Jau beveik tris mėnesius (nuo rugsėjo 1-osios) Lietuvos įkalinimo įstaigose galioja kelios Bausmių vykdymo kodekso (BVK) naujovės, kurioms prieš tai gana aršiai ir organizuotai įvairiais būdais priešinosi dauguma kalinių. Šiuo metu, Kalėjimų departamento atsakingų darbuotojų teigimu, įkalinimo įstaigose jau vėl įprastas kasdienybės ritmas. O vienokių ar kitokių neramumų „zonoje“ būna visada, kai tik paskelbiama apie įvedamas naujoves.
Užaugino sparnus
Naujoves įkalinti nuteistieji paprastai priima kaip diktatą, primestą tvarką, todėl ir šiaušiasi. Be to, kaip linkę manyti kalbinti šalies pataisos įstaigų pareigūnai, kalinių neramumams žalią šviesą dar 2012 metais su savo pavaduotojų ir patarėjų komanda uždegė Remigijus Šimašius, dabartinis Vilniaus meras, o tuomet – Lietuvos teisingumo ministras. Mat tų metų kovo pradžioje buvo paskelbta, jog įsigaliojo keli teisingumo ministro R. Šimašiaus įsakymai, kuriais reglamentuojama nauja tvarka, ribojanti nuteistųjų galimybes įsigyti ir turėti kai kurių maisto produktų ir kitų daiktų. Kaliniai į tai reagavo labai triukšmingai – protestais ir bado akcijomis. Ir jie itin greitai pasiekė savo – vos po kelių savaičių tas pats teisingumo ministras išleido kitus įsakymus ir jais pripažino netekusiomis galios kai kurias kovo pradžioje išleistų įsakymų dalis dėl minėtų naujovių. Jau tada „užkulisiuose“ buvo kalbama, kad ministras, vienais savo įsakymais užbraukdamas kitus, paprasčiausiai nusileido kaliniams. O tai augina sparnus tiems, kas pasiekė savo.
Taip ir buvo. Vos tik šalies „zonos“ gyventojai šių metų vasarą vėl išgirdo apie įsiteisėsiančias BVK naujoves nuo pat pirmos rudens dienos, tuoj pradėjo šokdinti visus, kas nors kiek gali prisidėti prie jų siekiamos pergalės. Vienus pirmųjų „zonos“ gyventojai panūdo telktis pagalbon žiniasklaidos atstovus.
Žurnalistus atšaldė
Užbėgant būsimam pasakojimui į priekį, reikia pasakyti, kad kai kurie žurnalistai nuo paskutiniojo vasaros sekmadienio, kai tądien kaliniai jiems itin gausiai skambinėjo ir siuntinėjo trumpąsias žinutes, šaukdamiesi pagalbos lyg prieš pasaulio pabaigą, linkę dabar jau atsargiau ir įtariau vertinti panašius nuteistųjų skundus, nes paaiškėjo, kad tai buvo melas – tik siekta bet kokia kaina atsivilioti žurnalistų į „zoną“ ir apskųsti jiems būsimas naujoves, idant šios būtų sustabdytos. O sužalotų ir vežamų į ligoninę nuteistųjų, apie kuriuos tuokart kalbėjo skambinusieji, net nebuvo.
Taip žurnalistams tomis dienomis tvirtino kelių pataisos įstaigų vadovai, tikindami, kad leistų susitikti su konkrečiais nuteistaisiais, šaukusiais pagalbos, bet tik nežiną, su kuriais kaliniais rengti žurnalistų susitikimą, nes skambinusieji norėjo likti neįvardyti…
Nuteistieji tuokart, labai nenorėdami naujovių, gausiai atakavo žiniasklaidos atstovus. Visi net ne prašė, o reikalavo skubaus susitikimo, nors žino, kad tokius susitikimus „zonoje“, tvoromis izoliuotoje nuo tos vietovės (miesto ar miestelio) gyventojų, pastaruoju metu „palaimina“ tik Kalėjimų departamento atsakingi darbuotojai.
„Atvykite kuo skubiau! Pas mus kaukėti pareigūnai žiauriai muša nuteistuosius ir net nepasako, už ką!“ – žurnalistei šaukė į slapta naudojamo telefono ragelį vienas kalinys, bausmę atliekantis Marijampolės pataisos namuose (PN). Kitas iš ten pat kitu skambučiu papildė: „Gelbėkite, nes mums galvas tie kaukėtieji kiša į klozetus! Betvarkė! Susidorojimas!“ Trečias irgi beldėsi į žurnalistės jausmus: „Mes sukruvinti ir dar toliau daužomi – kas gi čia vyksta?!“
Netrukus tai pačiai žurnalistei jau skambino vyras, prisistatęs kalinio tėvu, kiek vėliau – ir moteris – esą kalinčiojo žmona. Jie irgi kančios iškreiptais balsais meldė skubiai vykti į „zoną“ ir „daryti tvarką“, kad nebūtų „sunkiai sužalotų ar net užmuštų“.
