(Tęsinys)
10. Kaltinamasis
A. J. Kardanovskis, gimęs 1917 m. kovo 13 d. Rusijoje, Vladimiro sr., Viaznenskio rajone, rusas, gyvena Vilniuje, Čiurlionio g. nr. 5. Našlys. Išsilavinimas aukštasis, teisinis. 1941 m. gyveno Briansko sr., Karačevo mieste, kur ėjo NKVD Karačevo įgulos Ypatingojo skyriaus operatyvinio įgaliotinio pareigas. Vėliau NKVD pavedimus vykdė Vokietijoje. 1945 m., pasibaigus karui, pagal paskyrimą atvyko į Lietuvą, apsigyveno Vilniuje, dirbo KGB. Baigė Vilniaus universitetą, įgijo teisininko specialybę. 1945-09-12, 1949-08-24 ir 1954-09-05 apdovanotas Raudonosios žvaigždės ordinais, 1949-07-25 gavo medalį už karinius nuopelnus.
1969 m. rugsėjo 9 d. tapo pulkininku. 2000 m. gegužės 9 d. jam išduotas Didžiojo Tėvynės karo 1941– 1945 m. dalyvio pažymėjimas (Фронтовик), 2004 m. apdovanotas medaliu „Už Baltarusijos išvadavimą“.
1980 m. gruodžio 22 d. išleistas į atsargą su teise vilkėti uniformą. Darbo stažas pensijai apskaičiuoti – 42 metai 8 mėn. 22 dienos. Papildomai pridedamas lengvatinis stažas – dar 5 metai, 8 mėn. 22 dienos. Jo tarnyba KGB sistemoje prilyginama darbui labai sunkiomis sąlygomis, sakykim, už poliarinio rato. Pulkininko laipsnis ir 47 metų darbo stažas užtikrina gerą Rusijos pensiją, kurios vertė dar labiau išauga, gyvenant Lietuvoje. Jam, Rusijos piliečiui, teisė gyventi Lietuvoje kas 5 metus pratęsiama. Migracijos įstatymas nenumato galimybės atsisakyti pratęsimo net ir tada, jei asmuo nuteisiamas už nusikaltimą žmogiškumui.
2011 m. rugpjūčio 31 d. atlikta grafologinė ekspertizė patvirtino, kad visų 15 šeimų trėmimo bylų išvadas pasirašė būtent A. J. Kardanovskis. Įtarimai dėl civilių asmenų trėmimo jam pareikšti 2011 m. rugsėjo 30 d. pagal LR Baudžiamojo kodekso 102 str. Per apklausą 2011 m. spalio 18 d. savo kaltės nepripažino. Paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti.
Visa bylos medžiaga išversta į rusų kalbą.
A. J. Kardanovskio kadrų įskaitos lapo duomenys rodo, kad jis buvo uolus KGB darbuotojas. Bendradarbiai – daugiausia rusai, karininkai. Raštvedyba – rusų kalba. Bylų medžiaga su grifu „visiškai slaptai“ (совершенно секретно – cc). Darbovietė Vilniuje, Lenino (dabar Gedimino) pr. 40, buvo aklinai aptverta lentų tvora, prie įėjimo stovėjo ginkluota sargyba. Puikios architektūros pastatas paverstas bauginančiu sovietų saugumo bastionu.
Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, ši karinė represinė struktūra 1991 m. buvo išformuota. Jos kadriniams darbuotojams atleistos visos praeities nuodėmės, išmokėtos išeitinės pašalpos, palikti prestižiniai butai, leista likti gyventi Lietuvoje. Tik vėliau, 1992 m., priimtas įstatymas, numatantis baudžiamąją atsakomybę už nusikaltimus žmogiškumui. Vadovaujantis šiuo įstatymu, kurį galima taikyti atgaline data, A. J. Kardanovskiui pradėta baudžiamoji byla. Vėliau ji perduota teismui.
11. Advokato paieška
Buvau iškviesta į Kauno apygardos teismą, kad 2012 m. rugsėjo 11 d. dalyvaučiau baudžiamosios bylos Nr. 1-282-290 / 2012 nagrinėjime kaip nukentėjusioji.
