Pilviškių žydų bendruomenės likimas

Jaunoji Vilkaviškio krašto karta, išaugusi jau po 1990 metų, tik iš nuogirdų žino apie tai, kad Vilkaviškis, Pilviškiai, Virbalis, Kybartai, Vištytis išaugo išnykusios mūsų krašte tautos – žydų –bendruomenės dėka. Iki XX a. pradžios šiuose miestuose žydų bendruomenės sudarė nuo 50 iki 80 procentų visų gyventojų. Žydų rankose ilgus šimtmečius buvo prekyba, amatai, ši Vilkaviškio krašto tautinė mažuma davė daug visame pasaulyje garsių asmenybių. Tai dailininkai I. Levitanas (Kybartai), M. Maimonas (Vilkaviškis), A. Aprilis (Vilkaviškis), grafikė iš Paryžiaus C. Reims (Kybartai). Olandija didžiuojasi jų baleto pradininke S. Gaskel (Vilkaviškis), Virbalyje gimė žymus poetas Š. Bliumgartenas, Jehoaš.

Pasak Izraelyje gyvenusių žydų, kurių šaknys yra mūsų krašte, žydų bendruomenė totaliai sunaikinta Antrojo pasaulinio karo metais. Skaudu, bet, deja, dėl žydų tragedijos, tai turime pripažinti, yra ir dalies mūsų tautiečių kaltės.

Pasakojimas apie Pilviškių žydų bendruomenę yra parengtas naudojantis Vilkaviškio krašto muziejuje sukaupta atsiminimų medžiaga.

Pilviškių miestelis Magdeburgo teises gavo 1536 m. Tuomet ir suklestėjo miestelio amatai ir prekyba, atitekusi į žydų rankas. LDK buvo visaip skatinami žydų prekybininkai, nes pastarieji išpirkdami muitines, smukles, tiltus už procentus skolino pinigus, taip krašte plėtodami piniginę-prekinę apyvartą.

Pilviškių miestelio ekonominis gyvenimas ypač pagyvėjo 1862 m. nutiesus geležinkelį. Išsivystė javų, sėmenų, linų, pakulų, kailių, šerių, gyvulių ir paukščių prekyba. Tuomet verslūs Pilviškių žydai supirkdavę paukščius ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje, o po to parduodavę Vokietijoje. Vienas stambiausių paukščių ir arklių pirklių – Berkmanas buvo tituluojamas net ,,žąsų karaliumi“. Žydų amatininkai-siuvėjai, kepėjai, žvakių liejikai įkūrė ir savo parduotuves bei užeigas, plytinę, vilnų karšyklą ir dažyklą. 1858 m. Pilviškiuose gyveno 1621 gyventojas. Iš jų 432 lietuviai, 178 vokiečiai, 1011 žydų. 1897 m. – 2325 žmonės (1242 žydai). 1940 m. gyventa apie 3000 iš jų pusė gyventojų žydai.

Žydų apgyventas rajonas – centrinė miestelio dalis. Turgaus aikštėje jie turėjo savo sinagogą, atskirą pradžios mokyklą, darželį. Prie žydų kapinių buvo valgykla, dabartinėje Vasario 16-osios gatvėje – Goldbergo restoranas. Jo savininkas žuvo karo metais. Netoliese stovėjo Funkaus parduotuvė, greta žydo Katino riestaininė, angliškais audiniais prekiavo Ušpicas.

1935 m. įkurtas didžiulis ,,Tigro“ kailių fabrikas, priklausęs žydams Fridmanui, Basui ir Kalvariškiui. Jame dirbo apie 200 darbininkų. Jurkšų ir Juozūniškių kelių sankryžoje veikė linų fabrikas, seserys Funkaitės turėjo siuvyklą.

