Ilgai ąžuolo drevėje gyvenusi fėja Gilė paliko Fėjų slėnį ir, sutelkusi drąsą, nėrė tiesiai į žmonių pasaulį.
Pirmiausiai ji pamatė šalia miško įsmeigtą didžiulę žaismingu paveikslėliu lentelę su užrašu ,,Atsargiai – bitės!“. Bet kol kas situacija neatrodė grėsminga, ir fėja patraukė toliau.
Pasukusi už šalia stovėjusio krūmo, ji pamatė daugybę avilių. Gilė nustebo, kad išskyrus didžiulius avilius bitės čia niekuo nesiskyrė nuo tų, kurios gyveno fėjų slėnyje. Fėja prisiartino prie vieno avilio ir norėjo pakalbinti bitutes, bet jos į kalbas nesileido.
Staiga tolumoje sušmėžavo baltai apsirengęs didžiulis žmogaus siluetas, tai buvo bitininkas. Jis, pūstelėjęs dūmų, pradarė avilį ir pradėjo traukti iš jo blizgančius korius, pilnus kvepiančio medaus. Gilė tyliai nusikosėjo, bet jautri bitininko ausis nepraleido šio garso, jis apsidairė ir pamatęs ant avilio krašto sėdinčią fėją net atsilošė.
– O kas čia dabar, nejau fėja?
– Taip, aš esu Gilė, – tarė fėja, parodydama plačią šypseną ir vaikydama nuo savęs aplink dūzgiančias bites.
– Greičiau slėpkis mano automobilyje, greitai tau gali būti riesta! – paragino ją bitininkas ir pasiėmęs dėžę su medumi patraukė link geltono autobusiuko, kuriuo jis vykdavo pas savo bitutes. Vos jie pasislėpė, bitės taip sujudo, kad net viduje girdėjosi garsus dūzgimas.
– Na, sveika, fėja Gile, aš esu bitininkas, vardu Gintaras, – tarė jis.
– Gintaras? – pasikasė pakaušį Gilė. – Aš kažkur jau girdėjau šį žodį…
– Ir ką tu veiki žmonių pasaulyje? – pasiteiravo bitininkas.
– Aš noriu jį pažinti! – tiesiai atsakė Gilė.
– Pažinti pasaulį sėdint ant bičių avilio – ne pats geriausias būdas, – nusijuokė žmogus.
– Kažkodėl man jos atrodė draugiškos… – nesuprato fėja.
– Tai tik dėl to, kad aš pūčiau dūmus, kurie apramina bites, – paaiškino bitininkas ir pridūrė: – nežinau kaip fėjoms, bet žmonėms jų įgėlimas gali būti pavojingas. Net ir labai dideli gyvūnai – tokie kaip žirgai – bijo bičių. Nors yra išimčių, štai garniai, ežiai ir meškos visai nejautrūs bičių nuodams.
– Jūs mane išgelbėjote… – truputį nusigandusi atsiduso Gilė.
– Galbūt, – nusišypsojo bitininkas, – o dabar kviečiu tave į svečius, parodysiu, kur aš gyvenu, ir išimsime kartu medų.
– Puiku, – suplojo delniukais Gilė ir prilipo prie automobilio stiklo, kad pakeliui viską matytų.
Nuvykusi į bitininko namus, ji pamatė didžiulį blizgantį daiktą, į kurį žmogus sudėjo korius. Po to visi koriai ten pradėjo suktis kaip karuselė, medus tyško ant sienų ir bėgo pro apačioje esančią angą.
– Kaip jūs privertėte tai suktis? Nejau ir žmonės naudoja magiją? – nustebo Gilė.
– Ne, tai tiesiog elektra, – nusijuokė bitininkas.
– Aaa… – pasikasė pakaušį Gilė, bet iš jos žvilgsnio buvo galima suprasti, jog ji nieko nesuprato.
