Policija niekada nesimaudys šlovės spinduliuose, arba Pamąstymai policijos vertinimo tema

Lietuvos žmonių pasitikėjimas policija yra gana aukštas – apie 70 procentų gyventojų policijos pareigūnus giria. Taip skelbia ne viena visuomenės nuomonės tyrimo bendrovė. Tačiau pakanka nutikti vienam naujam įvykiui, skaudžiai paliečiančiam didesnę dalį visuomenės, ir pasipila pašaipos, kaltinimai tai pačiai policijai…

Nuo tvoros – iki pelėdos

Kadangi visais laikais buvo ir bus skandalingų nusikaltimų, tad, regis, policija – kaip institucija – niekada nesimaudys šlovės spinduliuose.

Pastarąjį dešimtmetį policijoje dirba būrys spaudos atstovų, kurių pareiga – informuoti visuomenę ne tik apie užfiksuotus nusikaltimus, bet ir apie pačios policijos bendruomenės pasiekimus, pomėgius, tradicijas. Tuo siekiama liudyti, kad policininkas yra toks pats žmogus, kaip ir kiti – dirba, sportuoja, keliauja, turi šeimą, rūpinasi vaikais. Ir dar labai svarbu įdiegti visuomenei, kad policininkas yra ne tik gaudytojas ir baudėjas, bet ir dėmesingas pilietis, pagalbininkas.

Štai, pavyzdžiui, Šiaulių policija neseniai išplatina žinią, kad šio krašto policininkai vėl dalyvavo neatlygintinos kraujo donorystės akcijoje. Kita žinia iš šio krašto – kad grupė policijos pareigūnų surengė talką garsiajame Kryžių kalne – jį švarino, tvarkė. Dzūkijos krašto policija nenutylėjo, kad jų bendruomenės pareigūnai nevengia net patys sutaisyti sugriuvusią tvorą vienišiems senukams.

O Ukmergės policijos patruliai neseniai buvo pagarsinti, kai, vykdami į įvykio vietą, važiuojamoje kelio dalyje pastebėjo miegančią… pelėdą. Pareigūnai sustojo ir saugiai pernešė paukštį į saugią vietą.

Gaudynės ir rizika

Už minėtus eilinių policininkų dažnus tokius poelgius policijos vadovybė, žinoma, jų neskatina jokiais apdovanojimais – tai juk būtų juokinga, nes tai – kasdienybė, be to, kiekvienas žmogus ir turi elgtis būtent taip – dorai, pilietiškai. Bet būna ir tokių atvejų, kai pareigūnai dirba rizikuodami savo gyvybe ar sveikata ir pareigas įvykdo pagirtinai. Tokie faktai jau nepraslysta pro policijos vadovybės akis.

Štai neseniai šalies policijos generalinis komisaras Linas Pernavas susitiko su dviem Birštono policijos pareigūnais. Šiems – Žydrūnui Šyvokui ir Tomui Balnanosiui – L. Pernavas, dėkodamas už puikiai atliktą pareigą, įteikė vertingas dovanas. Pagarbos patruliai nusipelnė per eilinį savo patruliavimą dar kovo 3-iąją, kai sulaikė pavojingą žudiką iš Latvijos, ką tik važiavusį per Vilnių ir pasprukusį nuo sostinės policininkų.

Birštoniečiai patruliai latvio vairuojamą automobilį pasitiko Aukštadvaryje (Trakų r.), nuo Vilniaus lekiantį Prienų link, ir stabdė priverstinio stabdymo priemone „ežys“, bet ginkluotas bėglys staiga nusuko į akligatvį. Kai kelias baigėsi, žudikas išlipo iš automobilio ir dingo. Tuomet abu Birštono patruliai ieškojo pavojingo bėglio net rizikuodami savo sveikata ir, pergudravę latvį, netrukus sulaikė jį bandantį slėptis miške.

Tokia sėkminga pareigūnų tarnyba visada džiugina ne tik jų vadovybę, bet ir gyventojus skatina džiaugtis vyriškais, drąsiais, išmintingais policininkais. Po tokių faktų visuomenės pasitikėjimas policija tik didėja. Bet, pasirodo, tik iki naujo fakto…

Kritikos strėlių lavina

Toks naujas faktas buvo skandalingai išgarsėjęs vienos Jurbarko krašto gimnazijos dešimtokų (taigi nepilnamečių) vakarėlis – be tėvų ir be mokytojų! – net ne savame, o kaimyniniame Tauragės rajone. Per vakarėlį vienas nepilnametis paryčiais pasikėsino išžaginti dešimtokę, žiauriai ją sumušdamas.

Įvykis sujaudino ir kartu papiktino daugybę žmonių. Tačiau tik dalis jų blogiausiai kalba apie patį šventę sugadinusį paauglį, tik dalis linkę pastabas reikšti minėtų dešimtokų tėvams, kad šie nesidomi, kaip švęs jų nepilnamečiai vaikai. O didelė dalis žmonių šioje istorijoje kaltina vien policiją – kaip instituciją, o ne pavienius policininkus.

Piktai nusiteikusiems policijos kritikams, savo nuomonę atvirai reiškiantiems internete, būtent policininkai kalti dėl to, kad įtariamas paauglys po apklausos buvo nesuimtas, nors suėmimo klausimus sprendžia prokurorai ir teisėjai. Bet ne policininkai.

Kitiems policijos kritikams tik policininkai keiksmų nusipelnė dėl to, kad netrukus po minėto įvykio buvo viešai užsiminta, jog smurtautojo aukai, gydomai ligoninėje ir iškentusiai žandikaulio operaciją bei patyrusiai ir daugiau traumų, buvo nustatytas tik nesunkus kūno sužalojimas, o ne sunkus, kaip vertino daugybė komentatorių. Bet juk kūno sužalojimo laipsnį oficialiai nustato ne policininkai, o medicinos tarnybos. Ir tai galutinai daro ne nukentėjusiojo gydymo metu, o baigus gydymą. Taigi Jurbarko mergaitės atveju pirmieji svarstymai apie jos sveikatos sutrikdymą – dar ne galutiniai ir ne nuo policijos priklauso.     

Vienos pastabos kaina

Yra ir daugiau niuansų, dėl kurių policija kaltinama be reikalo – anot šios publikacijos autorės kalbintų policininkų, policija puolama ir dėl to, kad Lietuvoje nėra mirties bausmės. Tokia kritika atsiranda tik paprasčiausiai nežinant, kuri institucija ką veikia. Tuomet viena kritiška pastaba, net ir negalima adresuoti policijai, tarsi nubraukia visus policijos pasiekimus – žmonės jau „atsibunda“ skelbdami, esą policija Lietuvoje – jokio gyventojų pasitikėjimo neverta institucija. 

Šiomis mintimis nesiekiama ginti policiją apskritai, bet juk vertinami turėtų būti konkretūs veiksmai ir poelgiai. Ir – tik žinant apie konkrečias policijos tarnybos funkcijas. Tačiau masė skubios nuomonės reiškėjų – kasdienėje buityje ir internete – leidžia liūdnai spėti, kaip jau ir teigta: policija – kaip institucija – niekada nesimaudys šlovės spinduliuose…

Policijos nuotr. Policininkai vadinami žemiškaisiais angelais sargais ir skatinami nuolat ginti, saugoti bei padėti, tačiau labai dažnai būna, kad tie patys policininkai dalies visuomenės tiesiog maišomi su žemėmis.