J. Rosino duomenimis, 1937 m. Pilviškiuose buvo 5 mėsininkai, 4 siuvėjai, 2 skardininkai, 2 laikrodininkai, 2 kirpėjai, po 1 stiklių, skydininką, skrybėlininką, batsiuvį, dailininką, fotografą, dygsniuotoją. Veikė Verkelio buhalterijos kursai, hebrajų mokykla ir darželis, skautų draugija, ,,Makabi“ sporto klubas. Napoleono civilinis kodeksas leido Suvalkijoje žydams verstis ir žemdirbyste. Ramoniškių kaime gyveno Palaikis Marksonas, valdęs 23 ha žemės. (Išvežti į Sibirą, iš kurio negrįžo). Padurpinyčio kaime gyveno Pašilinskių šeima, Pasodos-Kemka, Gabriškėse –pirklys Abraomas, Gulbiniškių kaime – Gulbų šeima (turėjo 20 ha žemės). Mažą krautuvėlę turėjo Krausevičius. Visi tapo holokausto aukomis.

Per 1941 m. birželio 14 d. vežimus į Sibirą iškeliavo ,,kaip nepageidaujami elementai“ 4 žydų šeimos. Tarp jų – Leiba Upšicas su žmona Cile, Marksonas su žmona Frida, Mejeris Šimbergas su žmona Sara, sūnumis Giršu ir Barucha.

Dar skaudesnis likimas ištiko tuos, kurie liko Pilviškiuose ir patyrė vokiškojo nacionalizmo terorą. Jau 1941 m. birželio 28 d. (šeštą dieną nuo karo pradžios) išėjo įsakymas žydams dėvėti drabužius su geltona Dovydo žvaigžde, nevaikščioti gatvėmis po 20.00 val., uždrausta pirkti prekes turguje.

Birželio pabaigoje-liepos pradžioje vokiečiai kartu su lietuviais policininkais (baltaraiščiais) pradėjo gaudyti žydus ir suvarė į rūsį Dariaus ir Girėno gatvėje. Vyrus atskyrė nuo moterų ir vaikų, žiauriai tyčiojosi. Rytais praustis varydavo į Pilvės upelį ir įsakydavo su rūbais gultis į vandenį.

Atomazga atėjo 1941 m. rugpjūčio mėnesį, kai žydus atvarė į Baltrušių kaimą, ūkininko Juozo Lozoraičio laukus. Pasmerktieji buvo išrengiami ir varomi į Višakio upelį maudytis. Toli sklido baisūs klyksmai. Netrukus buvo supiltas smėlio kapas, iš kurio veržėsi kraujas ir putos (pagal pilviškiečių pasakojimus).

Budelių nužmogėjimo laipsnį rodo toks faktas, žydai kartu su rabinu Avraham-Arba Reznik buvo sušaukti į miesto aikštę ir jiems buvo nuskustos barzdos, be to, jie buvo verčiami daryti ,,pratimus“. Išvaryti į darbus atgal genami per pelkes, balas, priverčiami šliaužti keletą kilometrų žeme ir ,,daryti pratimus“.

Liudytojų pasakojimuose, saugomuose Vilkaviškio krašto muziejuje, teigiama, kad didžioji žydų tragedija prasidėjo 1941 m. rugpjūčio 27 d., kai visi žydai vyrai buvo suvaryti į turgaus aikštę ir apie 200 vyrų įduoti kastuvai ,,durpėms kasti Vokietijoje“. Pasmerktieji buvo nuvaryti už miestelio, kur jie iškasė dvi dideles duobes. Po to sušaudyti. Rugpjūčio 29 d. sušaudyta dar 500 vyrų. Prisiplėštas iš aukų brangenybes, sako, pasisavino egzekucijoje dalyvavę lietuviai.

Tarp aukų buvo ir legendinis gydytojas, Nepriklausomybės kovų savanoris pulkininkas Mosė Dembovskis. Jis atsisakė nusirengti ir bristi į upę, neva sušukęs, kad nekaltų aukų kraujas šauksis keršto.

Rugsėjo 15 d. budelių aukomis tapo Pilviškių žydės moterys ir vaikai. Pasakotojai teigia, kad suaugusieji buvo sušaudyti, o vaikai buvo gyvi sumesti į duobę. Gestapininkai, apsirengę civiliais rūbais, fotografavo lietuvius žydšaudžius. Tai buvo vokiečių politika, siekianti sukiršinti tautas. Vokiečiai siekė parodyti, kad „pagromus“ vykdo vietiniai gyventojai, ginkluoti partizanai.

