Policijos devizas policininkei Daivai – jos kasdienio gyvenimo programa

Moteris – vulkanas. Taip būtų galima pasakyti apie Kalvarijos policijos pareigūnę Daivą KVEDARIENĘ (33 m.). Kadaise pradėjusi dirbti pasieniete Rokiškio užkardoje (nes tuomet laisvų vietų policijoje beveik nebūdavo!), iš Jungėnų kaimo kilusi moteris visada siekė susirasti darbą arčiau gimtinės. Kai sužinojo apie laisvą darbo vietą Lietuvos ir Lenkijos pasienyje, Kalvarijos užkardoje, į Suvalkiją Daiva parsivežė ir rokiškietį savo vyrą Andrių. Maždaug prieš 9-erius metus D. Kvedarienė pradėjo dirbti Kalvarijos policijoje – iš pradžių budėtoja, vėliau patrule. Dabar Daiva – aukštąjį teisinį išsilavinimą įgijusi policijos tyrėja, apylinkės inspektorė Kalvarijos mieste ir kinologė. 13 metų policijoje tarnaujanti pareigūnė nė karto nebuvo gavusi drausminių nuobaudų. Ji iki šiol tik skatinta įvairiomis padėkomis, gerais gyventojų žodžiais, apdovanota policijos III laipsnio pasižymėjimo ženklu „Už nepriekaištingą tarnybą“.

Daiva – energinga policininkė ir aktyvi visuomenininkė, savo veikla akcentuojanti gyvenimo vertybes, sėkmingai kaupianti nematerialųjį žmogaus gyvenimo turtą. O didžiausias Daivos turtas – jos šeima, kurioje auga trys vaikai.

– Kalbamės Motinos dienos išvakarėse, o Jūs esate trijų vaikų mama, tad Jums ši proga labai aktuali. Kaip ją minite?

– Ir pati esu mama, ir turiu savo mamą bei močiutę, kurią laikau antrąja savo mama, todėl Motinos diena man yra triguba šventė. Ypatingų tradicijų neturime, bet ši diena, kaip ir Velykos, Kalėdos, gimtadieniai, Rugsėjo 1-oji, mums yra viena didžiausių šeimos švenčių. Visiems mums aišku, kad renkamės mūsų sodyboje. Susidaro būrys žmonių, trijų kartų atstovai. Branginu tokias akimirkas! Juk labai svarbu turėti šeimą, bendrauti, kartu džiaugtis. Dar, manau, labai svarbu nejučia perduoti šią bendravimo būtinybę savo vaikams. Jie mato, kaip mes vertiname vienas kitą, ir patys tai perima.

– Kokios dovanos Jus labiausiai džiugina per Motinos dieną?

– Tikrai ne pagal kainą vertinu dovanas! Vertinu originalumą. Vaikai nudžiugina rankdarbiais, dukra, kadangi yra muzikali, padainuoja grodama gitara. Man patinka viskas, kas yra netikėta, o staigmenų mūsų šeimoje tikrai netrūksta. Prieš kurį laiką mane labai nudžiugino jaunėlio sūnelio, tuomet gal trejų metukų vaiko, dovana – labai graži jo nuotrauka rėmeliuose su man skirtu užrašu „Tau, Mamyte, skinu gėlytę!“. Smagu, kad vaikui į talką atėjo artima giminaitė. Aš, mama, nieko nežinojau, todėl tą akimirką, kai sūnelis įteikė savo dovaną, buvau labai nudžiuginta ir sujaudinta.

– Turite sūnų ir dukrą, jau gerokai užaugusius paauglius, ir jaunėlį, tik pradėjusį lankyti mokyklą. Ką jie paveldėjo iš Jūsų, savo mamos?

