Vaišalgas – Lietuvos Didysis kunigaikštis 1264–1267 m., vienintelis stačiatikis valdovas Lietuvos istorijoje.
Vaišalgas buvo vyriausias Mindaugo sūnus. Savo politinę karjerą pradėjo XIII a. 5-ajame dešimtmetyje kaip tėvo vietininkas Naugarduke. Iš pradžių valdiniai prieš jį maištavo, tačiau Vaišalgas rado kompromisą: priėmė stačiatikių krikštą ir taip tapo jiems savas. Šis Vaišalgo sukurtas precedentas tapo pavyzdžiu visiems lietuvių kunigaikščiams, siunčiamiems valdyti rusėnų žemių, ir lėmė sėkmingą Lietuvos ekspansiją į rytus. Vis dėlto Vaišalgo atsivertimas į krikščionių tikėjimą nebuvo vien politinis aktas. Tai parodė vėlesni įvykiai. Nors 1248–1254 m. vidaus karo metu Vaišalgas pasižymėjo kaip gabus karvedys ir būtent jo išpuoliai prieš Haličo–Volynės kunigaikščius privertė šiuos 1254 m. nutraukti karą, sudaręs taiką ir išleidęs savo seserį už Haličo–Volynės kunigaikščio Danilo sūnaus Švarno, Vaišalgas atidavė Naugarduką kitam jo sūnui Romanui, o pats persikėlė į Volynę ir ten priėmė vienuolio įžadus. Jis uoliai gilinosi į krikščioniško tikėjimo dogmas – pasak šaltinių, išmoko skaityti šventas knygas. Po trejų metų grįžęs namo Vaišalgas Lietuvos ir Naugarduko pasienyje įkūrė Laurušavo vienuolyną ir pavertė jį Lietuvos stačiatikių raštijos bei kultūros centru. Tačiau Vaišalgas nenusišalino nuo politinės veiklos. 1258–1259 m. žiemą, Lietuvą puolant Burundajaus pulkams, o Holičo–Volynės kunigaikščiams žygiuojant drauge su jais, Vaišalgas pats suėmė Romaną Danilovičių ir susigrąžino valdžią Naugarduke. Po Mindaugo ir dviejų jo sūnaus žūties 1263 m. rudenį Vaišalgas pabėgo į Pinską. Tačiau po metų organizavo savo konkurento Treniotos nužudymą ir su Haličo–Volynės kunigaikščių parama vėl užvaldė Lietuvą. Nuslopinęs pasipriešinimą, Vaišalgas atnaujino gerus santykius su vokiečių ordinu. Tai privertė kapituliuoti didžiąją dalį kuršių (išskyrus Ceklio ir Mėguvos žemes), prigeso ir Didysis prūsų sukilimas. 1267 m. Vaišalgas perdavė valdžią savo svainiui Švarnui, o pats įsikūrė Ugrovsko vienuolyne Volynėje, bet gyveno nebeilgai. 1267–1268 m. Vaišalgą nužudė Švarno brolis Levas, pasak metraščių, piktindamasis, kad Lietuva atiteko ne jam. Lietuvos istorijoje Vaišalgas – viena prieštaringiausių asmenybių: viena vertus, pasižymėjęs nuoširdžiu tikėjimu ir altruizmu, antra vertus, beveik sunaikinęs Lietuvos valstybingumą ir pražudęs baltų tautų išsilaisvinimo viltis.
Parengė Antanas Žilinskas
Nuotraukoje – Vaišalgas.
Dalininkas – Artūras Slapšys.
