių, pasakodavo, kad jų protėvius iš Šiurpilių pilies (šalia dabartinio Suvalkų miesto) kryžiuočiai kažkur išvarė, pakeliui ne vieną nužudė. Paskui jie apsigyvenę prie jūros, Sambijos pusiasalyje. „Bet apie daug ką negaliu kalbėti, nes tos žinios perduodamos tik iš kartos į kartą“, – mįslingai prisipažino punskietis. Gautąsias žinias, protėvių paslaptis ir jis perduosiąs tik savo vaikams.

Paradoksalu, tačiau meilė praeičiai šio žmogaus gyvenime nieko bendro neturėjo su mokykloje teikiamomis istorijos žiniomis. „Prisimenu, – pasakoja P. Lukoševičius, – kai mokiausi mokykloje, istorijos pamokų tiesiog nekęsdavau. Vėliau viskas pasikeitė: nuo domėjimosi savo šaknimis perėjau prie domėjimosi visų aisčių tautų istorija. Glumina, kad tiek nedaug težinome apie senuosius laikus, be to, daug kas istorijos vadovėliuose pateikiama neteisingai. Pavyzdžiui, tikrai netiesa, kad XVII amžiuje mirė paskutinysis prūsas – mano tėvas visada pabrėždavo, kad mano prosenelė, kilusi iš Piliavos (dab. Baltijskij), dar prūsiškai kalbėjo…“

P. Lukoševičius, gyvenantis Lenkijoje, visą gyvenimą didžiuojasi savo baltiška kilme. „Mūsų laikais baltai, Europos senbuviai, vertinami ne tik istoriniu, bet ir kultūros požiūriu, – įsitikinęs žmogus. – Mes, baltai, išlaikėme turtingiausią folklorą, kuris yra tvirta jėga, etninės kultūros branduolys. Mūsų, baltiškasis, mąstymo būdas, pasaulio ir gamtos jutimas, meno ir grožio kūrimo bei išgyvenimo būdas, pasaulėjauta šiais laikais kyla dažnai iš pasąmonės. Mūsų konservatyvumas yra realus, prisirišimas prie tėvų ir protėvių tradicijų yra labai stiprus. Brutalus baltų žemių užkariavimas, bandymas žiauriausiais būdais sunaikinti tai, kas baltiška, stumte mus stumia į pačias mūsų dvasios gelmes. Iš čia ir kyla mūsų stiprybė, kurios niekas neįstengs sunaikinti.“

Čia buvęs jotvingių dvasinis centras?

P. Lukoševičius, realizuodamas savo idėjas, jau nė žingsnio nežengia be istorijos studijų: nemažai laiko praleidžia prie knygų lietuvių, lenkų, rusų, vokiečių kalbomis, konsultuojasi su specialistais. Tad ir nekeista, kad XIII a. prūsų pilis atkuriama remiantis archeologinių tyrinėjimų jotvingių ir prūsų žemėse duomenimis. Tardamasis su specialistais, gyvenvietę projektuoja pats P. Lukoševičius, o darbui samdo vietos gyventojus.

Tai, kad šiose apylinkėse labai seniai gyventa žmonių, liudija čia aptikti radiniai. Sodindamas medelį, P. Lukoševičius rado molinį verpstuką. Archeologai iš Vilniaus jam patvirtino, kad radiniui gali būti mažiausiai tūkstantis metų. Čia randama ir nemažai keramikos šukių, manoma, X amžiaus. Senovėje jotvingiai neabejotinai gyveno Punsko apylinkėse. Manoma, kad ši išnykusi senovės baltų tauta VIII a. pr. m. e.–XIX a. gyveno Jotvoje (taip pat vadintoje Dainava ir Sūduva) – dabartinėje Lenkijos Palenkės vaivadijoje, dalyje Vakarų Baltarusijos, dalyje lietuviškos Suvalkijos ir Dzūkijos. Iki XII a. 4-ojo dešimtmečio prūsai, jotvingiai, lietuviai, latviai – broliškos baltų tautos – gyveno didžiuliame plote nuo Baltijos jūros tarp Dauguvos ir Vyslos iki Volgos ir Okos tarpupio. Šiandien mums beliko tik šeštadalis šių žemių.