Supratau, kad mums, visoms 15 nukentėjusiųjų šeimų, reikėtų bendro advokato, tačiau tarpusavyje neturėjome jokio ryšio, todėl susitarti nebuvo jokios galimybės.
Kreipiausi į Seimo narį, Tarptautinės Komisijos nacių ir sovietų nusikaltimams žmogiškumui išaiškinti pirmininką Emanuelį Zingerį. Telefonu bendravau su jo padėjėja Viktorija. Nusiunčiau raštišką kreipimąsi, prašydama tarpininkauti, kad tremtinių gynėju būtų paskirtas aukštos kvalifikacijos advokatas, apmokamas valstybės. Pabrėžiau šios bylos aktualumą Lietuvos Respublikai.
Tačiau Seimas tuo metu atostogavo, sulaukti atsakymo iki pirmojo teismo posėdžio nepavyko. Vėliau žodinį prašymą perdavėme Seimo Pirmininkei Irenai Degutienei, kuri apie tai kalbėjosi su Seimo nariais Arvydu Anušausku ir Stasiu Šedbaru. Visi pritarė, kad toks advokatas būtinas, bet rezultatas buvo priešingas.
2012 m. spalio 10 d. gavau LR Teisingumo ministerijos atsakymą, kad Lietuvos Respublikos įstatymai, Vyriausybės nutarimai ir Teisingumo ministerijos nuostatai nesuteikia Teisingumo ministerijai įgaliojimo paskirti ar tarpininkauti, kad būtų paskirtas valstybės finansuojamas advokatas baudžiamosiose bylose. Man pasiūlyta asmeniškai kreiptis į Vilniaus miesto tarnybą, kuri skiria valstybės garantuojamą nemokamą teisinę pagalbą socialiai remtiniems asmenims. Nebuvau socialiai remtina. Be to, prašymą parašiau visų nukentėjusiųjų vardu. Teisingumo ministerijos pasiūlymu nepasinaudojau. Emanuelio Zingerio vadovaujamos komisijos sekretorius R. Račinskis vėliau telefonu paaiškino, kad Seime buvo svarstoma tokio pobūdžio bylose skirti valstybės apmokamą advokatą, tačiau tam pasiūlymui nepritarta. Apmaudu, kad įtakingi Seimo nariai tą svarstymą jau buvo pamiršę.
Teko gintis patiems.
12. Kauno apygardos teismas – pirmoji instancija
Kauno apygardos teismo posėdis 2012 m. rugsėjo 11 d. neįvyko, nes dėl ligos nedalyvavo kaltinamasis A. J. Kardanovskis. Buvo atmestas jo dukros Galinos Kardanovskajos prašymas leisti, kad ji atstovautų savo tėvui kaip advokatė. Bylą nagrinėti paskirtas teisėjas Jurgis Kiškis.
Kitas posėdis surengtas 2012 m. spalio 29 d. Kaltinamojo advokatas buvo B. Chranovskis iš G. Kardanovskajos advokatų kontoros, prokuroras – Tomas Stelionis. Susirinko nemažas būrys nukentėjusiųjų, vyko jų apklausa.
Kai mane pakvietė priesaikai ir apklausai, rankose laikiau sprendimą (заключение) dėl Kralikų šeimos ištrėmimo, pasirašytą A. J. Kardanovskio. Šis dokumentas, kurį nusikopijavau iš Ypatingojo archyvo, buvo parašytas rusų kalba, bet perskaičiau jį lietuviškai.
