Policijos pensininkas – apie „muilo“ operas, kriminalinius tango ir sudužusią meilę balerinai

Marijampolietis Povilas IVAŠKEVIČIUS (g. 1938 m.), Vidaus reikalų ministerijos (VRM) sistemoje nuoširdžiai ir garbingai atpylęs 25 metus, šiandienos mūsų policijoje turbūt nebūtų savas. Mat jis nevirkautų su didžiule armija policininkų, kad jiems per daug darbo ir per mažai pinigų, dar gerai pasvarstytų dėl piketų. Atvirkščiai: patyręs teisėsaugininkas labai džiaugiasi, kad yra ką prisiminti iš labai įdomių savo darbo laikų, ir tais prisiminimais aktyviai gyvena iki šiol – juos guldo jau į ketvirtą kriminalinių istorijų knygą.

Indų filmas pareigūno karjeroje

–Trys jau išleistos knygos ir jau beveik baigta ketvirtoji leidžia jus vadinti rašytoju. Tai gal be reikalo šitiek metų gaudėte nusikaltėlius – vis tiek nusikalstamumas Lietuvoje nemažėja? Gal nuo jaunystės sėdęs prie apsakymų ir romanų šiandien būtumėte gyvasis lietuvių literatūros klasikas?

– Oi, koks gi rašytojas būčiau be savo – kriminalisto – patirties? Viskas, ką esu parašęs, – ne išgalvotos istorijos, o tikri veikėjai, tikras žargonas ir keiksmai. Nors veikėjų pavardės pakeistos, daug kas atpažino save, kaimyną ar brolį. Kai kas manęs klausia, kodėl knygose neįamžinau nusikaltėlių tikrų vardų. O argi turiu moralinę teisę nuolat pirštu besti į pavardę, jeigu tas žmogus – jau tik buvęs nusikaltėlis, už savo darbelius daugybę metų atpylęs kaip už kviečius? Kiek laiko jis turėtų atgailauti ir rausti už tą patį nusikaltimą?

– Galbūt toks pozityvus požiūris į žmogų jus ir paskatino studijuoti teisę?

– Galite juoktis, bet į teisę mane atvedė… „muilo“ opera. Juk taip dabar vadinamos nufilmuotos meilės dramos, ar ne? Tai va, mano jaunystėje minios žmonių plaukė į kino sales žiūrėti indų „muilo“ „Valkata“. Vaidino toks garsus indų aktorius Radžis Kapuras. Jo herojus turėjo problemų, o jas spręsti padėjo tokia šauni advokatė Rita. Jos protas, kilnumas ir drąsa sužavėjo ne mane vieną. Degte užsidegiau būti advokatu ir padėti žmonėms. Buvau baigęs mokyklą Raseiniuose, iš kurios tada, rodos, niekas nebuvo pasirinkęs teisės, todėl man labai magėjo pabandyti. Paskui, jau studijuodamas universitete, supratau, kad nenorėsiu užtušuoti nusikaltėlių nusikaltimų, nespjausiu į žmogiškąją moralę, už pinigus neieškosiu įstatymų spragų. Norėjau gyventi švaria sąžine. Taip tapau tuometės milicijos darbuotoju – kriminalistu, tardytoju.

– Kol įsikūrėte Marijampolėje, savo darbo pėdsakų palikote ne viename rajone…

– Taip, pradėjau nuo Jonavos milicijos. Paskui dirbau Klaipėdoje, nes apsigyvenome pas uošvius. Dėl galimybių greičiau gauti savo butą atvykau į Anykščių miliciją. Iš ten buvo pasiūlymas vykti į Vilnių ir turėti aukštesnes pareigas, bet manęs nežavėjo komandiruotės, nes esu šeimos, kurioje augo du vaikai, žmogus. O kai pasiūlė Marijampolėje tas pačias tardymo skyriaus viršininko pavaduotojo pareigas, bet kur kas didesnį butą, susigundžiau Suvalkija. Dabar čia gyvename jau 42 metus. Kaip dabar atsimenu, atsikraustėme per Visų šventųjų dieną. Tie pirmieji įspūdžiai – liepsnelėmis įspūdingai ir pagarbiai žydintys kapai – likę iki šiol.

