Kažkada visa Suvalkija labai gerai žinojo išdidaus dvarininko, stambaus magnato Gauronskio galybės laikus. O jis savo aukso amžiuje turėjo keliolika dvarų visoje Lietuvoje. Tačiau daugiausiai Suvalkijoje. Matyt dėl to, kad nuo Varšuvos miesto Užnemunė ranka pasiekiama. Didelius plotus žemių turėjo ir Lenkijoje. Savo namais laikė puošnius Varšuvos ir Paryžiaus rūmus.
Gauronskis atvažiavęs į Lietuvą dažniausiai apsistodavo netoli Vilkaviškio esančiame Paežerių dvare. Rezidencijai vieta buvo puikiai pasirinkta. Iš vienos pusės parką skalauja ežeras. Teka Kastinės upelis. Iš kitos pusės – plentas iš Vilkaviškio į Kybartus. Šalia Osijos miškas. Patys rūmai skęsdavo parko šešėliuose. Parko viduryje esančiuose tvenkiniuose plaukiojo daugybė auksinių žuvelių ir karpių.
Gauronskis čia praleisdavo tik keletą vasaros savaičių. Bet tada ežerą pjaustydavo laiveliai, skambėdavo muzika, pakrantėje „vaikščiodavo“ šviesos. Puikiuose apartamentuose šokdavo polonezus, o senieji magnatai lošdavo kortomis. Sklinda legendos, kad Gauronskis savo kaimynui iš Didvyžių dvaro Geištarui per dieną pralošė 9 dvarus. Ir tik tada pasakė: šiam vakarui pakaks. Kitą vakarą ir vėl kortos. Bet nesėkmė kortose apgaulinga. Šį kartą Gauronskis jau išlošė keturias rezidencijas Lodzėje iš kažkokio lenkų didiko.
Išsiskirsčius svečiams dvaras likdavo niūrus, o tarnų gyvenimas nuobodus. Vyresniems tarnams tekdavo nuolat slankioti tuščiose rūmų salėse. Bet laukuose darbas virte virdavo. Ištisos kumečių šeimos lenkdavo nugarą dvaro laukuose norėdamos įtikti ponams.
Smetoninėje Lietuvoje, kada ištirpo aristokratiškos tradicijos, mirė ir senasis Gauronskis. Daugiau jau nebevaikščiojo Paežerių ežero pakrantėmis iš Paryžiaus ir Varšuvos atvykusios puošniosios damos. Kaitriomis rugpjūčio dienomis išnyko ir romantiška senovė. Tačiau liko neišsenkantis ežeras, puošnūs rūmai ir upelis vis dar tekantis įprasta vaga. Parko tvenkiniuose plaukioja laukinės antys.
Po vyro mirties, apartamentuose liko vaikščioti tik senoji dama Ona, palikusi už nugaros savo ypatingai turiningą praeitį. Iki 1938 metų ji valdė puikiąją Gauronskio buveinę. Kartu su ja dingo lenkų didikų giminės šešėliai Paežerių rezidencijoje.
O žmogus, išlošęs 9 dvarus per vieną vakarą, po pirmojo pasaulinio karo audrų, negrįžo į savo apartamentus Didvyžiuose(Geištaruose). Ir gal tik senasis Didvyžių parapijos klebonas nesulaukęs savo rėmėjo kartais pasimelsdavo už pono Geištaro dūšią. Gal…
Tad kviečiame visus atvykti į Paežerių dvarą, atsigręžti į XIX amžių, ir leistis į praeities keliones.
