(Tęsinys)
4. Tremtyje
Mano tėvai ir broliai atsidūrė Alarsko rajone, Nelchajuje. Tėtis ir brolis Algimantas buvo įdarbinti mašinų traktorių stotyje (MTS). Pirmaisiais tremties metais septyniolikmetis Algimantas dirbo traktoriaus prikabinėtoju, vėliau traktoristu. Siekdamas geresnių darbo sąlygų, įgijo suvirintojo ir tekintojo specialybę, įstojo mokytis į Tulunos žemės ūkio mechanizacijos technikumą.
Tremtinius prižiūrėjo ir kontroliavo vietinis komendantas. Tik su jo leidimu buvo galima darbo reikalais arba gydytis išvykti į atokesnius miestelius. Laiškai ir siuntiniai iš Lietuvos nebuvo tikrinami.
1954 m. tėtis pateikė prašymą LTSR Aukščiausiajai Tarybai peržiūrėti nepagrįstą sprendimą dėl trėmimo, tačiau jam atsakyta, kad prašymas atmestas, nes šeima išnaudojusi samdinius. Nors Stalinas buvo jau miręs, stalinizmas vis dar gyvavo.
SSRS komunistų partijos XX suvažiavime (1956) Nikita Chruščiovas padarė istorinės reikšmės pranešimą, pasmerkdamas žiaurų ir nusikalstamą Stalino valdymą, asmenybės kultą. Neteisingai nuteistų, be kaltės sušaudytų skaičiai buvo stulbinantys. Pasmerkė ir trėmimus. Atsirado vilčių, gal tremtis nebus amžina.
1956 m. liepos 7 d. užregistruotas Antano Kraliko prašymas LTSR Ministrų Tarybos pirmininkui Kaziui K. Preikšui dėl grįžimo į Lietuvą. 1956 m. gruodžio 19 d. leista tremtinių Kralikų šeimai apsigyventi Lietuvos teritorijoje.
5. Grįžimas į Tėvynę
Tėtis, mama ir brolis Jonas sugrįžo į Lietuvą 1957 m. vasario mėnesį, apsistojo toje pačioje lūšnelėje, iš kurios buvo ištremti. Mat visą jų tremties laiką ten gyveno Marijona Kilikevičienė, tėčio sesuo. Nors buvo mūsų šeimos narė, tačiau dėl kitokios pavardės neįtraukta į tremiamųjų sąrašus, teta darė viską, kad brolio šeima, grįžusi iš tremties, turėtų kur gyventi. Būdama kolūkietė, dirbo 60 arų žemės, laikė karvę, kasmet nupenėdavo porą kiaulių. Jai talkino kaimynai.
Ištisą 1957 m. vasarą nei tėtis, nei brolis Jonas negalėjo įsidarbinti vietiniame kolūkyje, nes tarp valdžios institucijų vyko susirašinėjimas, ar Kralikų šeimai iš tikrųjų galima apsigyventi Lietuvoje.
1957 m. rugsėjo 26 d. tėtis dingo. Ieškojome ligoninėse, Vilkaviškyje ir Kaune, bet veltui. Paaiškėjo, kad tądien jį vienas pažįstamas pavėžėjo į gretimą kaimą, jau sutemus turėjo pėsčiomis grįžti namo. Dėl labai lietingo rudens mūsų sodybą supančios dvi upės buvo išsiliejusios iš krantų. Tėtį, nuskendusį netoli namų, radome tik lapkričio viduryje, kai nuseko potvynio vanduo Širvintos upėje. Buvo sunku suvokti, kaip žmogus galėjo paklysti ten, kur gimė, užaugo ir gerai pažinojo vietovę. Tačiau nužudymo versiją prokuratūra atmetė, jos netyrė.
Brolis Algimantas į Lietuvą grįžo tik 1958 m. balandžio pabaigoje. Sibire 1955 m. jis susituokė su Gražina Jonkaityte, kuri buvo ištremta su broliu ir motina. Jonkaičiai leidimą grįžti į Lietuvą gavo kiek vėliau. Jaunavedžiai Sibire susilaukė dukrelės Jūratės, kurią kūdikio vystykluose parsivežė į Lietuvą.
1960 m. brolis Jonas su mama persikėlė gyventi į Marijampolės rajoną, „Šešupės“ kolūkį. Teta Kilikevičienė išvažiavo į Vilnių pas sūnų.