Kai koriai liko tušti, Gilė juos atidžiai apžiūrėjo. Liko tik rėmeliuose gražiai bitelių susiūtos vaško akelės. Bitininkas tarsi tortą atnešė parodyti išlydytą vaško gabalą. Gilė paklausė, ar jis sunkus, tada bitininkas jo truputį atlaužė ir davė fėjai pakilnoti. Kas žmogui buvo mažas gabalėlis, Gilei atrodė didžiulis luitas.
– O jūs gerai pažįstate bites? – pasiteiravo Gilė bitininko.
– Na, sunku pasakyti, ar yra žemėje žmogus, kuris apie jas viską viską žino. Kai buvau dar visai berniukas, mane su jomis supažindino mano tėtis, kuris taip pat buvo bitininkas. Pats stebėjau jų pasaulį ir galiu pasakyti, kad šį tą apie jas išmanau, bet kad viską žinau, nedrįsčiau teigti.
Po to bitininkas patogiai įsitaisė ir pradėjo pasakoti apie tai, kad vos tik išsiritusi bitutė pirmą dieną tupi ant savo korio ir dairosi aplinkui, tarsi viską stebėtų. Antrą dieną bitelė po truputį pradeda dirbti, o trečią jau visai smagiai dirba. Bitės pasiskirsto darbus: vienos nuo 6-os iki 13-os gyvenimo dienos peni perus, kitos – nuo 8-os iki 14-os dienos pradeda priiminėti medų iš parlėkusių su medumi bičių darbininkių, dar kitos – nuo 5-os iki 20-os dienos skrenda į lauką, kad sparnus pramiklintų ir raumenis pamankštintų…Labai įdomus dalykas yra tas, jog pavasarį ir vasarą gimusi bitė gyvena tik vieną mėnesį ir visą tą laiką ji tik dirba ir dirba. O tos bitelės, kurios gimsta vasaros pabaigoje ar rudenį, gyvena net 7–8 mėnesius!
Labai patiko Gilei pasakojimas apie tai, kad bitutė, parnešusi nektarą, perduoda jį kitai bitutei, o ši neša į korio akelę ir ten supila. Vėliau išima ir perdeda į kitą akelę ir dar į kitą, kad medus greičiau sutirštėtų. Jos net naktį nemiega, nes vėdina avilį: išstumdamos drėgną orą, įvaro sausą, ir tada medus greičiau tirštėja – taip jis brandinamas. Įdomu ir tai, kad niekas nežino, ar bitės iš viso kada nors miega. Kai medutis jau tampa tinkamo tirštumo, akelę koryje užklijuoja vašku. Ten jis gali būti laikomas saugiai ir ilgai.
Bitutės gamina ne tik medų, bet ir dar vieną labai svarbų maistą, kuris vadinasi bičių duonelė. Ji gaminama iš žiedų dulkelių. Kaip ir žmonių pasaulyje duonelė labai svarbi, taip ir bičių, nes be jos neužaugtų naujos bitutės, o vyresnės be duonelės per žiemą gali taip nusilpti, kad nesulaukusios pavasario ir numirtų.
Bitininkas prisimerkė, tarsi kažką prisiminęs ir tęsė pasakojimą apie bičių šeimyną. Gilė klausėsi išsižiojusi ir jai net akys išsipūtė, kai bitininkas pasakė, kad vienoje bičių šeimoje gali gyventi nuo 12000 iki 100000 bitelių. Svarbiausia, kad jos visos darniai dirba kartu ir nesipyksta. Nors kai kurios turi tam tikras pareigas, bet jei tik prireikia kur nors darbo jėgos, meta savo postus ir skuba į pagalbą ten, kur jos tuo momentu labiausiai reikia.
Pasirodo, avilyje gyvena ir bitės žvalgai. Jos skraido kur tik nori ir tyrinėja vietoves. Suradę naują vietą, kurioje yra daug nektaro, kaipmat grįžta į avilį ir praneša saviškiams. O tada visi jau dumia ten, kur kvepia medumi. Kartu gyvena ir bitinai, vadinami tranais, kurie yra tarsi visų bitučių tėveliai. O avilį saugo sargybiniai, taip pat yra čia ir bitutės, atsakingos už švarą avilyje.
