(Pabaiga)
14. Lietuvos Aukščiausiasis teismas – kasacija
Baudžiamoji byla Nr. 2K-214-976 / 2016
Lietuvos apeliacinio teismo sprendime nebuvo nurodyta, kad jis galutinis ir neskundžiamas, todėl nuteistasis A. J. Kardanovskis ir advokatė G. Kardanovskaja 2016 m. kovo 4 d. Lietuvos Aukščiausiajam teismui pateikė kasacinį skundą. Gavau pranešimą, kad kasacinės bylos nagrinėjimas žodine tvarka vyks 2016 m. gegužės 11 d. Turiu teisę susipažinti su kasaciniu skundu (19 puslapių). Aukščiausiajame teisme man maloniai įteikė jo kopiją. Iš pirmo skaitymo nelabai ką supratau. Nežinojau, kuo kasacija skiriasi nuo apeliacijos. Pasirodo, Aukščiausiasis teismas turi įvertinti abu ankstesnius – Kauno apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo – šios bylos verdiktus. Liks galioti vienas iš jų.
Kasacinis skundas surašytas A. J. Kardanovskio ir jo dukros G. Kardanovskajos vardu. LR BK 102 str. taikymą kasatorius ginčija tarptautinės teisės aspektu. Pateikiama, kaip nusikaltimus žmogiškumui apibrėžė Niurnbergo tribunolas, Romos statutas, Ženevos konvencija. Aiškinama, esą minėtą 102 str. taikyti atgaline data galima tiktai prieškario ir karo laikotarpiui. Kadangi trėmimai vykdyti pokariu, 1949 m., todėl įstatymas neturi grįžtamosios galios. Apeliacinio teismo teiginys, kad trėmimai okupacijos metais prilygintini nusikaltimams žmogiškumui, yra neteisėtas. Kasatorius 1949 m. nežinojo, kad Lietuva okupuota. Pasirašydamas trėmimo išvadas, atliko techninį darbą – tik sutikrino duomenis, todėl jo veiksmai neatitinka nusikaltimų žmogiškumui sąvokos. A. J. Kardanovskis privalėjo vykdyti įsakymą, neturėjo teisės to atsisakyti. Prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2015-12-04 nuosprendį ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2013-07-05 nuosprendį.
Svarsčiau, kokiais argumentais galėčiau pagrįsti, kad kasatorius tuo metu žinojo esąs okupuotoje Lietuvoje, o pasirašydamas išvadas tremti atliko tikrai ne techninį darbą.
LR Aukščiausiojo teismo posėdis įvyko 2016 m. gegužės 11 d. Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegiją sudarė pirmininkė Dalia Bajerčiūtė, Olegas Fedosiukas, pranešėja Rima Ažubalytė. Dalyvavo prokuroras Sergejus Stulginskis, A. J. Kardanovskio advokatas Vladislavas Latušinskis ir viena iš nukentėjusiųjų – Elena Lašienė.
Kasatoriaus advokatas V. Latušinskis teisėjų kolegijai padavė pluoštą laikraščių Pravda, Izvestija su straipsniais, kuriuose tvirtinama, kad Lietuva savo noru įstojo į SSRS sudėtį, nebuvo okupuota. Teisėjų kolegijos pirmininkė D. Bajerčiūtė, atsiklaususi visų bylos dalyvių, atsisakė tuos laikraščius ir straipsnių vertimus į lietuvių kalbą priimti, motyvuodama tuo, kad šis teismas jau nenagrinės klausimo iš esmės.
Teisėjų kolegija išklausė pranešėjos R. Ažubalytės pranešimą, prokuroro ir nukentėjusiosios prašymus kasacinį skundą atmesti, gynėjo prašymą skundą tenkinti.