6. Diskriminacija
Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje, kurioje mokiausi, buvau ne viena, išvengusi trėmimo, nes nuslėpiau savo socialinę kilmę. Su klasės draugėmis vengėme apie tai kalbėti.
1953 m., jau po Stalino mirties, tapau abituriente. Po baigiamųjų egzaminų paaiškėjo, kad klasėje yra keletas pretendenčių į medalius. Mokyklos direktorė Bagdonaitė atkakliai gynė mūsų trijų, priskiriamų „liaudies priešų“ atžaloms, teisę gauti brandos atestatą su sidabro medaliu. Į aukštąsias mokyklas medalininkus priimdavo be stojamųjų egzaminų.
Aš ir klasės draugė Joana Saliklytė padavėme pareiškimus Kauno politechnikos institute studijuoti architektūrą. Piešimo ir braižybos egzaminus išlaikėme aukščiausiais balais, tačiau sužinojome, kad į studentų sąrašus nesame įtrauktos. Jokio paaiškinimo nė viena negavome, pačios supratome, kodėl nepriimtos, – abiejų tėvai dar buvo Sibiro tremtyje. Tebeveikė stalinistiniai diskriminuojantys įstatymai.
Pradėjau ieškoti darbo Vilniuje, klausinėjau pažįstamų, vaikščiojau po gamyklas, bet į mane žiūrėjo įtariai, – kodėl vidurinį išsilavinimą turinti mergina sutinka įsidarbinti bent valytoja. Psichologiškai tai labai slėgė. Tėvai net siūlė važiuoti pas juos į Sibirą, atsiuntė pinigų bilietui. Tačiau nuo tokio sprendimo mane atkalbėjo draugės Nijolės Stanevičiūtės šeima. Pavyko įsidarbinti Grožinės literatūros leidykloje mašininke. Išmokau dviem pirštais spaudyti mašinėlės klavišus, nedarydavau gramatinių klaidų. Aišku, nutylėjau, kad tėvai ištremti į Sibirą, bet „kadrų skyrius“ išsiaiškino mano socialinę padėtį, tad po bandomojo laikotarpio (jis truko mėnesį) buvau atleista.
Tada pagelbėjo klasės draugė Genutė Perednytė. Jos mama, Vitenbergo kailių siuvimo fabrike dirbusi cecho viršininke, kreipėsi į direktorių N. N. Iljinskį, pateikė geras rekomendacijas, ir aš buvau priimta dirbti. Iljinskis, atvykėlis iš Kazanės, labiausiai rūpinosi gamybos reikalais, į politines to meto intrigas Lietuvoje nesivėlė. Mane vertino, nes gerai mokėjau lietuvių ir rusų kalbas, o tuo metu buvo pageidaujama fabriko dokumentaciją tvarkyti lietuviškai. 1957 m. tėvams grįžus iš Sibiro, įstojau į Kauno politechnikos institutą, kurį baigusi 1962 m., vėl ėmiau dirbti toje pačioje įmonėje. Ji, vėliau pavadinta Vilniaus J. Vito kailių fabriku, – vienintelė mano darbovietė iki pat išėjimo į pensiją.
Jaunėlis Jonas pradžios mokyklą lankė Lietuvoje, tremtyje mokėsi rusiškoje mokykloje, o grįžęs į Lietuvą, baigė vidurinę, Alytaus žemės ūkio mechanizacijos technikume neakivaizdiniu būdu įgijo mechaniko specialybę. Gyveno Marijampolės rajone, dirbo „Šešupės“ kolūkyje.
