Pernai, laimėjęs konkursą, Kauno apygardos prokuratūrai pradėjo vadovauti nemenką darbo teisėsaugoje patirtį turįs teisininkas Rimas BRADŪNAS. Praėjus bemaž metams darbo Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pareigose jis sutiko atsakyti į keletą mūsų korespondento klausimų. Tad šiandien publikuojame interviu su Kauno apygardos vyriausiuoju prokuroru Rimu Bradūnu.
– Netrukus sukaks metai, kai po laimėto konkurso pakeitėte Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro poste Darių Valkavičių, kuriuo pavaduotoju dirbot ne vienus metus. Kadangi kriminogeninė padėtis šios, sakykim, ne itin ramios Lietuvos apygardos teritorijoje jums žinoma puikiai, tad noriu paklausti, kokios tendencijos pastaruoju laikotarpiu stebimos nusikalsti linkusių asmenų veikloje bei kas bus daroma, kad įstatymams klusnūs demokratinės Lietuvos piliečiai gyventų saugiai?
– Klausimas labai platus. Priminsiu, kad Kauno apygardos proceso veiklos teritorijoje yra trys apskritys: Alytaus, Kauno ir Marijampolės. Taigi teritorija, lyginant su kitų apygardų teritorijomis, yra viena didžiausių. Didelė ir teritorijoje gyvenančių linkusių nusikalsti asmenų koncentracija. Tai vieni iš pagrindinių faktorių, lemiančių ir kriminogeninės būklės būseną.
Nusikalstamų veikų suvestinėse, kaip, beje ir kituose Lietuvos regionuose, dominuoja nusikalstamos veikos nuosavybei (turto vagystės), smurtas artimojoje aplinkoje, neteisėtas disponavimas narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, svetimo turto užvaldymas sukčiavimo būdu, ypač elektroninėje erdvėje. Kitos nusikalstamos veikos yra ne tokios „populiarios“. Darbo turim daug. Šiuo metu prokurorai, kurių apygardos prokuratūroje yra 150, organizuoja ir vadovauja net 4100 ikiteisminių tyrimų…
Priminsiu, jog mūsų regionas kažkokių išskirtinai specifinių bruožų nusikaltimų specifikos atžvilgiu, kurie būtų išskirtiniai valstybės kontekste, tikrai neturi. Atitinkamos tarnybos dirba savo darbą, stebi organizuotų nusikalstamų grupių narių veiklą, taip pat užkardo jų ruošiamus ar vykdomus nusikaltimus. Palankiausia organizuoto nusikalstamumo vegetavimo terpė dažniausiai, deja, būtent mūsų didmiesčiai. Su šiuo negatyviu reiškiniu visuomenėje būtina kovoti nuolat ir sistemingai. Pastaruoju laikotarpiu pastebimi nusikalstamų grupuočių narių bendri koordinuoti nusikalstami veiksmai tarptautiniu mastu, todėl keičiasi ir kovos su jomis formos.
Galiu užtikrinti, jog institucijos, kurių pagrindinis uždavinys yra nusikalstamų procesų kontrolė, savo funkcijas vykdo tinkamai. Be abejo, nederėtų pamiršti, kad tai erdvė, kurioje būtina tobulinti funkcijų realizavimo turinį ir formas nuolat. Mes matome trūkumus bei nesitaikome su neigiamais institucinės veiklos atvejais.
Jūs tikriausiai norėtumėte gauti konkretesnius atsakymus, bet šie klausimai, atsiprašau, tikrai nesprendžiami viešuose formatuose… Galiu tik patikinti, jog Lietuvoje, taigi ir Kauno apygardos prokuratūros proceso veiklos teritorijoje, nėra tokios situacijos, kaip kad atskirose, tarp jų ir demokratinėse valstybėse, kur kriminogeninė situacija yra sunkiai kontroliuojama.
– Pažįstu jus gan senai, dar nuo darbo Marijampolėje laikų ir žinau, kad savo pasisakymuose drąsiai ir tiesiai kalbate apie prokuratūros veiklos problemas, apie problemas, atsirandančias prokuratūros bei policijos sąveikoje kovojant su nusikalstamu pasauliu, apie santykį su teismais, taip pat politikų norą „patarinėti“ prokurorams. Kaip jums atrodo, ar jus išgirsta tie, kuriems skirti jūsų siunčiami signalai?
– Mus nuolat turi girdėti įstatymų leidžiamosios ir įstatymų vykdomosios valdžios atstovai. Bet labai dažnai dėl nesuvokimų ar kažkokių kitų priežasčių į mūsų pastabas nėra įsiklausoma ir net girdima… Kodėl?