Kai man reikėjo kalbėti, paneigiau kasatoriaus tvirtinimą, neva 1949 m. jis nežinojęs, kad Lietuva okupuota. MGB struktūra, kurioje A. J. Kardanovskis dirbo, bandė užgniaužti lietuvių pasipriešinimą okupantams rusams. Jauni vyrai, gavę šaukimą tarnauti Raudonojoje armijoje, pasitraukdavo į mišką partizanauti, kovojo dėl Lietuvos, bet ne dėl SSRS. Ginkluota MGB armija, o dar ir iš vietinių sukomplektuoti „stribų“ daliniai vykdė karinę veiklą, kad sunaikintų partizanus. Žodis „stribas“ – naikinimo bataliono (rusiškai истребительный батальон) trumpinys. Rusų karininkas jau tada negalėjo nesuprasti, kad tiesioginis jo darbas yra prievartinis okupuotos šalies vietinių gyventojų „perauklėjimas“ – vienus sušaudė, kitus įkalino gulage, trečius ištrėmė. A. J. Kardanovskis, be abejo, suvokė esąs okupantas ir dalyvavo veikloje, kuri apibrėžiama kaip nusikaltimai žmogiškumui.
Kasatorius iki minimumo sumenkina savo pateiktas 15 šeimų trėmimo išvadas, vadindamas tą veiksmą (заключение) „techniniu darbu“, „duomenų sutikrinimu“. Manau, gynyba pasinaudojo žodžio рассмотрел netiksliu vertimu į lietuvių kalbą – jis reiškia „išnagrinėjo“, bet ne paraidžiui „peržiūrėjo“. Visiškai nelogiška, esą MGB tyrėjas, vyr. leitenantas, kadrinis darbuotojas atliko vien techninį sekretoriaus darbą, kurį patvirtino savo parašu.
Baigdama pabrėžiau, kad ši byla nėra kasatoriaus ir nukentėjusiųjų teisminis ginčas, ji yra Lietuvos Respublikos ieškinys Rusijos Federacijai, kuri iki šiol nepripažįsta, kad okupavo Lietuvą, todėl dangsto savo pilietį, nusikaltusį žmogiškumui.
Ar mano argumentai turėjo kokios nors įtakos teisėjų sprendimui, nežinau, nes nemokėjau savo žodžių pagrįsti įstatymais. Kalbėjau tik apie tai, ką pati patyriau ir suvokiau.
Lietuvos Respublikos vardu Aukščiausiasis teismas 2016 m. birželio 7 d. priėmė nutartį nuteistojo A. J. Kardanovskio ir jo advokatės G. Kardanovskajos kasacinį skundą atmesti.
LAT nutartyje detaliai išnagrinėtas kasatoriaus skundo pagrįstumas. Pagal Tarptautinės teisės principus, kuriuos 1950 m. patvirtino Jungtinių Tautų Tarptautinės teisės komisija, asmuo, vykdęs vyriausybės ar karinio viršininko įsakymą, neatleidžiamas nuo atsakomybės, jeigu jis iš tikrųjų turėjo moralinio pasirinkimo galimybę. Į karo nusikaltimų sąrašą įtraukta ir gyventojų deportacija iš okupuotos teritorijos. Sovietų Sąjunga, kurios pareigūnas tuo metu buvo A. J. Kardanovskis, 1945 m. rugpjūčio 8 d. Londone pasirašė susitarimą „Dėl Europos ašies šalių pagrindinių karo nusikaltėlių persekiojimo ir nubaudimo“. Niurnbergo tarptautinis karinis tribunolas įtvirtino nuostatą, kad valstybės teritorija ar jos dalis laikoma okupuota, net jei okupacijai nesipriešinama ginklu, kai šalių jėgos pernelyg nelygios. Tai tinka ir Lietuvos okupacijai apibūdinti.
Apeliacinio teismo teisėjų kolegija padarė pagrįstą ir motyvuotą išvadą, kad byloje nustatyti A. J. Kardanovskio veiksmai trėmimo procese – pateiktos medžiagos patikrinimas, įvertinimas ir sprendimas (заключение) dėl trėmimo, patvirtintas jo parašu, – vertintini kaip trėmimo vykdymas.
LR Aukščiausiojo teismo išvada – baudžiamasis įstatymas (LR BK 102 str.) A. J. Kardanovskiui pritaikytas teisėtai, todėl kasacinis skundas atmestas.