Kodėl buvęs milicininkas negyvena pilyje?

– VRM sistemoje dirbote 25 metus – tiek, kiek tada buvo skirta pareigūnui iki tarnybinės pensijos. Ar ne per anksti pareigūnai išleidžiami užtarnauto poilsio? Juk kartu jie, patyrę tarnybos vilkai, išsineša sukauptą didelę informaciją, savo pažintis, padėjusias darbe.

– Nemanau, kad per anksti, nes tarnyba policijoje labai sunki ir įtempta – tikras arimas. Žiūrėkite, dabar mūsų policininkams iki tarnybinės pensijos reikia dirbti jau tik 20 metų. O turima svarbi informacija – kaip sakoma, užgyvenamas reikalas. Ta ankstyva pensija policininkams ir yra didžiulis stimulas dirbti šioje srityje – kiekvieną dieną tai kartočiau savo pavaldiniams kaip didžiausią turimą privilegiją. Juk kur daugiau gali išeiti į pensiją būdamas 45 metų? Pati jaunystė – ir pas panas dar gali vaikščioti! O VRM pensininko pensija – atvirai sakau – ne vienam dirbančiajam tiek dabar pavyksta gauti! Galiu palyginti – už vieną savo pensiją galiu tris gražiausius kostiumus nusipirkti!

– Sakote, kad galima net nepaisyti neapmokėtų viršvalandžių ir kitų pareigūnų reikalaujamų socialinių garantijų?

– Mane pastaruoju metu kurį laiką net šiurpino tie amžini pinigų reikalavimai ir piketai. Bet dabar jau nesu toks kategoriškas, nes esu tikras, jog negerai valstybė daro, kad policijos sritis nelaikoma prioritetine. Ir vis dėlto pasakysiu tik tiek: jeigu už kiekvieną savo darbo viršvalandį būčiau gavęs nors po vieną dolerį, šiandien gyvenčiau ne daugiabutyje, kur reikia nuolat taikytis kaimynui prie kaimyno, o prestižinėje didmiesčio vietoje, nuosavoje pilyje. Ir ji būtų pastatyta tik už tuos viršvalandžių užmokesčius. Bet mes dirbome neskaičiuodami nei valandų, nei rublių. Yra nusikaltimas – reikia jį išaiškinti. Vienodai ir dieną, ir naktį! Apklausiamam žmogui nepasakysi, kad palauktų, kol aš papietausiu. Jeigu reikėdavo, į darbą ateidavau ir ketvirtą, ir penktą valandą ryto. Sąžinė ir noras liepė taip dirbti – išaiškinti nusikaltimą, sučiupti vagį ar kitokį niekdarį, pasiekti tikslą buvo garbės reikalas. Į įvykio vietą vykdavau iškart ir po kelis kartus – nukentėjusieji dar su gumbais vaikščiodavo, o liudininkai vis naujų detalių pasakydavo. Ir lengviau, ir tiksliau, ir greičiau šitaip pavykdavo ištirti. Žodžiu, reikia dirbti: pasišventei šiai tarnybai – tai nesėdėk tik reikalaudamas.

– Žvelgdamas iš šalies į šių dienų policiją, gal turite ką svarbaus pasakyti, patarti, kad policininkai gyventų geriau ir būtų didesnis policijos autoritetas?

– Gerai pasvarsčius, žinoma, būtų galima nemažai pavardyti tokių detalių, tačiau nė svarstyti nereikia pastebint, kad vis dar per daug policijos viršininkų ir viršininkėlių sėdi kabinetuose ir gauna didesnius atlyginimus už tuos, kurie, manau, labiau yra reikalingi bei formuoja policijos įvaizdį – už gatvėse patruliuojančius, visiems matomus policininkus. Manau, tikrai dar yra rezervų pamažinant tų „kabinetinių“ pareigūnų būrį. O toliau irgi yra ką veikti, bet tai gal jau galėtų būti ir atskira tema pokalbiui.

Kankanai ir tango pareigūno gyvenime

– O kada ir kodėl jums kilo noras savo darbo patirtį sudėti į knygas?