„1949 m. kovo 5 d. SPRENDIMAS
Aš, LTSR MGB spec. skyriaus vyresnysis tardytojas, vyr. leitenantas Kardanovskis, išnagrinėjau Antano Jono Kraliko įskaitos bylą dėl buožių šeimos trėmimo ir nusprendžiau, kad pagal LTSR Ministrų tarybos 1949 m. kovo 19 d. visiškai slaptą nutarimą Nr. 176 (сс – совершенно секретно) šeima priskirta ištrėmimui iš Lietuvos TSR į tolimas Sovietų Sąjungos vietoves specialiam apgyvendinimui (išvardijami visi šeimos nariai). Dokumentas 1949 m. kovo 8 d. suderintas su LTSR MGB 2-ojo skyriaus viršininku papulkininkiu Figurinu ir 1949 m. kovo 10 d. patvirtintas MGB ministro, generolo–leitenanto Gorlinskio.“
Kadangi aš, nors ir buvau įtraukta į tremiamųjų sąrašą, tos lemties išvengiau, nedaug ką galėjau pasakyti apie patį trėmimo procesą. Tačiau mane suglumino jau pats pirmas teisėjo klausimas, ar pažinojau kaltinamąjį A. J. Kardanovskį. Kaip būčiau galėjusi pažinoti? Jo veikla kabinetinė – saugiai, slaptai skirti bausmę, nedalyvaujant tremiamiesiems.
Patį trėmimą vykdė vietiniai kagėbistai, vežime susodintus mūsų šeimos narius konvojavo ginkluoti eiliniai kareiviai.
Klausimas, ar matėme anksčiau, ar pažinojome A. J. Kardanovskį, buvo absurdiškas. Tačiau į jį privalėjo atsakyti visi nukentėjusieji, net ir tie, kurie gimę jau po to, kai tremtiniai grįžo į Lietuvą. Aišku, visi nukentėjusieji atsakė – nematėme, nepažinojome. Svarstėme, koks šio klausinėjimo tikslas. Išteisinti kaltinamąjį? LR Baudžiamojo kodekso 102 str. (skyrius „Nusikaltimai žmogiškumui“) atsakomybę už civilių gyventojų trėmimą formulavo žodžiais „įsakė“, „kurstė“, „organizavo tremtį“, „trėmė“. Veiksmažodis „trėmė“ nebuvo smulkiau detalizuotas. Trėmimo procese dalyvavo daug enkavėdistų, atlikdami konkrečias funkcijas. Aišku, konvojuojantys kareiviai tik vykdė vadų įsakymą. Sprendimai ir įsakymai tremti buvo įslaptinti. Su jais susipažinti galėjome tik po daugelio metų, kai Lietuvos Respublika atvėrė visuomenei slaptųjų archyvų duris.
Per teismo posėdžius nukentėjusieji daugiausia buvo klausinėjami apie įvairius sunkumus tremtyje, apie diskriminaciją, apie žalą sveikatai. Tokie parodymai kaltinamąjį A. J. Kardanovskį lietė tik netiesiogiai.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyr. specialistas Andrius Tumavičius pagrindinį bylos įkaltį – A. J. Kardanovskio pasirašytą sprendimą tremti – vadino „išvada“. Atseit, joje esantis žodis „įsakė“ nėra tikslus, nes „išvados“ buvo standartiniai kiekvienos trėmimo bylos dokumentai, kurių pasirašymas nelėmė ištrėmimo, kadangi kiekvienas pareigūnas vadovaujasi įsakymu. Esą karinė priesaika neįpareigojo A. J. Kardanovskio priimti sprendimo „tremti“. Vyr. specialisto A. Tumavičiaus migloti teiginiai labai padėjo gynybos advokatams.
Kai kurie nukentėjusieji sakė, kad dėl senyvo amžiaus, sveikatos problemų, netgi transporto nepatogumų jiems sunku atvykti į teismą. Teisėjas J. Kiškis tuo besiskundžiantiems siūlė raštu atsisakyti dalyvavimo teismo posėdžiuose. Nebuvome supažindinti net su būsimų posėdžių datomis.
2013 m. vasario 20 d. posėdyje raštiškus parodymus davė A. J. Kardanovskis. Pabrėžė, kad Niurnbergo tarptautinis tribunolas deportacija pripažino tiktai asmenų perkėlimą karo metais, susijusį su kariniais veiksmais. Apie asmenų deportavimą pokariu net ir iš okupuotų teritorijų Niurnberge nebuvo kalbama. Todėl, kaltinamojo nuomone, negalima jam atgaline data taikyti LR Baudžiamojo kodekso 102 str.