– Mantas, vyriausias sūnus, yra aktyvus sportininkas, kaip ir aš mokykloje. Man sekėsi žaisti krepšinį, patiko ir lengvoji atletika. Pamenu, 60 metrų bėgimo rungtyje vienais metais buvau pasiekusi tuomečio Kapsuko rajono rekordą. Mantas irgi neatsilieka: puikiai žaidžia krepšinį, o kai buvo 13 metų, savo amžiaus grupėje užėmė pirmąją vietą kamuolio metimo rungtyje Lietuvos mastu. Be to, Mantas kartais pasvajoja apie karo tarnybą – būtų uniformuotas kariškis. Gal potraukis uniformai – iš manęs?.. Už Mantą metais vyresnė Rita yra muzikali, dainuoja, groja gitara, lankė pramoginius šokius. Aš kadaise irgi muzikos mokykloje išmokau griežti smuiku. Tiesa, labai norėdavau išmokti jodinėti, bet tai man ir teliko tik svajonė, o dukra šią mano svajonę įgyvendino – jodinėja žirgais. Be to, Rita tikrai paveldėjo daug mano charakterio bruožų – užsispyrimą siekiant tikslo, ryžtingumą, kovingumą, principingumą. Į gyvenimą ji žiūri rimtai, pasvajoja apie žurnalistikos, psichologijos studijas. Na, o jaunėlis Kajus, mūsų pirmokas, jau irgi neša iš mokyklos pagyrimus, dalyvauja konkursuose – irgi kol kas visuomeniškas, aktyvus vaikas.

– Tai gal nors šis vaikas ketina eiti mamos pėdomis – tapti policininku?

– Ne, kol kas ir Kajus nekalba apie norą būti policininku. Turbūt vaikai, matydami mane, daug užimtą darbe ir nuolat turinčią darbo reikalų bei rūpesčių, įsivaizduoja, kad kitose srityse yra lengviau. Aš niekada neskatinau savo vaikų rinktis mano profesiją, bet jeigu gyvenimas taip susiklostys, kad kuris nors pasuks šiuo keliu, tai tikrai neatkalbinėsiu. Dar daugiau – duosiu įvairių patarimų. Mūsų vaikai gerai žino, kad policininku turi dirbti tik šiai tarnybai pasišventęs žmogus, nepaisantis nelengvos materialinės padėties, nepriteklių policijoje. Štai mano kasdienio gyvenimo programa – tai Lietuvos policijos devizas: „Ginti. Saugoti. Padėti!“ Tik aš visada dar pridedu susikurtą devizo tęsinį: „Niekad niekad neliūdėti!“

– Ir Jūsų vaikai paiso šio devizo?

– Sakyčiau, paiso. Štai abu vyresnieji turi progą devizo laikytis mūsų kasdienybėje, rūpindamiesi jaunėliu broliu, jį globodami. O nekalbant apie būtiną kasdienį dėmesį kiekvienam žmogui, Mantas su tėčiu kartą skubėjo gelbėti ir išgelbėjo tris žmones, skendusius viename Dzūkijos ežere, kai mūsų šeima atostogavo. Kalbėti apie antrąją devizo dalį turbūt nė nereikia – geros nuotaikos ir linksmumo vaikams niekada netrūksta.

– Tai ir paauglystės problemos gal nekankina mamos-policininkės?

– Nemeluosiu, nes su tokiomis problemomis susiduria turbūt visi tėveliai, nepriklausomai nuo jų profesijos, bet svarbiausia, kad paauglystės problemos būtų sprendžiamos kartu su tėvais, o ne užsimerkiant prieš jas, vaikus tik baudžiant ir laukiant, kada praeis ta paauglystė. Nuolat baustas vaikas, manau, užaugs turėdamas daug nuoskaudų, neigiamų emocijų, todėl nebus geras žmogus. O argi ne pats didžiausias mamos (ir tėčio, žinoma) siekis, kad vaikai būtų dori, geri žmonės, nedarantys bloga kitiems? Kad ir kokios profesijos atstovai jie būtų, pirmiausia – pagarba sau ir kitiems.

– Esate savo vaikams draugė?

– Taip, labai viliuosi, kad taip yra. Ir aš su savo mama esame draugės. Patys artimiausi žmonės. Ir ne tik todėl, kad į mamą kreipiuosi „tu“, kaip ir mano vaikai į mane. Šie anksčiau mane ir vardu pavadindavo, o dabar – mamuku. Tik į senelius kreipiamės „jūs“. Bet aš nesureikšminu to, kaip kas kreipiasi į tėvus, kaip kas įpratęs ar kaip turėtų kreiptis. Čia taisyklės nėra. Svarbu – supratimas ir pagarba.