– Jaunas išėjęs į pensiją, patinginiavau mėnesį ir įsidarbinau vienoje tuomečio Kapsuko gamykloje juriskonsultu. Nuėjau į darbą – akys ant kaktos iš nuostabos iššoko! Visi kultūringi, malonūs, aplinka jauki, ramybė – tikros atostogų nuotaikos, lyg iš padugnių buveinės būčiau ištrūkęs į laisvę. Penktadienį pasidedi akinius ant darbo stalo – pirmadienį randi juos toje pačioje vietoje! Namuose miegi iki pat ryto! Pats tvarkaisi savo laisvalaikį ir – svarbiausia – jo turi! Darbe – tik surašyti po lapą pretenzijų, ieškinių ar kokį atsiliepimą į ieškinį, ir viskas! Po ranka buvo spausdinimo mašinėlė. Man, nuo pat darbo milicijoje pradžios visada parašydavusiam į spaudą istorijų iš savo darbo patirties, knietėjo jas susitvarkyti, susisteminti. Daugiausia prisiminimų, žinoma, buvo galvoje, bet turėjau ir ant popieriaus – mat kai rašydavau per kalkę, antrą egzempliorių pasilikdavau sau, kai ką pasižymėdavau ir užrašuose. Suruošiau 2 didelius aplankus tų istorijų ir savo naujų bendradarbių paprašiau surišti pas mus buvusioje knygrišykloje. Tos moteriškės rišdamos skaitė skaitė ir susidomėjusios pradėjo mane raginti išleisti knygą. Maniau, tai tik svajonė. Ją įgyvendinti po kelerių metų man padėjo – ačiū jam! – ne tik Marijampolėje žinomas verslininkas Audrius Linkus, pas kurį perėjau dirbti irgi juriskonsultu. Per pietų pertrauką, būdavo, vis užsimenu vyrams apie vieną ar kitą kriminalinio gyvenimo atvejį, o jie, labai susidomėję, irgi prakalbo apie knygą.

– Taip 1995-aisiais dienos šviesą išvydo kriminalisto prisiminimų knyga „Jaučio širdis“, kuri tuo metu buvo pirmoji Lietuvoje, parašyta paties tardytojo, tyrusio knygoje minimus nusikaltimus.

– Na, taip. Ir sulaukė didelio susidomėjimo. Ypač knygą graibstė tie, kurie nugirdo esant parašyta apie juos: vieni atėjo autografo paprašyti, kiti grasino, treti džiaugėsi, kad nėra tikrų pavardžių. Paskui aš buvau apstulbintas neregėto naujų laikų viešumo: kas tik nori, tas, sėdėdamas televizijos studijoje, nusikaltimų versijas kelia, detales komentuoja, o valdžios vyrai, aukšti pareigūnai net didžiausias paslaptis atskleidžia, atidengia operatyvinio darbo užkulisius! Taigi ir aš nutariau savo darbo patirtimi parodyti, kaip slaptai ištirti nusikaltimą. Taip prieš bene 8 metus gimė antroji mano prisiminimų knygelė „Kriminaliniai Valdo kankanai“. Kadangi ir tos prisiminimų medžiagos dar liko nepanaudotos, netrukus po to skaitytojus pasiekė ir trečioji mano knyga „Criminal tango“, kurioje – ir kriminalus tiriančių pareigūnų išgyvenimai.

Aukoji karosą, kad pagautum lydeką

– Užsiminėte apie slaptus tyrimo metodus. Gal galėtumėte paviešinti kokį nors iš savo laikų?

– Žinoma, galiu, nes ne vieną jų esu aprašęs savo knygose. Pavyzdžiui, mums buvo reikalingas vienas asmuo, iš kurio suteiktos informacijos tikėjomės tyrimo sėkmės. Bet jis mūsų vengė. Kartą mūsų agentas nutaikė momentą, kai tas asmuo buvo parduotuvėje, ir slapta įdūrė jam ylute į sėdynę. Vyras pradėjo rėkti, blaškytis, plūstis, o mes, milicininkai, jį, neva nežinia dėl ko triukšmaujantį viešoje vietoje, sulaikėme ir užsidarėme. Žmogus prakalbo mums norima tema – padėjo išaiškinti svarbų nusikaltimą.