Jotvingių kalba ir kultūra buvo artimiausios lietuviams. XIII–XVII a. visus arba beveik visus jotvingius asimiliavo rusėnai (baltarusiai), lietuviai ir lenkai. 1422 m. Melno sutartimi visa Jotva buvo prijungta prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, o 1569 m. vakarinė Jotvos dalis (Palenkės vaivadija) atiteko Lenkijai. Jotvingiai garsėjo beatodairiška karių narsa, šiai tautai būdinga itin laisva, nepriklausoma dvasia. Pasak etnologų, kaip tik dėl savo dygaus būdo gudų tautosakoje jotvingiai lyginami su ežiais.

O Prūsija senovėje, įsitikinęs P. Lukoševičius, buvo visų baltų žemių ir tradicijų širdis.

Vieta, kurioje tebekuriama istorinė-komercinė prūsų ir jotvingių gyvenvietė, anot P. Lukoševičiaus, ir gūdžioje praeityje buvusi neeilinė vieta: esą čia buvęs stiprus jotvingių dvasinis centras. Tai įrodo gausybė šiose vietose rastų apeiginių akmenų, kurie išduoda čia buvus šventoves. Be to, rekonstruotame alke (tai buvo vienas iš pirmųjų kuriamos sodybos akcentų), į kurį veda natūralių akmenų grindinys, jaučiama nepaprasta ramybė, netgi gamtos jėgos čia neleidžia sau šėlti. „Buvo, kad praūžęs uraganas aplink viską išvartė, – prisimena P. Lukoševičius, – tačiau čia, alke, nieko net nepalietė.“ Beje, atgimęs alkas yra toje pačioje vietoje, kurioje jo būta ir prieš kelis tūkstančius metų.

Lankytojus prie stovyklos šiandien pasitinka užrašas keturiomis kalbomis: prūsų, lietuvių, lenkų ir vokiečių. Pačioje gyvenvietėje nutiestas naktį apšviečiamas žvyro takelis, kurio viduryje pastatytas šiose apylinkėse rastas akmeninis stabas. Pasak P. Lukoševičiaus, jam gali būti apie 2500–3000 metų. „Akmuo labai pažeistas, nes, įvedus krikščionybę, baltų genčių paminklai buvo naikinami, daužomi, skaldomi. Vis dėlto jame galima įžvelgti žmogaus veidą – akis, burną, nosį“, – rodė punskietis.

Ši vieta jau tapusi traukos objektu

Kuriama prūsų ir jotvingių gyvenvietė jau dabar gausiai lankoma, ir P. Lukoševičius nuoširdžiai tuo džiaugiasi: gera, kad istorijos atspindžiai gamtos prieglobstyje žmones nuo keturių sienų ir stiklinio (televizoriaus, kompiuterio) ekrano atitraukia. Tebekuriamoje senovės gyvenvietėje jau pabuvojo turistų iš Ispanijos, Italijos, Portugalijos, Prancūzijos, Vokietijos, Jungtinių Valstijų. Atvyksta daug vaikų ir jaunimo. Ypač gausu turistų iš Lenkijos (ne vien Lenkijoje gyvenančių lietuvių!). „Jų susidomėjimas pranoko mano lūkesčius, – prisipažino verslininkas. – Jie taip pat ieško savo šaknų ir, kai jiems papasakoju apie prūsus, kitas baltų tautas, ne vienas susimąsto, kas yra jų tikrieji protėviai“. Pasak P. Lukoševičiaus, vienas švedų mokslininkas suskaičiavo, kad Lenkijoje šiuo metu gyvena apie 12 mln. žmonių, kurių gyslomis teka baltų kraujo, t. y. lietuvių, prūsų, jotvingių palikuonys.

Čia vyksta poezijos pavasario vakaronės, vaidinimai, meno kolektyvų pasirodymai, o pilis, kiti svarbūs (kulto) objektai šiandien tampa įvairių renginių, skirtų baltų šventėms paminėti, vieta. Tradiciniais šioje vietoje tapę tokie renginiai kaip Jorė, Kupolinės, Baltų vienybės diena.

