Prieš 81-erius metus, birželio 15 d., į Lietuvą įžengus Raudonajai armijai, Prezidentas A. Smetona, protestuodamas prieš saviškių (krikščionių demokratų ir liaudininkų) nusigręžimą nuo šalies vadovo bei parodytą didžiosios kaimynės brutalumą, pasitraukia į Kybartus. Gimnazijos patalpose įsikūrė laikinoji prezidentūra. Su raginimais grįžti Kaunan į Kybartus skambino prezidentą vaduojantis A. Merkys. Vėliau sulauktas Ministrų Tarybos raštinės sekretoriaus M. Žilinsko skambutis K. Musteikiui, buvusiam su prezidentu. Atsiminimuose rašys: “Jis paklausė, kaip Prezidentas ir ar jis nemano grįžti Kaunan? Aš sakiau, kad neatrodo, jog prezidentas pakeistų savo nusistatymą. Tada Žilinskas pasakė , kad netrukus pas prezidentą išvyksta delegacija, tai gal prezidentas “kaip prekė sugrįš”. Tapo aišku, kad Smetona gali būti nužudytas ir parvežtas į Kauną jo kūnas “kaip prekė”. Toks Žilinsko pasakojimas mane išgąsdino”. Prezidentas A. Smetona ir K. Musteikis nutarė nedelsiant kirsti valstybės sieną.
Prie pasienio perėjos K. Musteikiui pavyko pralįsti pro barjerą vokiečių pusėn. A. Smetona prisiminimuose rašė: “Sėdėdamas automobilyje, matau švaistantis ginklais sargybą ir nesuprantu, kas darosi. (…) Dvi žmogystos laiko į mano pusę atkištus šautuvus. Šautuvai į savo Prezidentą?!”
Buvo birželio 15-osios naktis, apie 12 valanda. Julius Smetona (sūnus) surado policininką, kuris prezidentą pažadėjo pervesti per sieną toliau nuo perėjimo vietos. Perbridęs už kapinių Lieponos upelį, A. Smetona paliko Lietuvą.
Kybartų patrioto Vito Katkevičiaus rūpesčiu, bendruomenės jėgomis prezidento A. Smetonos Kybartuose palikti ženklai įamžinti atminimo lenta ant Kybartų “Rasos” mokyklos sienos (buvusios gimnazijos), įrengtas A. Smetonos takas, lydintis prie Lieponos upelio, paskutinės Lietuvoje A. Smetonos paliktos pėdos.