15. Moralinės žalos atlyginimas
Kauno apygardos teismo teisėjui Jurgiui Kiškiui dar 2012 m. liepos 5 d. įteikiau prašymą dėl moralinės (neturtinės) žalos atlyginimo byloje Nr. 56-2-00014-03. Išdėsčiau tokius motyvus:
1) 1944–1945 m. visa šeima buvome išvaryti iš savo namų į Vokietiją, nes per mūsų žemę ėjusi fronto linija išsilaikė apie 3 mėnesius. Grįžę atgal, savo sodybą radome sudegintą. Pradėjome ūkininkauti tik 1946 m. Neturėjome nei gyvulių, nei padargų, nei pinigų, maitinomės iš išmaldos. Viską teko pradėti nuo nulio, dar ir žemę išvalyti nuo granatų ir lavonų.
Nepaisant to, 1947 m. buvome pripažinti buožėmis, apmokestinti padidintais mokesčiais bei pyliavomis, nes praeityje, kai Lietuva buvo dar nepriklausoma, „naudojome samdomą darbo jėgą“.
2) Mano tėvas Antanas Kralikas, grįžęs iš tremties, 1957-09-26 mįslingomis aplinkybėmis prigėrė Širvintos upėje netoli gimtosios sodybos. Nužudymo versija nebuvo tiriama.
3) Aš, 1953 m. baigusi Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą sidabro medaliu ir gerais pažymiais išlaikiusi specialybės egzaminus, nebuvau priimta į Kauno politechnikos institutą. Po to visą pusmetį Vilniuje bandžiau įsidarbinti, bet nesėkmingai. Kai pagaliau priėmė Grožinės literatūros leidykloje dirbti mašininke, po mėnesį trukusio bandomojo laikotarpio buvau atleista kaip politiškai nepatikimas asmuo, nes tėvai ir broliai ištremti.
4) Iš tremties grįžusiam mano broliui Algimantui Kralikui, turinčiam inžinieriaus-mechaniko aukštojo mokslo diplomą ir dirbančiam Kapsuko Maisto pramonės automatų gamykloje vyriausiuoju technologu, nebuvo leidžiama darbo reikalais vykti į užsienį, net į Rytų Vokietiją. 1976 m. jis kreipėsi į LTSR Aukščiausiąją Tarybą dėl baustumo panaikinimo. Gavo neigiamą atsakymą – buvo toliau diskriminuojamas dėl tėvų tariamai nusikalstamos veiklos.
5) Mano dukterėčia Jūratė Savickienė (Kralikaitė), baigusi Vilniaus pedagoginį institutą, mokytojaudama Alytuje, negalėjo atlikti kai kurių pareigų mokykloje dėl to, kad pase įrašyta jos gimimo vieta – Sibiras. Vėliau kilo kliūčių, kai Kaune atėjo eilė gauti butą, o ji dar neturėjo tremtinės statuso, garantavusio kai kurias lengvatas.
Remdamasi išdėstytais motyvais ir atstovaudama visai Kralikų šeimai, tiek mirusiems jos nariams, tiek ir gyviems palikuonims, prašiau priteisti iš kaltinamojo moralinės žalos atlyginimą – 300 000 litų.
Lietuvos Apeliacinio teismo sprendimą dėl moralinės neturtinės žalos atlyginimo gavau 2015 m. gruodžio 11 d. Man priteisė 6000 eurų.
Su vykdomuoju raštu kreipiausi į antstolio kontorą, kuri pareikalavo iš anksto sumokėti 100 eur. Iš bylos medžiagos jau žinojau, kad A. J. Kardanovskis Lietuvoje neturi turto, kaip Rusijos pilietis gauna solidžią pulkininko pensiją. Kokiu būdu jį pasiekia tie pinigai iš Rusijos, byloje nenustatyta. Antstoliai sakė: „Ieškosime.“ Iš visų nukentėjusiųjų man priteista suma buvo mažiausia. Pasitarusi su šeima, nusprendžiau iš nuteistojo apskritai nereikalauti žalos atlyginimo, atsižvelgdama į jo sveikatos būklę. Svarbiausia – teisingumo pergalė.
16. Apmąstymai po teismų sprendimų
Šią bylą inicijavo LR prokuratūra, ne tik parodžiusi iniciatyvą, bet ir labai atsakingai, kvalifikuotai pasidarbavusi: išanalizavo archyvinius dokumentus, surinko įrodymus, vykdė apklausas, nurodė atlikti kaltinamojo parašų grafologinę ekspertizę. Tai ir lėmė galutinį teismo sprendimą.