Specialaus vokiečių būrio vadas Lietuvoje, brigadenfiureris V. Štalekeris savo viršininkams rašė: ,,Jau pirmomis karo dienomis sukurstyti žydų pogromai, viskas turėjo atrodyti taip, tartum vietiniai gyventojai viską būtų darę savo iniciatyva.“

Įdomią istoriją papasakojo Uršulė Andriušaitienė, gyvenanti Antanave. Ji gerai pažinojo Šišaną Natonsonaitę, šviesiaplaukę Antanavo žydaitę. Pasak Uršulės, Pilviškių vokiečių komendantas simpatizavo gražuolei Šišanai ir norėdamas ją išgelbėti paslėpė pas Lozoraičius, Baltrušių kaime. Tuomet Pilviškių policijos viršininkas B. (autoriui pavardė žinoma) įskundė vokietį komendantą, bėglė buvo policininkų lietuvių areštuota ir sušaudyta Kaune. Dar anksčiau Kaune žuvo jos sesuo Sara Natonsonaitė, Ulinckiai ir kitos šeimos. Suvarytus žydus Pilviškių aikštėje saugojo lietuviai šauliai, tarp jų S. ir N., bet, pasak Uršulės, šaudymuose nedalyvavo.

Šio straipsnio autoriui Yad Vashem holokausto muziejuje Izraelyje buvo parodytos visų Vilkaviškio, Pilviškių ir kitų vietovių lietuvių žydšaudžių pavardės. Gidui pasakiau, kad lietuviai nesukūrė SS divizijų žydams naikinti, kaip teigiama parodos stende. Man muziejaus darbuotojas atsakė, jog tai žino, bet ne taip lengva išimti iš stendo. Tokia informacija klaidina ir kiršina žmones, atsakiau… Neaitrindamas aukų ir budelių palikuonių aistrų ir žaizdų, jas palikau dulkėti archyvuose.

Didelės pagarbos nusipelnė tie paprasti lietuviai kaimiečiai, kurie nepaisydami mirtino pavojaus gelbėjo žydus, Lietuvos respublikos piliečius, savo buvusius kaimynus. Ūkininkai net buvo sudarę savotiškas stotis, kuriose žydai negyveno nuolat, bet laikinai, kilnodamiesi iš vienos vietos į kitą. Čia žydai be atlyginimo gaudavo ir maisto, ir pastogę. Apie tokį žydų gelbėjimo būdą prisimena ir rajono meras A. Greimas. Jo tėvas, mokytojaudamas Paežerių dvare, buvo subūręs kaimo mokytojų, gelbėjusių žydus, tinklą.

Pilviškių gyventojas J.Matulaitis slėpė apie 10 nelaimėlių (moterų ir vaikų). Juozūniškės kaime Endrius Gavėnas – septynis žydus. Po karo šį taurų žmogų jau kiti okupantai irgi išvežė į Sibirą.

Pilviškių kaime ūkininko Narijausko troboje slėptos 4 moterys. Nepaisant to, ši šeima patyrė Sibiro tremtį, Narijauskai mirė Sibire, grįžo tik dukra Gražina, atgulusi amžino poilsio Parausvių kaimo kapinaitėse.

Pilviškiečiai Aleksiejus ir Jelizoveta Michailovai slėpė Jodlovičių šeimą, Gitą Liūnytę globojo M ir J. Voveraičiai iš Piliūnų kaimo.

Žydai savo gimtąjį miestelį vadino Pilvishok, ir nors ši bendruomenė nacizmo metais žuvo, bet ji paliko gilius pėdsakus Pilviškių žemėje, jos istorijoje, ekonomikoje, kultūroje.

Antanas ŽILINSKAS

Vilkaviškio krašto muziejaus direktorius

Nuotraukos iš Vytauto MIKŪNO rinkinio „Senieji Pilviskiai“.

Nr. 37 (41), 2013 m. rugsėjo 14–20 d.