– Turite progą čia viešai pasidžiaugti, už ką esate dėkinga savo mamai…

– Mamai dėkoju už gerumą ir nuoširdumą, už amžiną dėmesį ir rūpestį, už supratimą. Už tai, kad nuo mažens gyvenau taip, jog galėčiau daug daug imti iš gyvenimo. Tiesa, tėvai šiek tiek mane pristabdydavo, užtat aš gavau pamoką – savo vaikų nestabdau. Taip pat dėkoju ir antrajai savo mamai – močiutei. Ji visada sakydavo, kad niekas žmogui neateina už dyką – reikia įdėti darbo, kad būtų atlyginta. Už tokį „įkaltą“ požiūrį, už įdiegtą atsakingumą – labai ačiū!

– Na, o koks požiūris Jus atvedė į policiją?

– Noras tarnauti žmogui. Dirbti policijoje – mano svajonė nuo mokyklos laikų. Jos neapleidau. Nors pirmiau sukūriau šeimą, bet ir studijos neliko nuošalyje. Aš didžiuojuosi, kad esu policininkė, nors Lietuvos policijos įvaizdis ir nėra pats geriausias. Niekada neslepiu savo profesijos, kai būna kokia nors situacija, ir ginu policijos autoritetą, jeigu to prireikia. Esu sąžininga policininkė, todėl mane žeidžia ir skaudina, kai dėl konkretaus policininko blogo poelgio metama dėmė visai policijai. Juk policininkai – iš tų pačių žmonių, todėl ir yra tokių, kurie užėmę policijoje ne savo vietą. Todėl sakau, kad apsivalymas nuo netikrų policininkų yra gerai. Nors negaliu slėpti, kad man būna nemalonu išgirsti, jog policininkas paėmė kyšį ar sėdo vairuoti girtas, arba padarė avariją, pabėgo… Ir įkliuvusiųjų aiškinimas, kad taip nutiko dėl esą skurdo policijoje, mane pykdo. Taip, neturi būti tokia šalies policijos padėtis, kokia yra dabar, nes tada žmonės kalba, jog nesijaučia saugūs ir nepasitiki policija, bet aš žinau viena: ne dėl algos ėjau į policiją, o dėl to, kad tarnaučiau žmogui. Juk visada smagiau ką nors dovanoti (pagalbą nukentėjusiems žmonėms, rūpestį), nei pačiam kažką gauti.

– Koks yra žmonių požiūris į policininkę – moterį? Pastaruoju metu esate apylinkės inspektorė – vienintelė pagal šias pareigas moteris Kalvarijos policijoje.

– Nesusidūriau su labai neigiamu požiūriu į mane, policininkę, vien dėl to, kad esu moteris. Nepasakyčiau, kad žmonės uniformuotomis pareigūnėmis mažiau pasitiki. O kad nustemba, tai tikrai taip. Buvę visko – net baiminomės galimų avarijų, kai pravažiuodami vairuotojai net atsisukdami žiūrėjo į mus, mašinas stabdančias dvi uniformuotas patrules ir tarnybinį šunį! Bet taip buvo iš pradžių, o dabar gal jau visi pripratę. Bet vis tiek aš manau, kad bent jau apylinkės inspektoriumi geriau dirbtų vyrai. Nors, atrodo, susitvarkau su savo darbu, bet moteris policijoje rastų vietą, kur geriau galėtų save realizuoti.

– Ar dažnai savo darbe susiduriate su pavojais?

– Pavojus pavojui nelygu. Visai neseniai vykome su kolega pagal iškvietimą į namą, kuriame buvo užsibarikadavęs vyras. Mes važiavome gelbėti jį nuo savižudybės. Kai nuvykę bandėme išprašyti jį iš dūmuose skendinčio užrakinto namo, jis leido pro lango stiklą į mane puodelį. Pataikė į veidą. Teko gydytis. Bet taip būna nedažnai. Dažniau apspjauna kokia sulaikoma neblaivi pažeidėja, gatvėje vyrai laido nepagarbias replikas. O nepilnamečiai garsiai nereplikuoja. Gal todėl, kad daugelis jų Kalvarijoje mane pažįsta bent iš matymo. Nepagarbos ir neprognozuojamo elgesio labiausiai reikia tikėtis iš neblaivių asmenų. Galiu pasakyti, kad tikra teisybė, jog keli girti vyrai dažnai yra kur kas geriau, negu viena girta moteris. Šios būna agresyvios ir nenuspėjamos.