Prokuroras T. Stelionis baigiamojoje kalboje priminė įrodytą faktą, kad A. J. Kardanovskis savo parašu patvirtino sprendimą tremti, tačiau tai buvo ne įsakymas, o veikiau bendrininkavimas su kitais pareigūnais. Prašė skirti 7 metų laisvės atėmimo bausmę, atitinkančią 41 str. numatytą terminą, patenkinti pateiktus civilinius ieškinius moralinei žalai atlyginti.
2013 m. gegužės 7 d. paskelbtas Baudžiamosios bylos Nr. 1-84-290 / 2013 nuosprendis:
A. J. Kardanovskis pagal Lietuvos Respublikos BK 102 str. išteisintas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo, padarant nusikalstamą veiką (LR BPK 303 str. 5 d. 2 p.). Kardomoji priemonė nebetaikoma, nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai atmesti, nuosavybės teisių apribojimas panaikintas.
Teismo sprendime nurodyta tokia išteisinimo priežastis:
Šiuo metu galiojantis LR Baudžiamojo kodekso 102 str. numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas įsakė, kurstė, organizavo tremtį ar trėmė civilius gyventojus. Kaltinamojo A. J. Kardanovskio atveju nė vienas nusikaltimo padarymo veiksmas netinka. Atlikdamas formalias, labiau į raštinės ar kanceliarijos darbuotojo darbą panašias pareigas, sutikrindamas byloje esančius duomenis, surašydamas apie tai išvadą ir patvirtindamas ją savo parašu, jis neatliko veiksmų, prilygstančių civilių gyventojų trėmimui. Jo kaltė neįrodyta.
Išklausiusi šį nuosprendį, nukentėjusioji Irena Janulevičiūtė-Šabūnia teismo salėje garsiai isteriškai nusikvatojo.
13. Lietuvos apeliacinis teismas – aukštesnioji instancija
Baudžiamoji byla Nr. 1A-45-165 / 2015
Kauno apygardos teismas 2013 m. birželio 4 d. pranešė, kad byla perduota nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui, posėdis numatomas 2013 m. rugpjūčio 22 d. Proceso dalyviai turi teisę pateikti atsikirtimus (LR BPK 317 str. 322 str.).
Parašiau ir pateikiau tokius atsikirtimus:
Pastabos dėl bylos nagrinėjimo (atsikirtimai)
1. Šios bylos ikiteisminis tyrimas 2003 m. pradėtas ne nukentėjusiųjų, bet Lietuvos Respublikos iniciatyva, Kauno apygardos prokuratūra pavedė šį darbą Vilkaviškio apylinkės prokuratūrai. Nukentėjusieji buvo surankioti prokuratūros pastangomis – patys tremtiniai, jų vaikai, vaikaičiai (gimę tremtyje arba šeimoms jau grįžus iš tremties į Lietuvą). Nukentėjusiųjų suplakimas į vieną bendrą būrį atėmė galimybę susivienyti gynybai. Pagrindinis šios bylos kaltinimas yra išvada, kad A. J. Kardanovskis pasirašė visų 15 šeimų trėmimo dokumentus. Logiška buvo tikėtis, kad turėsime vieną bendrą valstybės skiriamą advokatą, susipažinusį su 1949 m. trėmimo aplinkybėmis. Šiuo klausimu per LR Seimą kreipiausi į Teisingumo ministeriją, tačiau advokatas nebuvo paskirtas. Gintis kiekvienam individualiai tokioje byloje nerezultatyvu. Mano ir kitų nukentėjusiųjų teisė į gynybą buvo pažeista.