– Ir tai nėra žiauru bei negarbinga?!

– Kai dirbama su tokiu kontingentu ir siekiama gerų tikslų, daugelis priemonių yra pateisinamos. Štai sakoma, kad pareigūnai nepagarbiai elgiasi su informatoriais, arba skundikais, kurių dėka išaiškina ne vieną kriminalą. Esą toks žmogus tik išgręžiamas ir užmirštamas. Tik tiek pasakysiu: aukoji karosą, kad pagautum lydeką. Be to, informatorius nėra doras ir geras žmogus, antraip jis nesutiktų įskundinėti savus. O įskundžia tik dėl to, kad yra susitepęs – įkliuvęs dėl kokių nors savo nedorybių ir už jas atidirba. Tai žmogus, kuris už pusę litro apves pareigūną, pavyzdžiui, aplink visą Marijampolę.

– Jūsų tarnybos laikais dar nebuvo telefoninių sukčių, bet gal žinote, kaip juos pažaboti?

– Ir man kadaise kartą skambino: sako, sūnui – nelaimė. Sakau: „Tai tegul sūnus pats ir paskambina.“ Metė ragelį. Nukenčia tie, kurie sutrinka. O nuo kvailumo vaistų nėra. Be to, telefoninių sukčių aukos – irgi nusikaltėlių bendrininkai, susigundę nuslėpti nusikaltimą, pinigais išsukti kaltininką.

– O prostitucijos, sąvadavimo bylos – juk irgi tik pastarųjų dešimtmečių nusikaltimai. Tai gal prostitučių jūsų laikais nebuvo arba pareigūnai jas dangstė?

– Ir buvo, ir yra visais laikais. Tik jų veiklą labai sunku įrodyti. Darydavome reidus po landynes, rasdavome išgertuvių, orgijų, bet neužtikome fakto, įrodančio kliento bendravimą su prostitute.

– Narkomanijos problema jūsų darbo milicijoje laikais provincijoje turbūt buvo dar tik beužsimezganti?

– Taip, bet baisiausia, kad kone visi narkomanai tada buvo to meto viršininkų sūneliai ir dukrelės. Turėjome jų sąrašus, įskaitą. Narkomanai mums įkliūdavo nusikaltę – pavyzdžiui, iš seno altaristos pavogę paauksuotą kryžių. Dabar toji narkomanų karta jau išmirusi.

– Ar daug sunkių arba, kaip dabar pavadiname, rezonansinių nusikaltimų, kuriuos tyrėte, likdavo neišaiškintų?

– Išėjau į užtarnautą poilsį ramia sąžine – neatskleistų nužudymų (jų tada būdavo daug mažiau!) ir kitų sunkių nusikaltimų tikrai nepalikau. Atsimenu, ore liko kyboti tik tuomečio „Šešupės“ kolūkio seifo vagystė. Žinojome tik tiek, kad 80 tūkstančių rublių grobis nusėdo ne svetimų kolūkiui žmonių, o savųjų rankose. Bet įrodyti nepavyko.

Policija sulauks geresnių laikų

– Turbūt esate iš tų žmonių, kurie tiki švaria ir tvarkinga teisėsauga, jos nekeikia?

– Visiškos švaros teisėtvarkos ir teisėsaugos sistemoje niekada nebus. Nuo tada, kai atsirado pareigūnas, kartu atsirado ir papirkėjas, nes šioje srityje vienai pusei visada yra motyvas kažką nuslėpti, išsisukti ar gauti mažiau. Tuomet ieškoma pažinčių, o surastieji moka vilkinti tyrimą, užlaikyti medžiagą seife ir panašiai – svarbu gudriai sukurpti. Juk ir galutiniuose taškuose – teismuose – dirba žmonės, o ne dievai. Kaip žinote, teisėjų reitingai – eilės apačioje. Juk kiekvienas teisėjas turi savą advokatą, kuris prie jo bet kada prieina. Taip buvo, yra ir bus. Tik dabar tų priėjimų mastai kiti – didesni: kuo didesnės teisėjų algos, tuo didesni ir kyšiai jiems papirkti, nes brangesnė rizika – prarasti gerai apmokamą darbą. Manau, kad taip yra ne tik Lietuvoje.