Vengė papildomų akių
Tuokart žurnalistė operatyviai gavo žinią iš Kalėjimų departamento, kad už grotų kone visuose šalies PN nuteistieji nerimsta ne dėl esą pareigūnų smurto, o dėl artėjančios BVK naujovių dienos, todėl „tokiu metu susitikti su nuteistaisiais įkalinimo įstaigose – ne laikas“.
Žurnalistai, kaip žinia, turi ir asmeninių draugų, giminaičių, dirbančių PN, o ne vien tik oficialiai bendrauja su tokių įstaigų vadovais, turinčiais teisę informuoti žiniasklaidą. Taigi tuokart vieno tokio draugo, PN prižiūrėtojo, neoficialus (draugiškas ir atviras) paaiškinimas, kad Marijampolės „zonoje“ tikrai ramu, tik kaliniai nekenčia kelias savaites pas juos dirbančių Viešojo saugumo tarnybos (VST) pareigūnų, visai nuramino žurnalistus ir išgujo mintį tuokart bandyti žūtbūt patekti į „zoną“ neva gelbėti kalinių.
Kiek vėliau jau ir atsakingi pareigūnai paaiškino, kad uniformuoti ir kaukėti VST pareigūnai išties kelias savaites darbavosi „zonoje“ – patruliavo, padėjo prižiūrėtojams, nes jau turima patirties, kad prieš visas naujoves kaliniai bruzda, tad jau iš anksto ir saugotasi galimų konfliktų, išpuolių, riaušių. „O juk papildomos poros akių, tai yra didesnė kontrolė, nuteistiesiems, nuolat ieškantiems progų nelegaliai pasinaudoti telefonu, nuolat rezgantiems kokį nors nelegalų sandėrį su likimo draugais, yra nepageidaujamas reikalas, todėl ir ieškota kelių, kaip apskųsti tuos VST pareigūnus, tikėtasi, jog jie greičiau išvyks iš „zonos“, – paaiškino Marijampolės PN pareigūnai.
Ne viskas „kenkia“
Tad kaip ir kodėl bruzdėjo kaliniai prieš priimant BVK naujoves? Ir kokios tos naujovės?
Nuo rugsėjo 1-osios PN gyventojams draudžiama rūkyti ir turėti tabako gaminių kameros tipo patalpose. Tai liečia tik apie 3 procentus nuteistųjų, kurie dėl nederamo elgesio gauna nuobaudą terminuotą laiką gyventi kamerose. Vertinant iš šalies, tai yra tik sveikintina, nes juk rūko ne visi nuteistieji, tad rūkantieji ir neturi „dūminti“ kitų asmenų. Rūkoriai „zonoje“ dabar gali rūkyti tik tam tikrose nustatytose vietose. Daugeliui rūkančių kalinių tai ir nepatinka. Ypač – vadinamiesiems vierchams (viršūnėms, vadams, autoritetams), kurie neįpratę gyventi paklusdami kitiems.
Kaliniams dabar nepatinka ir tai, kad jie, išeidami į laisvę, nebegauna grynųjų pinigų kelionės bilietui į namus nusipirkti, nes bilietus nuperka PN administracija. Taip nutarta dėl to, kad anksčiau nuteistieji, užverdami PN vartus, sakydavę, jog važiuos į tolimą miestą, o iš tikrųjų nusipirkdavę bilietą į gerokai artimesnę vietovę, tada už likusius nuo bilieto pinigus lėbaudavę su panašaus plauko sėbrais, o tada – jau ir iki naujo nusikaltimo netoli…
Nuo rudens pirmosios dienos įsigaliojo ir Pusiaukelės namų koncepcija. Į šiuos namus jau gali persikelti bebaigiantys bausmę nuteistieji, ten jie mokosi lengviau prisitaikyti visuomenėje. Taip pat dar viena pataisa – nuteistieji gali gauti vokų su pašto ženklais ir rašymo popieriumi, asmeninę patalynę.
Taigi ne visos naujovės tik „kenkia“ kaliniams. Beje, jos gimusios ne per vieną naktį ir ne kam nors jas susapnavus, o, kaip teigė šalies teisingumo ministras Juozas Bernatonis, ne vienai specialiai sudarytai komisijai gerai išanalizavus padėtį už grotų, ilgai svarsčius, derinus, pasirėmus Vakarų Europos valstybių gerąja patirtimi, kartu atsisakant nuostatų, būdingų senajai sovietinei sistemai kalėjimuose. „Šiomis pataisomis Lietuva žengia modernesnės kalinimo sistemos link“, – rašoma Kalėjimų departamento pranešime.