– Ar nesinori su tokiomis neklaužadomis taip pat elgtis šiurkščiai?

– Atvirkščiai – norėdama nekiršinti, nedidinti agresijos, stengiuosi su tokias žmonėmis kalbėtis ramiai, aiškinu, griebiuosi diplomatijos. Juk nėra tik pagrindinis tikslas – nubausti. Tegul žmonės auklėjasi, mokosi iš klaidų.

– O kaip elgiatės su pažįstamais pažeidėjais ar įtariamaisiais? Gal jiems esate labai nuolaidi?

– Nesu nuolaidesnė nei kitiems. Pavyzdžiui, esu dariusi kratas pažįstamųjų namuose. Tie mano pažįstamieji turi suprasti, kad tai – mano darbas, ir viskas. O jeigu įkliūtų gana artimas žmogus, yra galimybė tyrimą perduoti kitam pareigūnui, kad niekas neįtartų manęs šališkumu.

– Paminėjote kratas, todėl laikas nors trumpai pakalbėti apie Jūsų „krėtiką“ Grantą. Juk esate taip pat retenybė – turbūt viena iš 5 kinologių Lietuvos policijoje šalia bene 70 vyrų kinologų.

– Šioje tarnyboje reikia labai mylėti šunis, o kinologo lytis, manau, ne taip svarbu. Kalvarijos policijoje tarnybinio šuns idėją pakišau pati – įkalbėjau tuomet komisariatui vadovavusį Romualdą Kubilių. Pradėjau ieškoti tinkamo šuns ir įsigijau vokiečių aviganį – Grantą. Jis laikomas ir prižiūrimas mano namuose. Policija Grantą iš manęs nuomoja. Man jis – pirmas mano tarnybinis šuo. Dabar Grantui jau 7 metai ir du mėnesiai. Jis dresuotas pagal pagrindinę programą: žmogaus ir daikto paieška, pėdsekystė, bendras paklusnumas, apsaugos funkcijos. Grantas po šios programos gerai išlaikė egzaminą. Vėliau baigė narkotikų ir psichotropinių medžiagų paieškos kursą. Įdomu, kad Granto mama – pasienyje tarnavusi „pareigūnė“. Vėliau vėl vyksta kursai ir egzaminai, nes išlaikyto egzamino išvados galioja pusantrų metų. Kursuose su Grantu mokausi ir aš pati.

– Na, ir kokie gi Granto nuopelnai jo tarnyboje?

– Grantas – patyręs šuo. Liūdniausia, kad jo karjera policijoje jau artėja prie pabaigos. Mat toks šuo rengiamas tarnybai apie trejus metus, o gali tarnauti tik tol, kol jam sukaks 8-eri ar 9-eri. Taigi Grantui jau liko nedaug laiko dirbti. Jau ieškau pamainos jam. Kadangi Granto veiklos specializacija – narkotinių ir psichotropinių medžiagų paieška (kiti policijos šunys dar specializuojami lavonų, sprogmenų paieškoje), tai ir jo geriausi pasiekimai – šioje srityje. Įtarus nusikaltimais dėl disponavimo kvaišalais, Grantas yra apieškojęs daug vietovių, pastatų, automobilių, žmonių ir aptikęs kanapių, kokaino, heroino, amfetamino. Taip pat ieškojęs miške pasiklydusių žmonių, ne kartą pėdsakais nuvedęs tiesiai pas pažeidėją į namus. Su Grantu esame dalyvavę varžybose – 2010 metais iš Lietuvos kinologų daugiakovės pirmenybių parsivežėme trečios vietos apdovanojimą pėdsekystės rungtyje.