Kartais susidaro įspūdis, kad valstybės institucijose dirbantys žmonės jau savaime yra priešai savo valstybei ir jos žmonėms, deja, tokių deklaracijų pasitaiko mano minėtų valdžios šakų institucijų atskirų atstovų kalbose. Tokios kalbos yra savęs ir savo valstybės negerbimas ir kitaip šito neįvardinsi. Matyt, tai vis dar nebrandžios demokratijos mūsų valstybėje požymis.
Valstybės baudžiamąją politiką vykdančios institucijos turi dirbti koordinuotai ir užtikrintai. Tuo tikslu turi būti apibrėžiamas, įdiegiamas suprantamas, priimtinas, atitinkantis objektyviai pasvertus faktorius darbo organizavimo ir vykdymo mechanizmas. Ar šiuo metu taip yra? Žinoma, ne. Valstybės tarnyboje dirbantis ikiteisminio tyrimo, prokuratūros, teismo, bausmes vykdančių įstaigų pareigūnas turi jaustis saugus ir užtikrintas. Šiandien šių institucijų pareigūnų profesinė veikla dėl nuolat vykdomų reformų dažnai išderinta vidinėje institucinėje erdvėje, tarpinstituciniame lygyje ir yra nekonkurencinga išorinėje erdvėje. Kartais (norėčiau klysti) susidaro įspūdis, kad toks darbo organizavimo modelis ir yra politikų siekiamybė, mat tada lengviau daryti įtaką ar net valdyti šias institucijas bei atskirus pareigūnus. Mūsų valstybė ir santvarka joje dar labai jaunos, bet esu tikras, kad turėtų būti nustatyti ir aiškiai apibrėžti ir individualizuoti institucinės veiklos modeliai.
– Pamenu, kai dar dirbote apylinkės vyriausiuoju prokuroru Marijampolėje, o Lietuvos prezidente buvo Dalia Grybauskaitė, pasklido kalbos, kad jums siūlomas Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro postas, bet jūs jo atsisakėte. Ar tai tiesa? Jei tiesa, tai kodėl tada atsisakėte, o štai dabar ryžotės vadovauti antros pagal savo reikšmę šalyje prokuratūros kolektyvui?
– Kalbant apie praeitį: tokių siūlymų buvo. Bet, kaip matote, siūlymai nebuvo realizuoti. Kodėl? Gal palikime istorijai… Nesu tas individas, kuriam valdžia arba valdžios aukštumos yra siekiamybė. Man įgaliojimų apimtis yra būdas ir tuo pat metu didesnė galimybė siekti įgyvendinti institucijai deleguotus tikslus. Nieko daugiau. O pagrindinis tikslas yra prokuratūros pareigūnų veiklą pakelti į kitą, aukštesnį kokybinį lygį, užtikrinant visuomenės ir valstybės interesus. Kalbant paprasčiau–užtikrinti Lietuvos gyventojų saugumą.
Kodėl dabar priėmiau šį iššūkį? Aš tai darau nuosekliai ir kryptingai, kaip minėjau, ne kažkokių nesveikų, arogancija grindžiamų asmeninių interesų vedinas. Ir dar: man tai nėra kažkoks išskirtinis iššūkis. Šioje srityje darbuojuosi jau per 30 metų ir gerai žinau, kas ir kaip. Dabartinėje proceso organizacinėje pozicijoje tikrai galiu daugiau nuveikti užtikrinant aptartus uždavinius.
–Iš komentarų socialiniuose tinkluose matosi, jog nemenka dalis šalies
piliečių yra nepatenkinti esama padėtimi teisėsaugoje. Anot jų, Lietuvoje seniai
nėra „teisybės“. Taip pat žinoma, jog tokius komentarus rašantys patys yra ne pačios geriausios reputacijos ir net linkę užsiimti nusikalstama veikla asmenys. Tad kokį signalą jūs, kaip aukšto rango prokuroras, norėtumėte pasiųsti šiems žmonėms?
– Niekuomet neturime vaikytis pigaus ir dirbtino, „reitinginio“ populiarumo. Niekada nebūsime populiarūs dėl suprantamų priežasčių tarp asmenų, kurie įtariami ar kaltinami nusikalstamos veikos įvykdymu. Neturime tokios siekiamybės. Dažnai institucijos investuoja į taip vadinamus reitingus. Iš principo tai nėra blogai, nes turi būti pasitikima institucine veikla, taip pat ir valstybe. Pažymėtina, kad prokuratūra neturi tokios galimybės dėl finansinio skurdumo. Pasitikėjimas įstaiga ir jos pareigūnais pirmiausia turi remtis kvalifikuotu ir tiksliu funkcijų vykdymu. Man pagrindinis įstaigos darbo vertinimo ir įvertinimo kriterijus, kurį, beje, nuolat deklaruoju ir kurio reikalauju iš kolegų darbe, – tai kiekvieno nukentėjusiojo, besikreipiančio asmens apgintos teisės ir teisėti interesai. Štai kas svarbiausia.