2. Per pirmąjį šios bylos nagrinėjimo Kauno apygardos teisme posėdį 2012 m. spalio 29 d. su kaltinamojo advokatu buvo suderintos artimiausių posėdžių datos, apklausti kai kurie nukentėjusieji. Teismas neatsižvelgė į buvusių tremtinių nusiskundimus, kad dėl ligų ir senatvės jiems sunku atvykti į posėdžius, tiesiog pasiūlė raštu atsisakyti dalyvavimo teismo procese. Iš bylos eliminuoti kai kurie nukentėjusieji. O kaltinamojo A. J. Kardanovskio pageidavimas, kad posėdžiai vyktų popietinėmis valandomis, buvo patenkintas. Manau, tuo parodyta, kad ne abi bylos pusės traktuojamos vienodai.
3. Keletas teismo posėdžių skirta apklausti dar neapklaustiems nukentėjusiesiems. Tačiau apie teismo posėdžių datas 2013 m. nebuvome informuoti, nežinojome, kada vyks kaltinamojo A. J. Kardanovskio apklausa, tame posėdyje niekas iš nukentėjusiųjų nedalyvavo. Tuo būdu atimta galimybė užduoti klausimus kaltinamajam, reikšti pretenzijas, pateikti argumentus. Neturėdami bendro advokato, mes, nukentėjusieji, netekome galimybės gintis ir patys.
4. Per apklausą visiems nukentėjusiesiems, net ir tiems, kurie trėmimo metu buvo dar kūdikiai arba gimė tremtyje ar po tremties, pirmiausia reikėjo atsakyti į klausimą, ar anksčiau matė, pažinojo teisiamąjį A. J. Kardanovskį. Manau, šis klausimas absurdiškas. Kuris iš tremčiai pasmerktų asmenų, gyvenęs giliame Lietuvos užkampyje, galėjo patekti į ginkluotos sargybos saugomus KGB rūmus, kad susipažintų su uniformuotu, ginkluotu rusų vyr. leitenantu A. J. Kardanovskiu? Jo asmenybę ir veiklą slėpė tvirtas grifas – сс (совершенно секретно). Toks grifas uždėtas ir ant pagrindinės trėmimo išvados. Jo reikšmė nėra pakankamai įvertinta, nagrinėjant šią bylą. Darau prielaidą, kad teisėjas, užduodamas nukentėjusiesiems anksčiau minėtą klausimą, turėjo išankstinį nusistatymą paskelbti A. J. Kardanovskiui išteisinamąjį nuosprendį. Juk jeigu kaltinamasis neturėjo kontakto su tremiamaisiais, vadinasi, LR Baudžiamojo kodekso 102 str. teiginys „trėmė“, jam netaikytinas.
5. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro specialistų aiškiai įrodyta, kad trėmimas buvo organizuojamas, remiantis vietinių valsčių bei apskričių MGB surinktais duomenimis, kurie buvo perduodami centriniam aparatui, kad šis patikrintų ir priimtų sprendimą. Teismas vyko „už akių“. Neginčytinai nustatyta, kad išvadas dėl 15 šeimų trėmimo pasirašė A. J. Kardanovskis, be to, jis ir pats teigia, kad išnagrinėjo (рассмотрел дело) ir nusprendė (решил) ištremti, sakykim, manąją Kralikų šeimą. Tačiau ką jis išnagrinėjo? Jeigu vyksta teismas ir skiriama bausmė, turėtų būti suteikta galimybė teisiamajam pasiaiškinti. Bet mano šeimos trėmimo byloje nė vienas iš tėvų nebuvo apklaustas. Kai 1948 m. mus apdėjo padidintomis pyliavomis ir piniginiu „buožės“ mokesčiu, mano tėvas raštu kreipėsi į vietinę valdžią, prašydamas atsižvelgti, kad mūsų ūkis karo metais buvo sunaikintas. Grįžę iš priverstinio išvarymo į Vokietiją, tik 1946 m. vėl apsigyvenome savo žemėje, kuri buvo išrausta apkasais, bunkeriais, nusėta minomis ir nesprogusiomis bombomis, o sodybos pastatai sudeginti. Patys neturėjome nei kur gyventi, nei ką valgyti, nei ką sėti ar sodinti – jokių gyvulių, jokių padargų, viską teko pradėti nuo nulio. Kodėl A. J. Kardanovskis, atseit „tikrindamas surinktų duomenų teisingumą“, neatsižvelgė, kad mūsų ūkis karo metais buvo suniokotas? Kodėl nepasigedo tėvų apklausos protokolo? Kaip galima 1949 m. kaltinti ūkininką dėl samdomos darbo jėgos naudojimo iki 1940 m., juk anuomet Lietuvoje niekam net į galvą neatėjo, kad už tai gali būti baudžiama. Ar aukštąjį juridinį išsilavinimą turintis A. J. Kardanovskis nieko nenutuokė apie nekaltumo prezumpciją, kurią reikėjo taikyti ne tik šioje byloje?