Vyresnysis Algimantas neakivaizdiniu būdu baigė Vilniaus politechnikumą, po to Kauno politechnikos institutą. Dirbo Kapsuko maisto pramonės fasavimo automatų gamykloje. Būdamas vyriausiasis technologas, bendradarbiavo su VDR (Rytų Vokietija), vėliau ir su VFR (Vakarų Vokietija) to paties profilio įmonėmis, tačiau jam, buvusiam tremtiniui, neleista nuvykti į jas net darbo reikalais. 1975 m. brolis kreipėsi į LTSR Aukščiausiąją Tarybą prašydamas peržiūrėti mūsų šeimos bylą ir panaikinti teistumą. Buvo apklausta keletas liudytojų, kurie patvirtino, kad mūsų tėvai savo ūkyje laikė samdinius. Brolio prašymas atmestas. 1956 m. leidimas grįžti į Lietuvą nereiškė reabilitacijos. Tremtis kaip juoda dėmė ant gandro sparnų persekiojo toliau, net po 20 ir daugiau metų…
7. Reabilitacija
Laisvės vėjas Lietuvoje pradėjo pūsti, kai susikūrė Sąjūdis, į jį aktyviai įsitraukė ir disidentai, ir buvę tremtiniai. Atgimė viltis atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Tikintiesiems grąžinta Vilniaus Katedra, Gedimino bokšte iškelta Trispalvė, suskambo „Tautiška giesmė“. Pati džiugiausia žinia mums buvo LTSR Ministrų Tarybos nutarimas Nr. 274 apie besąlygišką tremtinių reabilitaciją, priimtas 1988 m. rugsėjo 20 d. Išgirdusi šią žinią, graudžiai apsiverkiau – mano tėvai jau ilsėjosi Pajevonio kapinėse, nesulaukę, kol neteisybė bus atitaisyta. Pagal šį nutarimą mums pinigais atlyginta už atimtą sodybą, grąžinta žemė, skirtos valstybinės nukentėjusiųjų pensijos, transporto lengvatos. Tai buvo kompensacija už tremtį ir diskriminaciją sovietmečiu.
Dar vieną kompensaciją gavome iš VFR fondo „Atmintis, atsakomybė, ateitis“ už priverstinius darbus Antrojo pasaulinio karo metais Vokietijoje. LR prokuratūra 1996 m. pateikė archyvines pažymas iš Vangerino filtracijos stovyklos, kad karo metais buvome išvežti į Vokietiją priverstiniams darbams. Iš tikrųjų vokiečiai mus gelbėjo nuo pavojingai artėjančio fronto. Kaip karo pabėgėliai gavome būstą, maisto korteles. Dirbome savo noru, bandydami šiek tiek prakusti.
1996-aisiais abu tėvai buvo jau mirę, pinigines kompensacijas gavome mes, vaikai, vadinami mažamečiais fašizmo kaliniais. Išmokama buvo dalimis nuo 2001 iki 2005 m. markėmis ir eurais. Vokietija, nors pralaimėjo karą, jau vėl buvo turtinga, todėl galėjo sau tą leisti, tačiau svarbiausia, kad humaniškai pripažino savo klaidas ir už jas atsiprašė.
Kaip Lietuvos Respublikos pilietė buvau pripažinta nukentėjusiąja nuo fašistinio režimo, iki šiol gaunu valstybinę pensiją.
8. Ką slėpė slaptieji archyvai
Mano brolis Algimantas, istorikas mėgėjas, buvo aktyvus Marijampolės Tremtinių ir politinių kalinių sąjungos narys. Aiškinosi partizanų žūties vietas, organizavo paminklų statybas. Spaudoje tremties temomis rašė straipsnius, rengė atsiminimų knygą.
Jo prašymu, 2004 m. kreipiausi į Lietuvos Ypatingąjį archyvą, kad leistų susipažinti su šeimos trėmimo byla. Nusikopijavau svarbiausius tos bylos dokumentus. Brolis tikėjosi rasti protokolą, kuriame padėjo parašus trys kaimynai, pasmerkdami mus tremčiai. Žinojome, kad vienas iš jų – Trilaukio apylinkės pirmininkas Janulis. Visi trėmimo dokumentai surašyti rusų kalba. Kaimynas J. Birštonas, turintis pradinį 3 skyrių išsilavinimą, 1947 m. pasirašė ant rusiško apklausos protokolo, kuriame tvirtinama, kad Kralikas turėjo 20 ha žemės ir nuolat naudojosi samdinių darbu. Nurodyta vertėjos pavardė. Okupantai rusai sakydavo, kad lietuvių kalbos neįmanoma išmokti. Dar viena aplinkybė – visos pažymos ir nutarimai pažymėti grifu „visiškai slaptai“ (совершенно секретно). Jokio mano tėvų apklausos protokolo byloje nėra. KGB pareigūnų parašai „suderinta“, „patvirtinta“ – be inicialų, nenurodomos net pirmos vardo ir tėvavardžio raidės.
Pagrindinė bylos išvada (заключение) atspausdinta mašinėle, o pavardės, datos įrašytos ranka. Vyresnysis leitenantas Kardanovskis tvirtina, kad Kralikų šeimos bylą išnagrinėjo (рассмотрел). Remdamasis LTSR Ministrų tarybos 1949 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 176, nusprendė, kad šeima turi būti ištremta. Ši išvada suderinta su dviem aukštesniais pareigūnais ir patvirtinta jų parašais. Taip imituojama, neva teismas nebuvo slaptas, nuosprendis priimtas ne „už akių“.