„Badavo“ ir pjaustėsi
Protestuodami prieš BVK naujoves, kaliniai porą savaičių gausiai skelbė bado akcijas, bet tuo nieko nesugraudino, nes jie tuo pat metu pilna burna valgė savo turimą maistą – tik ne „zonos“ valgyklos. Taip pat įprastai apsipirkinėjo ir PN parduotuvėse. Tokių „badautojų“ buvo per 3000 (iš visų 7100 kalinčiųjų Lietuvoje). Po dviejų savaičių bado akcijos visur buvo baigtos.
Vienu momentu kaliniai Vilniuje, Marijampolėje, Alytuje ir kitose „zonose“ organizuotai pjaustėsi rankas ir demonstravo kraujuojančias žaizdas, tačiau rimtos medikų pagalbos nė vienam neprireikė.
Kybartų PN vienas kalinys buvo porą kartų užlipęs ant kelių aukštų pastato stogo ir grasino nušoksiąs žemyn, jeigu nesulauksiąs žurnalistų, tačiau galiausiai buvo įkalbėtas saugiai nulipti.
Padėtimi kalėjimuose tuokart aktyviai domėjosi ir Žmogaus teisių komitetas Seime, jo nariams šviežiausią informaciją kaskart teikė teisingumo ministras. Kraštutinių pagalbos kaliniams priemonių neprireikė.
Tomis dienomis, kai kaliniai porą savaičių bruzdėjo, „zonose“ vis lankėsi įvairios komisijos, kalbėjosi su nuteistaisiais, žymėjosi jų pastabas, vertino jų valgomą maistą, gyvenimo sąlygas, tačiau itin rimtos kritikos nesulaukta.
Neramumai – įprasta
Kalėjimų departamento direktorės Živilės Mikėnaitės teigimu, triukšminga nuteistųjų reakcija į naujoves ir pakeitimus – „ne naujiena bausmių vykdymo sistemoje tiek Lietuvoje, tiek tarptautiniu mastu“.
O teisingumo ministras J. Bernatonis akcentavo, kad valstybė neturėtų nusileisti kalinių reikalavimams, jeigu šie yra nepagrįsti. Antraip ta netvarka, kuri įsigalėjusi už grotų, niekuomet nesibaigs. „Valstybė neturi atsitraukti nusikaltėlių autoritetams spaudžiant“, – sakė J. Bernatonis.
Beje, per visus tuos neramumus kaliniai užsidirbo dar daugiau skaudžių strėlių iš dalies visuomenės, nes juk visada stebimasi, kodėl įkalintieji skundžiasi gyvenimu, jeigu jie taip yra nubausti už kitiems padarytą skausmą ir žalą, be to, išties gyvena kur kas geriau nei didelė dalis skurstančių šalies pensininkų.
Įdomu tai, kad, kaip patikino kalbinti PN pareigūnai, visas tokias „akcijas“ už grotų organizuoja vos keli „vierchai“, o kalinių mases jie arba prikalbina palaikyti, arba priverčia. Tai yra triukšmas keliamas svetimomis rankomis. O tuomet dar į „gąsdinimo akcijas“, deja, įtraukiami ir kalinių artimieji laisvėje, kurie aklai tiki saviškių skundais.
Tik faktai:
Kiti BVK pakeitimai dar įsigalios ir nuo 2016-ųjų balandžio 1-osios, ir nuo 2017-ųjų sausio 1-osios, todėl neatmetama, kad ir tuomet bus įvairių neramumų „zonose“.
Įsigalios draudimas rūkyti ir įkalinimo įstaigų ligoninių stacionaruose, ir PN Sveikatos priežiūros tarnybų padaliniuose.
Nebeliks kaliniams 2 dienų ilgalaikių pasimatymų su namiškiais – jie sutrumpės iki paros; tačiau vietoj 4 tokių pasimatymų per metus numatomi 6, o dar galimi ir papildomi pasimatymai gero elgesio kaliniams.
Ilgalaikiuose pasimatymuose negalės dalyvauti poros vaikai, nes šie paprastai mažai matosi su savo šeimos kaliniu – būna perduodami PN darbuotojams, kad leistų porai pabūti be „žiūrovų“.
Bus apribotos PN parduotuvėse kaliniams leidžiamos išleisti pinigų sumos maistui: paprastoji įkalintųjų grupė galės išleisti 114 eurų, lengvoji – 152, o prasižengusiųjų drausminė grupė – 76 eurus per mėnesį; į šias sumas nebus įskaičiuojamos būtinosios higienos prekės, būtini elektros prietaisai, raštinės prekės.
Nuteistieji tai kritikuoja, tačiau, statistikos duomenimis, už grotų gyvena tik keli procentai tokių nuteistųjų, kurie yra turtingi ir gali sau leisti daugiau pinigų skirti prekėms, o didžioji dauguma kalinių tokių normų dėl savo ribotų materialinių galimybių net ir nepasiekia – kas mėnesį „zonos“ parduotuvėje išleidžia apie 90 eurų.
Irena ZUBRICKIENĖ