6. Per šios bylos teisminį nagrinėjimą esą nebuvo įrodyta, kad A. J. Kardanovskis įsakė tremti. Tačiau jo pasirašyti sprendimai yra įkaltis, akivaizdžiai rodantis, kaip uoliai jis vykdė nusikalstamus, represinius valdžios pavedimus. Išvadą ištremti mūsų šeimą pasirašė 1949-03-05, neva remdamasis LTSR Ministrų Tarybos įsakymu tremti, nors jo data vėlesnė – 1949-03-19. Iš to akivaizdu, kad A. J. Kardanovskis vykdė dar ankstesnį (1949-01-29) SSRS Ministrų Tarybos nutarimą Nr. 390-138 cc. Šie „nesutapimai“ rodo, kad jis tikrai žinojo, jog veikia okupuotoje teritorijoje, jeigu vykdo ne vietinės, bet okupacinės valdžios įsakymą. Kaltinamasis aiškina, esą su tais įsakymais, nutarimais nebuvo susipažinęs, tačiau kodėl padėjo savo parašą, juos vykdydamas? Karinė priesaika jo neįpareigojo vykdyti represijas prieš taikius okupuotos šalies gyventojus. A. J. Kardanovskio gauti valstybiniai apdovanojimai (1949 m. liepos 25 d. medalis „Už karinius nuopelnus“ ir tų pačių metų rugpjūčio 24 d. „Raudonosios žvaigždės“ ordinas) rodo, kad tie „kariniai nuopelnai“ – tai aktyvios jo veiklos, tremiant į Sibirą okupuotos Lietuvos gyventojus, įvertinimas.
7. A. J. Kardanovskis neatsiprašė nukentėjusiųjų, nepripažino savo kaltės, neigė Lietuvos okupaciją. Turėdamas teisę gyventi Lietuvoje kaip Rusijos pilietis, naudodamasis Europos Sąjungos teikiamomis lengvatomis ir solidžia pensija, per tokį ilgą gyvenimo Lietuvoje laiką nesuvokė mūsų, Lietuvos piliečių, noro ir negerbė teisės gyventi nepriklausomai. Manau, tai sunkinanti bylos aplinkybė, nes dabar už Lietuvos okupacijos neigimą taikoma baudžiamoji atsakomybė.
Lietuvos apeliacinio teismo posėdžiui 2013 m. rugpjūčio 22 d. vadovavo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija – pirmininkė (pranešėja) Elena Vainienė, teisėjai Regina Gaudutienė, Viktoras Kažys. Dalyvavo prokuroras Rimvydas Valentukevičius, advokatas Vladislovas Latušinskis, nukentėjusioji Elena Lašienė. Turėjau viena atstovauti visoms 15 ištremtų šeimų, buvo nejauku. Bet esu vietinė, vilnietė, galva ir kojos dar klauso, todėl privalėjau dalyvauti dėl savo jau mirusių tėvų ir brolių.
Teisėjų kolegijos pirmininkė pasiūlė kaltinamajam A. J. Kardanovskiui skirti medicininę ir psichiatrinę ekspertizę. Supratau, kad tokia ekspertizė užtruks gerus metus, gal net ilgiau, tačiau tam pritariau, nes nušvito viltis, kad galima tikėtis objektyvaus bylos nagrinėjimo ir kitokios baigties.
2015 m. spalio 21 d. posėdyje sužinojau medicininės ir psichiatrinės ekspertizės rezultatus – A. J. Kardanovskis yra veiksnus, bet jį kamuoja senatvinės ligos.