Punskiečio darbas jau sulaukė pripažinimo ir Lietuvoje, tad į renginius atvyksta daug savo šaknims neabejingų lietuvių, dabartinės Lietuvos gyventojų.

Atkuriama senovės gyvenvietė buvo pakrikštyta gamtos stichijos

Sakralumo P. Lukoševičiaus kuriamai sodybai teikia ne tik neapsakoma ramybe alsuojantis alkas. Vienoje istorinės gyvenvietės dalyje jau įrengta akmenų galerija išnykusių prūsų genčių atminimui. Ant akmenų iškalti dešimties prūsų genčių ir žymiausių karo vadų vardai, taip pat – paskutinio jotvingių vado Skomanto. Šalia šios galerijos P. Lukoševičius supylė pilkapį, į kurį urnose atvežė žemių iš vietų, kuriose gyveno baltai. Ypatinga vieta sodybvietėje tenka aisčių saulės ratui – šventvietei, kurią juosia 11 įspūdingų akmenų, skirtų dešimčiai prūsų genčių atminti, o vienuoliktas akmuo yra skirtas jotvingiams.

Kad P. Lukoševičius eina teisinga linkme įamžindamas protėvių palikimą, iš kartos į kartą einantį žinojimą, „patvirtino“ ir gamtos jėgos. Prieš keletą metų Žolinių naktį žmogus nevažiavo namo į Punską – liko nakvoti šioje sodyboje. Nakties būta itin neramios. Visą naktį perkūnas kaip pašėlęs trankėsi, tad išsimiegoti neteko. Vienas itin stiprus smūgis privertė ir pastogę palikti. Išėjęs į priešpilio kiemą, pamatė nuo žaibo į visas puses pasipylusią ugnį. Siaubas sukaustė, kai pamatė, kad kitas žaibas, „nučiuožęs“ senos pušies kamienu, palindo po vartų stoginės skiedromis. Pirma mintis – na, dabar tai viską sudegins. Ugnies liežuviai, palietę skiedras, rimo ir nurimo nieko neuždegę. Nuo smūgio tik atraminis stulpas liko suskaldytas. „Tai buvo šios sodybos krikštas“, – neabejoja P.Lukoševičius.

Baltų paveldo puoselėjimo vardan – ir Jotvingių ir prūsų bendrija

Prieš beveik ketverius metus gyvenvietė buvo neeilinio įvykio liudininkė: čia įvyko Jotvingių ir prūsų bendrijos visuotinis susirinkimas. Iš tiesų – pirmasis šios bendrijos krikštas, visiems baltų kraštams tarsi skelbęs, kad iš pogrindžio į dienos šviesą išeina draugija, kurios tikslas – vienytis tam, kad baltos dėmės garbingoje mūsų kraštų istorijoje būtų užpildytos tikrais faktais, o senoji dvasia atgimtų šiandienos gyvenime.

Šios bendrijos pirmininkas, kaip ir reikia tikėtis, tas pats Petras Lukoševičius. Jotvingių ir prūsų bendrijos planuose, kurie pamažu tampa tikrove, – ne vien kultūrinių renginių organizavimas, istorinių, archeologinių duomenų kaupimas, bet ir savo laikraščio, kuriame būtų plačiai nušviesti „dėmėti“ istorijos puslapiai, leidyba, bendradarbiavimas su UNESCO organizacija.

„Labai džiaugiuosi, kad 700 metų buvusi pogrindyje Jotvingių ir prūsų bendrija išėjo į dienos šviesą, – neslepia P. Lukoševičius. – Mus, baltus, vienija teritorijos vientisumas, ta pati kultūra, tradicijos, religija, todėl negali būta pamiršta, sunaikinta tai, kas gyvavo tūkstantmečius. Kaip bendrija konsultuojamės su žinovais, bendradarbiaujame su mokslininkais, kad mūsų krašto istorijos baltos dėmės būtų užpildytos, kad pasaulis iš tikrųjų sužinotų, kas mes tokie esame, iš kur kilę.“

Laima GRIGAITYTĖ

Nr. 21(25), 2013 m. gegužės 25-31 d.

Autorės nuotraukos.