Kadangi baudžiamoji atsakomybė pagal LR Baudžiamojo kodekso 102 str. buvo taikoma atgaline data, praėjus 63 metams, kilo sunkumų, aiškinantis kai kurias civilių trėmimo aplinkybes. Labai ilgai užsitęsė ir pats bylos procesas: Vilkaviškio rajono prokuratūra vykdė tyrimą nuo 2003 iki 2011 m. Teismų posėdžiai truko dar 5 metus. Turint omenyje kaltinamojo amžių, procesas bet kada galėjo būti nutrauktas.
Daugumos nukentėjusių tremtinių jau nebuvo gyvų, jiems atstovaujantys 15 šeimų palikuonys neteko galimybės tarpusavy susitelkti, jų dalyvavimas pirmos instancijos teismo posėdžiuose buvo ignoruojamas. Neturėjome visiems bendro valstybės remiamo advokato. Nei Apeliacinio, nei Aukščiausiojo teismo posėdžiuose didžioji dauguma nukentėjusiųjų nedalyvavo.
Šiame teismo procese gynyba, remdamasi 1907 m. priimta Hagos konvencija, po Antrojo pasaulinio karo vykusiu Niurnbergo procesu, įrodinėjo, kad nusikaltimais žmogiškumui laikytini civilių trėmimai tik prieškariu arba karo metais, o vykdytiems po karo taikytina senatis.
Tačiau LR Aukščiausiasis teismas rėmėsi būtent valstybių, dalyvavusių Niurnbergo procese, susitarimais, įteisinusiais, kad civilių gyventojų trėmimas iš okupuotų teritorijų irgi yra nusikaltimas žmogiškumui.
Kasaciniame skunde gynyba tvirtino, esą Lietuva 1940 m. savo noru įstojusi į SSRS, todėl negalima teigti, kad ji buvo okupuota. Teko ieškoti svarių argumentų, įrodant Lietuvos okupacijos faktą. Tarptautiniu mastu nebuvo jokios konvencijos, kuria galėtume remtis. Daugybė faktų, patvirtinančių okupaciją, nebuvo įteisinti kokiu nors tarptautiniu susitarimu, viskas laikyta politikų ir žiniasklaidos nuomonėmis…
Europos Parlamentas tik 2019 m. rugsėjo 19 d. patvirtino rezoliuciją „Dėl praeities atminimo svarbos Europos ateičiai“. Šią rezoliuciją pateikė europarlamentarai Rasa Juknevičienė ir Andrius Kubilius. Joje pabrėžiama, kad kruvinas Ribbentropo–Molotovo paktas (1939) su slaptaisiais protokolais, pagal kuriuos naciai ir komunistai pasidalijo Europą, sukėlė Antrąjį pasaulinį karą, atnešusį neregėto masto kančias – okupacijas, Holokausto tragediją, gulagus, tremtis. Tai patyrė nesuskaičiuojama daugybė žmonių.
Europos Parlamentas šiuo dokumentu išreiškė didžiulį susirūpinimą dėl šiandieninės Rusijos vadovybės bandymų iškraipyti istorinius faktus, pateisinti sovietų totalitarinio režimo padarytus nusikaltimus žmogiškumui. Toje šalyje Stalino kultas vėl gyvuoja.
Vokietija ir Rusija, pagrindinės Antrojo pasaulinio karo dalyvės, kardinaliai skirtingai vertina savo vykdytas represijas civilių gyventojų atžvilgiu.
Šiandieninės Rusijos pozicija, tendencingas istorinių faktų vertinimas darė įtaką ir šios bylos kaltinamajam. Jis buvo skatinamas apdovanojimais, galimai net finansiniu gynybos palaikymu. Kardanovskis nepripažino savo kaltės, neatsiprašė nukentėjusiųjų, apsimetė nesuprantantis, kad Lietuvoje gyvena kaip buvęs okupantas. Tačiau teisingumas vis tiek švenčia pergalę. Galutinį tašką byloje padėjo LR Aukščiausiasis teismas, kruopščiai išanalizavęs tarptautinės humanitarinės teisės nuostatas dėl okupacijos ir baudžiamosios atsakomybės taikymo atgaline data už nusikaltimus žmogiškumui.
Nuotraukoje – Elena Lašienė.