Dėl pozicinės išraiškos, kad „Lietuvoje nėra teisybės“. Na, tai senas stereotipas, kuris tikrai palaipsniui kinta. Sutinku, jog gali susidaryti toks įspūdis iš atskirų institucijų, atitinkamuose procesiniuose lygiuose priimamų sprendimų, kad tokia „neteisybės“ situacija egzistuoja. Vis tik tai subjektyvus įspūdis. Yra sukurtas valstybės funkcijų kontrolės mechanizmas, kurio dėka šalinamos galimos klaidos procesiniame darbe. Tai negali ir neturi būti vertinama, kaip „teisybės nebuvimu“.
Šiame kontekste reiktų kalbėti apie atskirų personažų (kitaip nepavadinsi) vegetavimą valstybės tarnyboje ir jų „veiklą“, nes apie institucinę veiklą dažniausiai sprendžiama iš neigiamų darbinių funkcijų vykdymo pavyzdžių. Tokie darbuotojai turėtų būti (ir yra) eliminuojami iš institucinės veiklos. Taip pat norėčiau akcentuoti, kad valstybės tarnyboje tokie asmenys tikrai nėra „dominuojantis elementas“. Iš atskirų neigiamų situacijų negalima vertinti visos institucinės veiklos, tvirtinant esant ją neefektyvią ir nevykdančią tinkamai jai deleguotų uždavinių.
Dažnai, pasinaudodami žiniasklaida, tokias nuotaikas kursto ir pasitikėjimą valstybės įstaigomis menkina patys politikai („teismų, prokuratūros sistema neveikia“ ir pan.). Toks požiūris ir vertinimai yra absoliučiai antivalstybiniai…
Prokuratūra savo darbą tobulina nuolat ir paskutiniu metu veiklą organizuoja ir ją vykdo būtent siekdama dar kokybiškiau realizuoti Konstitucijos ir įstatymų deleguotas funkcijas. Mūsų institucijoje jau baigėsi nesąmoningi optimizavimai ir reorganizavimai. Pirmiausia mes turime vykdyti ne „mechanines“ reformas. Argi svarbiausia tai? Ką jos dažniausiai sukuria? Ogi nieko daugiau kaip išderintą institucinę veiklą. Institucijos turi nuolat atsinaujinti ir vystyti savo veiklą. Tai aksioma. Bet kokia yra praktika Lietuvoje? Dažniausiai taip vadinamas reformas vykdo įstaigų vadovai su siauru „aplinkos“ ratu, visiškai neatsižvelgdami į tikrąjį institucinį būtinumą ir poreikį. Ir dar blogiau yra, kai atskirais atvejais šie procesai vykdomi, siekiant įtikti tam tikriems atskirų valdžios šakų atstovams ir siekiant save parodyti kaip inovatyvų ir šiuolaikišką vadovą…
Sugrįžkime dar į Konstitucijoje suformuluotą teiginį, kad valstybės įstaigos tarnauja žmonėms. Ar paskutiniu metu vykstantis valdžios įstaigų centralizavimas tarnauja šiam tikslui? Taip, tarnauja, jeigu valstybės įstaigų aparatas yra „išpūstas“, per didelis ir veikia neefektyviai, jį būtina optimizuoti. Bet kai tai daroma dirbtinai, tai norisi paklausti, kur šiame kontekste atsiduria Lietuvos žmogus?
Kaip jau minėjau, džiaugiuosi tuo, jog pagaliau šie procesai prokuratūroje baigėsi. Beje, mūsų institucijai kai kas iš vykdomosios valdžios priekaištauja dėl technokratinių, kitaip nepavadinsi, reformų nebuvimo. Tenka pastebėti, kad priekaištai reiškiami visiškai nesusipažinus su institucine veikla ir specifiškumu, poreikiu ir būtinumu, dažnai netgi nesuvokiant įstaigos statuso.
– Sėkmės jums darbuose saugant piliečių ramybę, dėkoju už atvirumą.
Kalbėjosi Vytautas Karsokas
Nuotraukos autoriaus ir iš asmeninio R. Bradūno archyvo.