Prokuroras R. Valentukevičius perskaitė apeliacinį skundą, kad Kauno apygardos 2013 m. gegužės 7 d. išteisinamasis nuosprendis būtų panaikintas, prašė pripažinti A. J. Kardanovskį kaltu pagal LR BK 102 str. ir skirti 7 metų laisvės atėmimo bausmę.
Prokuroras konstatavo, kad Kauno apygardos teismas neteisingai interpretavo išvados dėl trėmimo esmę ir reikšmę. Šis dokumentas skirtas ne „duomenims sutikrinti“, bet priimti sprendimui dėl ištrėmimo. Ankstesnis teismas išsamiai neištyrė ir neįvertino visos su šia byla susijusios medžiagos.
Per šį teismo posėdį perskaičiau savo jau anksčiau pateiktus „atsikirtimus“. Stengiausi išlikti rami, bet vienoje vietoje užstrigo balsas. Giliai atsikvėpiau, atsiprašiau ir skaičiau toliau iki galo. Kaltinamojo gynėjas V. Latušinskis į tai reagavo, pareiškęs, kad teismas turi spręsti bylą ne pagal emocijas, bet pagal įstatymus (lyg kas nors tuo abejotų).
Advokatas prašė išteisinti A. J. Kardanovskį, atseit jo veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties. Labiausiai šokiravo teiginys, kad jo ginamasis, pasirašydamas trėmimo išvadą, nebuvo susipažinęs su LTSR Ministrų Tarybos 1949 m. kovo 19 d. visiškai slaptu nutarimu Nr. 176, o techninis sprendimo (заключение) įforminimas nelaikytinas trėmimo vykdymu.
Lietuvos Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi LGGRTC pateiktą archyvinę medžiagą, konstatavo, kad A. J. Kardanovskio darbas represinėje okupacinės valdžios struktūroje rodo jo paties pasirinkimą susieti savo veiklą su nusikalstama organizacija, kuri vykdė nusikaltimus žmogiškumui. Kartu tai paneigia ir jo pasiaiškinimus, esą nesuvokė tuometinės politinės situacijos, tvirtinimus, kad 1949 m. jam nebuvo žinomi civilių gyventojų trėmimą reglamentuojantys norminiai aktai. Teismo kolegija padarė išvadą, kad A. J. Kardanovskio kaltė, padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 102 str., yra įrodyta, jam skirtina prokuroro siūloma 7 metų laisvės atėmimo bausmė.
Jo padarytas nusikaltimas yra ne tik labai sunkus, pavojingas, bet ir pažeidžia tarptautinę humanitarinę teisę. Skiriant bausmę, reikšmingos aplinkybės yra teisiamojo amžius ir sveikatos būklė. A. J. Kardanovskiui 98 metai, jis serga lėtinėmis progresuojančiomis ir nepagydomomis ligomis.
Atsižvelgiant į medicinines ekspertizės Nr. EKO 140 / 140 / S4 išvadas, nustatyta, kad A. J. Kardanovskiui būtų per sunku atlikti bausmę laisvės atėmimo vietose. Nuo bausmės vykdymo jis atleistas dėl ligos.
Priteista, kad A. J. Kardanovskis atlygintų neturtinę žalą 6 nukentėjusiems asmenims – 69 000 eurų, iš jų 6000 eurų man, Elenai Lašienei.
Galutinis teismo sprendimas priimtas 2015 m. gruodžio 4 d. Kaip ieškovė vykdomąjį raštą gavau 2015 m. gruodžio 11 d.
Žiniasklaida jau beveik nesidomėjo šia byla, todėl nustebau, po nuosprendžio paskelbimo pamačiusi Kauno „Init“ televizijos filmavimo grupę. Teko duoti interviu. Nebuvau pasirengusi, bet ekspromtu pasidžiaugiau, kad atkurtas teisingumas. Po to sulaukiau kai kurių draugų ir pažįstamų sveikinimų.
(Bus daugiau)
Nuotraukoje – Elena Lašienė.