– Matydamas, su kokiomis darbo problemomis susiduria dabar dirbantys šalies policininkai, ar norėtumėte grįžti į tokią savo tarnybą? Ir, beje, ar pažįstate šiuo metu Marijampolės apskrities policijoje dirbančių pareigūnų?

– Kad ir kaip būtų sunku dirbti, kartočiau šį savo gyvenimo etapą, nes jaučiausi pataikęs į savo vietą. Būtų fantastiška, kad į tuos metus galėčiau grįžti su dabartine galva! Vis dėlto tikiu, kad policija sulauks geresnių laikų. O Marijampolės apskrities policijos viršininką Skirmantą Andriušį pažįstu. Žinoma, ne artimai. Dažnai susitikdavome bėgiodami paupiu. Visada pasisveikina, labai mandagus, korektiškas vyras. O iš mano laikų kolegų sutinku vis mažiau. Dauguma jų jau mirę. Į komisariatą ar nuovadą irgi nebeužeinu – ten jau seniai kita karta dirba. Veteranai šiai kartai jau nereikalingi.

– Nuo seno rašėte apie nusikaltimus į spaudą. Vadinasi, nepritariate nuomonei, kad žiniasklaida savo atviromis publikacijomis didina nusikalstamumą ir skatina naujus nusikaltėlius?

– Jeigu žiniasklaidoje nepaskelbta, kaip gudriai padaryti nusikaltimą, jeigu neišduodamos tyrimo paslaptys ir parodoma, kad nusikaltėlis sulaukia deramo atpildo, tai viešumą reikia tik sveikinti. Pats žinau, kad skaitytojai man dėkodavo, nes iš rašinių suprasdavo, kada laikas užsikabinti namo duris, kur negalima slėpti savo santaupų, kaip gali baigtis susidėjus su nepažįstamais sugėrovais ir taip toliau – neišsemiamos žinios.

Tėtis, leidęs ropoti patiems

– Kadangi jau prasitarėte, jog rudenį leidyklai atiduosite ketvirtąją savo knygą, gal apie ją galime sužinoti ir kiek daugiau?

– Ant mano darbo „varstoto“ ta knyga jau parašyta. Tai – autobiografinis romanas. Leisiu jį savo lėšomis. Jame skaitytojas ras mano gyvenimo prisiminimus nuo mokyklos laikų. Žinoma, ras ir turbūt labiausiai jį dominančių kriminalinių istorijų. Išduosiu ir romano pavadinimą – „Ir sudužo meilė balerinai…“ Jaunatviškas, ar ne?! Parašiau šią knygą, nes vis dar turėjau ką papasakoti, žinau, kad žmonėms tai įdomu.

– Kalbamės Tėvo dienos išvakarėse, todėl negaliu nepasiteirauti, koks gi tėvas, paties vertinimu, buvote ir esate savo abiem vaikams? Gal esate iš tų, kurie sako, kad kur kas daugiau dėmesio skirtų vaikams, jeigu atsuktų laiką atgal?

– Ogi būčiau toks pats! Savo vaikams nuo jų ankstyvo amžiaus leidau gyventi taip: ropok, vaikeli, pats, bet aš tave stebiu, matau ir visada pridėsiu savo ranką, kai jos labai reikės! Štai toks tėtis buvau ir esu savo vaikams. Tokia mano „politika“ pasiteisino. Abu vaikai džiugina savo gyvenimu. Tik gyventi toli nuo mūsų su žmona išlėkę – abu Klaipėdoje. Dukra pasekė mano pėdomis ir yra teisės studijas baigusi teisininkė, o sūnus – inžinierius. Tėvo diena mūsų šeimoje – tarp visų kitų garbingiausių švenčių. Jeigu vaikai tą dieną labai jau negali atvažiuoti, tai telefonu tikrai visada pasveikina!

– Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Vida KARALIŪNAITĖ

Autorės nuotraukos.

Nr. 22 (26), 2013 m. birželio 1–7 d.