Beklaidžiojant po Buktos girią ir ieškant vos ne miško dvasiomis virtusių elnių, taip pat pavyko aptikti ir šernų judėjimo kelius. Nors šie žvėrys aktyvesni tamsiu paros metu, kuris fotografavimui (švelniai tariant) nelabai tinkamas, paskatintas pirmųjų susitikimų užsibrėžiau naują tikslą – padaryti nors keletą pusėtinų šernų nuotraukų.
Na, bet tikslas – dar ne viskas, reikia ta kryptimi ir padirbėti… Gyvūnų fotografija man vis tik pomėgis, todėl laiko pasirinkimas labai ribotas. Darbo dienos iš karto atkrito, beliko savaitgaliai. Štai patį pirmąjį laisvą savaitgalį, nekreipdamas dėmesio į kaip tik tą naktį sinoptikų žadamą lengvą „minusiuką“, nusistačiau žadintuvą valandai prieš aušrą. Keletas kilometrų miško keliais, ir su pirmais aušros ženklais aš jau miške. Sinoptikai neapgavo – keliukus sukaustęs gruodas… Et, gal ir geriau nei tradicinis rudens dumblynas – pagalvojau – ir greitai apsipuošęs maskuote nuėjau į numatytą vietą. Kilometras neprailgo, prieblandoje įsitaisiau laukti. Vis labiau švintant nedrąsiai pyptelėjo vienas paukštelis, kitas, medžių viršūnėmis nušvilpavo sniegenų būrelis. Kitoje kelelio pusėje vėl sujudo voveraitės, viena kažko susiginčijo su geniu visai šalimais už griovio. O koks triukšmas joms šokinėjant per pašalusius sausus medžių lapus… Proskyna virš manęs praskrido vieniša slanka, po kiek laiko – strazdas. Kartkartėmis, skelbdami tikrą ar įsivaizduojamą pavojų, surikdavo kėkštai.
Už melioracijos griovio, miške, savo reikalais užsiėmęs nuskubėjo mangutas, bet per šakas vos ne vos įžiūrėjau jo siluetą. Gerokai tolėliau girdėjau ir kitų praeinančių gyvūnų garsus. Prašvito, bet saulė per apniukusį dangų taip ir nepasirodė. Nutilo voveraitės. Tokia tyla, kad norėdamas galėjau pagal garsą skaičiuoti už keleto kilometrų esančiu keliu pravažiuojančius automobilius. Norėjau jau kilti, nes jau nelabai tikėjausi ko sulaukti.
Iš rytų pusės išgirdau traškesį. Jis vis artėjo, nors krūmai neleido nieko įžiūrėti. Tik kai atstumas sumažėjo iki gal dvidešimties metrų, supratau, kad kita griovio puse į mane artėja šernai. Beveik su manimi susilyginę visi sustojo ir nutilo… Ir aš sustingau. Nors sėdėjau nepatogiai beveik nusisukęs, negalėjau net krebžtelėti – nuo vienintelio nereikalingo garselio galėjau likti be nieko. Tad įtempęs ausis klausiausi tylos, kurią drumstė tik retkarčiais girdimas šerno šniokštavimas. Ko gero, net nekvėpavau – nors greičiausiai taip tik atrodė.
Po kiek laiko šernai praėjo už manęs ir tiesiog įsirėžė į griovyje sužėlusias avietes, peraugusias jau sausa žole. Tik to ir telaukęs kuo greičiau čiupau trikojį ir persikreipęs pastačiau už savęs, pats apsisukti nesuspėjau, nes šernai irgi sustojo. Taip ir likau persisukęs… ir už keleto sekundės dalių gal už dešimties metrų pamačiau iš žolių lendančio šerno sprandą ir ausis. Pasisekė, žiūrėjo ne mano pusėn. Pašniokštavusi į atvirą vietą išėjo gana įspūdingo dydžio šernė. Kailis aplipęs varnalėšų dagiais, snukyje žolių kuokštas. Nuėjusi keletą žingsnių tolyn, pauostinėjo keliuką ir kirtusi jį skersai dingo už karklo krūmo. Kelelis tuščias neliko… Paskui šernę keliuką kirto vienas, antras, trečias šerniokas, po to ketvirtas, penktas beveik drauge su šeštuoju, ir galiausiai jau bėgte kitus nusivijo septintasis… Vienu metu kelelį kirto daugiausiai trys šerniukai – pirmojo uodega dar matydavosi karkluose, antrasis būdavo kelio viduryje, o trečiojo šnipas jau lįsdavo iš griovio.