9. Atpildo prošvaistė
2011 m. birželio 14 d. buvau iškviesta į Vilniaus m. apylinkės prokuratūrą pas prokurorę Eglę Grigaitytę duoti parodymų dėl Kralikų šeimos trėmimo bylos. Kadangi aš tremties išvengiau, mano parodymai apie trėmimo procesą rėmėsi ankstesniais tėvų ir brolių pasakojimais. Viskas buvo kruopščiai užrašyta, man suteiktas nukentėjusiosios statusas. Apklausa Vilniuje surengta Vilkaviškio rajono prokuratūros prašymu, ten ikiteisminį tyrimą atliko prokurorė Asta Antanaitienė.
2012 m. gegužės mėn. buvau iškviesta į Vilkaviškio prokuratūrą susipažinti su byla. Per ikiteisminį tyrimą, pradėtą 2003 m., remiantis Ypatingojo archyvo bylomis, išsiaiškinta, kad iš Vilkaviškio apskrities ištremta 15 šeimų pagal išvadas (заключение), patvirtintas A. J. Kardanovskio parašu. Nukentėjusiaisiais pripažinti dar gyvi esantys tremtiniai, jau mirusių tremtinių palikuonys – vaikai, anūkai, kai kurie gimę Lietuvoje jau po tėvų grįžimo iš tremties.
10. Archyvinis tremtinių sąrašas
1. Naujalienė Ona, Naujalis Kazys, Naujalis Jurgis – Pajevonio valsčius, Šakių kaimas.
2. Kralikas Antanas, Kralikienė Ona, Kralikas Algimantas, Kralikas Jonas, Kralikaitė Elena – Pajevonio valsčius, Stolaukio kaimas.
3. Navidomskaitė Elena, Navidomskaitė Albina – Vilkaviškio valsčius, Užbalių kaimas.
4. Šuliauskas Juozas, Šuliauskienė Marija, Šuliauskas Juozas, Šuliauskas Justinas – Alvito valsčius, Šukių kaimas.
5. Protosevičius Anupras, Protosevičienė Ona-Teofilija, Protosevičiūtė Aldona, Protosevičiūtė Marija, Protosevičius Juozas – Pajevonio valsčius, Trilaukio kaimas.
6. Paškevičienė Uršulė, Paškevičius Algirdas – Pajevonio valsčius, Užupių kaimas.
7. Žemaitis Selemonas, Žemaitienė Julija – Žaliosios valsčius, Daržininkų kaimas.
8. Geležiūnas Stasys, Geležiūnienė Monika – Pilviškių valsčius, Penkvalakių kaimas.
9. Stadalnikienė Ona, Stadalnikienė Veronika – Gižų valsčius, Rūdos kaimas.
10. Česnavičius Antanas, Česnavičienė Marė, Česnavičiūtė Janina, Česnavičiūtė Ona, kartu gyvenusi Malinauskienė Elena, Malinauskas Algirdas – Vilkaviškio valsčius, Vokiškėlių kaimas.
11. Katilius Antanas, Katilienė Ona, Katilius Alfredas, Katilienė Magdė, Bagdanaitienė Adelė, Bukoveckaitė Marija – Pilviškių valsčius, Vaitų kaimas.
12.Stadalnikas Vincas, Stadalnikaitė Antosė, Stadalnikaitė Magdė, Stadalnikaitė Kostė – Gižų valsčius, Rūdos kaimas.
13. Mačiulaitis Jonas, Mačiulaitienė Juzė, Mačiulaitis Juozas, Mačiulaitis Jeronimas, Mačiulaitis Jonas, Mačiulaitis Zigmantas – Kybartų valsčius, Keturkaimio kaimas.
14. Byla Tomas, Bylienė Magdė – Pilviškių valsčius, Omentiškių km.
15. Janulevičius Vincas, Janulevičienė Elena, Janulevičius Jonas, Janulevičiūtė Irena – Kybartų valsčius, Porožnevo kaimas.
(Bus daugiau)
Nuotraukoje – Kralikų šeima Sibire 1952-08-25. Sėdi: Antanas ir Ona Kralikai. Stovi: Jonas ir Algimantas Kralikai.