– Jau ir klausti nereikia, kad tokioje tarnyboje šuo ir kinologas turi būti draugai…

– Aš kitaip pasakysiu: kinologas – šuns vadas. Šuo išmokytas paklusti savo vadui. Tokie terminai šioje srityje. Na, o paprasčiau tariant, aš Grantui – ir šeimininkė, ir draugė, ir mama, kaip sako mano vyras Andrius. Su Grantu tik aš galiu pasiekti gerų rezultatų. Kitas mano kolega, sakykime, pasiskolinęs Grantą, nemokėtų su juo dirbti. Todėl būna, kad dėl Granto esu netikėtai iškviečiama vykdyti užduoties ir po darbo valandų, ir savaitgaliais – ir naktimis, ir tik auštant. Bet esu fanatikė šiame darbe, tad lengvai galiu mesti pradėtus darbus namie ir lėkti… Beje, mūsų apskrities policijos įstaigose dirba iš viso 5 kinologai. Grantu aš pasitikiu besąlygiškai. Besąlygiškas pasitikėjimas šunimi yra pagrindas siekiant gerų darbo rezultatų su tarnybiniu šunimi. Nepasitikint savo šunimi, kinologu dirbti negalima. Kur šuo, siekdamas tikslo, veda, ten reikia bėgti paskui jį ir akylai stebėti bei suprasti jo kūno kalbą (to mokoma kinologų kursuose). Juk išdresuotas šuo apie radinį parodo savo kūnu – pavyzdžiui, uodega, žvilgsniu, savo poza ir panašiai. Praleisi tą akimirksnį – darbas perniek.

– Žinau, kad su Grantu dažnai dalyvaujate įvairiuose renginiuose vaikams, paaugliams. Gal gudriu „komisaru Grantu“ susižavėję moksleiviai vien dėl to vėliau pasuks į policiją?

– Gali būti ir taip, bet vaikai yra vaikai, jie šunis visada myli. Aš reprezentuoju kinologo ir policijos darbą mokyklose ir stovyklose. Vaikams didžiausią įspūdį padaro praktinė paieška: ieškome miške pasislėpusio žmogaus, paslėpto daikto. Būtų gerai, jeigu darbu policijoje dabar susižavėję moksleiviai vėliau būtų tikri policininkai. Tik jie iš anksto turėtų žinoti, kad į policininką VISADA žiūrima lyg per didinamąjį stiklą. Policininkas visose gyvenimo situacijose ir turi išlikti policininkas.

– Jūsų kolegos Jus vertina ne tik už tiesioginį darbą policijoje, bet ir už aktyvią „užklasinę“ veiklą. Išduokite, kuo gi dar Jūs užsiimate? Ir kaip visur spėjate?

– Aš negaliu be aktyvios veiklos! Ir niekur kviesti manęs nereikia – pati įsisiūlau! Dalyvauju Tarptautinės policijos asociacijos Kalvarijos skyriaus veikloje – organizuojamės sau įdomesnį laisvalaikį, sąskrydžiuose rengiame saviveiklos programas. Taip pat esu Jungėnų kaimo bendruomenės aktyvi narė. Bendruomenėje organizuojame įvairius renginius. Projektų metu bendrauju su vietos jaunimu, stengiuosi suburti juos aktyviai, turiningai sportinei bei kitokiai veiklai, kad visi kartu kurtume glaudesnę vietos bendruomenę, puoselėtume savo gimtąjį kraštą. Bet labai viliuosi, kad manęs netrūksta ir mano šeimoje. Ir agurkus pati raugiu, ir aplinką tvarkau, pati projektuodama gėlynus, ir sodinukais rūpinuosi. Kai kada mažiau dėmesio skiriu tvarkai namuose, nes tam ne visada lieka laiko, ir, be to, nemanau, kad tai gyvenime yra svarbiausia. Aš pajuokaudama mėgstu sakyti: „Neplauti indai pletkų nepadaro – pletkus padaro atėję ir juos, neplautus, pamatę žmonės“.

– Dėkoju už pokalbį.

Karolina ZUBRAITĖ

Nr. 18 (22), 2013 m. gegužės 4–10 d.