Likęs vienas, pagaliau atsisukau patogiau, nes jei dar kurį laiką būtų reikėję praleisti toje suktuko pozoje, greičiausiai būčiau nugriuvęs… Rašiau apie šį susitikimą gana ilgai, o realiai jis truko vos minutę. Atsitokėjęs – pirmą kartą mačiau šernus taip arti – iš karto pasitikrinau fotoaparate, ar nepasivaideno. Maža kas gali prisisapnuot pasėdėjus kelias valandas stuobrio poza… Bet ne – viskas savo vietose.
Sugrįžo voverės. Pavyko padaryti keletą kadrų, už ką turiu būti dėkingas tik šių pūkuotukių smalsumui. Įsidienojus pakilau ir aš. Dar aplankiau keletą kirtaviečių – ramu, tik vienos pakraštyje augančiame lazdyne nufotografavau erškėtžvirblį. Taip baigiau tos dienos rytą su šernais…
Antrą kartą pavyko išsprūsti tik beveik po dviejų savaičių – gavau laisvą rytą darbo dieną, o tokios progos nesimėto… Taigi dar gaubiamas tamsos įsitaisiau pilnas vilčių. Dar pagalvojau – praeitą kartą buvo pašalę. Jei gruodas nebūtų sukaustęs keliuko balų, gal šernai atviroje vietoje būtų ir ilgiau užtrukę… Kas žino. Na, o dabar ant kelelio žvilgančios balos nuteikė optimistiškai.
Pirmasis šernų būrys atkurnėjo dar prieblandoje. Jausmas nerealus. Šnipais arė žemę taip arti, kad net nejauku darėsi. Miškas tiesiog aidėjo nuo traškesio ir čepsėjimo… Nors mane nuo artimiausių šernų skyrė mažiau nei dešimt metrų, tamsoje vos ne vos įžiūrėjau judesį. Kaip apsakyti savijautą, neįsivaizduoju, tai reikia pačiam patirt, kitaip tai ir tebus tik žodžiai. Kai atrodo, net trūksta oro, o širdis daužosi lyg pašėlusi, kai vienu metu ir be galo smalsu, ir nejauku. Vaizduotė piešė tiesiai į mane ateinančią jau matytą šernę… Vienu metu net mintis kilo atsistojus šūktelėti. Laimei, praėjo. Išgirdau traškant žolę netoli tos vietos, kur ir praeitą kartą, tik kiek arčiau. Pritaikęs momentą, apsisukau. Fotografuoti tamsoka, bet maža ką… Gal pavyks. Tada vėl sutraškėjo, ir vėl – už nugaros… Atsisuku, o vos už keliolikos metrų ant kelelio stovi ir į mane žiūri šerniokas. Abu sustingom. Vos pagavęs jo siluetą ieškiklyje, spustelėjau mygtuką, ir… zyyyyy ZZZyy ZyYY. Tokioje menkoje šviesoje fotoaparato autofokusas važinėjo pirmyn-atgal, rodos, visą amžinybę. Šernioko nervai neatlaikė zyziančio kupsto vaizdo… Jis metėsi miškan. Dalis bandos nukurnėjo paskui jį, likusieji apsisukę grįžo atgal iš kur atėję. Sėdėjau virpėdamas – nors nuotraukos ir nepavyko, bet emocijų pasikroviau ilgam.
Tikėjausi dar ko nors sulaukti, tad iš vietos nejudėjau. Kur tau… Keleliu atlingavo džipas, po jo dar vienas. Medžiotojai. Ketvirtadienį. Jie darbų neturi ar badu miršta? Pasitraukiau į mišką. Praleidęs medžiotojus, pasukau į pirmą pasitaikiusią kvartalinę liniją. Rezervatas, turėtų būti saugu. Kur tau… Vos spėjau atsisėsti, pamačiau ateinančius varovus. Vėl gilyn į mišką. Vėl medžiotojai. Et, galvoju, miške nėra kur dingti, tai nors palias aplankysiu, seniai aukštapelkėje bebuvau… Pavaikštinėjau truputį, zyles pafotografavau, ir namolio…
Vaidas KARPAVIČIUS
Autoriaus nuotraukos.
Šernė mama. Visu gražumu.
Šerniukai skuba per keliuką.
Sustojimas pauostinėt.
Voverė eglaitėje.
Ant ąžuolo, stebi mane.
Erškėtžvirblis. Ne žvirblis.
Taip atrodo sutemose fotografuotas judantis šerniukas.
Miškų puošmena ilgauodegė zylė.
Kuoduotoji zylė.
Kuoduotoji – pušynų gyventoja.
Smalsuolė ilgai pozavo.
Ištrūnijęs, parvirtęs stuobrys – taip pat kažkam namai.