– O kad avilyje būtų tvarka, tikriausiai už tai atsakinga karalienė? – neiškentusi įsiterpė Gilė.
– O čia norėčiau pataisyti , – tarė bitininkas. – Senovėje bitininkai pastebėjo, kad yra avilyje didžiausia bitė kurią visos kitos dažnai būna apspitę. Ją pavadino k a r a l i u m i , nes manė, kad ji valdo visas bites. Kada vėliau paaiškėjo, kad ta didžioji bitė deda kiaušinėlius, tai ją pavadino karaliene. O vėliau, kai mokslininkai geriau ištyrė bičių gyvenimą, tai teko karalienę nuvainikuoti ir paliko jai tik m o t i n o s vardą, nes, pasirodo, ji bičių nevaldo ir jokių įsakymų joms neduoda. Atvirkščiai: motinėlė labai priklausoma nuo bičių norų, nes šios ją maitina, o kai ji pasidaro bloga, kitą augina, kad blogąją pakeistų, ir tai daro motinos neatsiklausdamos. Motinos net ir smegenys mažesnės, tad bitė darbininkė daug daugiau ir proto parodo negu motina.
Nors Gilei rodėsi, kad ji gerai pažįsta slėnyje gyvenančias bites, bet tokių įdomybių nebuvo girdėjusi.
– O iš kur jūs visa tai žinote, nejau jūsų tėtis visa tai papasakojo?
– Ir tėtis, ir knygose skaičiau. Yra viena knyga, mano pati mėgstamiausia, parašyta gero ir puikaus bitininko Jono Kriščiūno dar 1933 metais, ji vadinasi ,,Bitininkystė“. Norint viską papasakoti apie medų, bites ir bitininkystę, mums prireiktų ne vienos dienos, tad šiandien gal pakaks, eime, pavaišinsiu medumi , – tarė bitininkas ir pradėjo dengti stalą.
– Kaip keista, – pasikasė pakaušį Gilė, – jūs, žmonės, neturite nei stebuklingų lazdelių, nei magiškų fėjų dulkių, bet viskas, ką pasakojote, skamba taip stebuklingai… Nesuprantu, kaip jūs patenkate į avilį, kad viską sužinotumėte, kaip susikalbate su bitėmis ir kas tie mokslininkai?
Bitininkas pradėjo kvatoti:
– Mieloji Gile, būtent tų mokslininkų dėka mums ir nereikia lįsti į avilius. Kadangi tu atvykai pažinti žmonių pasaulio, gal kada nors ir su jais susitiksi, o tada suprasi, kaip ir ką jie sužino.
Jiems besišnekučiuojant bitininkas išdėliojo savo gražiai supakuotus medaus stiklainiukus, iš to peties miško, kur jie ir susitiko. Gilė viską apžiūrėjo, tada atsigręžė į bitininką ir tarė.
– Man labai pasisekė, kad patekusi į žmonių pasaulį pirmą sutikau būtent jus. Pasikvietėte mane į svečius ir pamačiau, jog žmonės yra svetingi. Sužinojau, jog jie myli bites ir brangina jų triūsą. Stengiasi pažinti bitelių pasaulį ir neišnaudoja jų darbštumo, o darniai su jomis sugyvena. Mėgsta medų ir žino jo vertę. Jau bus ką papasakoti ąžuolui, kai sugrįšiu į fėjų slėnį, – džiūgavo Gilė.
Tada bitininkas atnešė vaišių. Fėjai užteko vos vieno lašo medaus, keturių lašų arbatos ir trupinėlio sūrio. Vėliau jie atsisveikino ir Gilė išskrido.
Niekas nežino, kur ji pasuko, ką ji sutiks ir koks bus kitas jos pasakojimas. Tačiau yra viena staigmena-nestaigmena: kitas pasakojimas gali būti apie JUS. Jei kažką kuriate, norite pasidžiaugti savo darbais arba supažindinti su savo pasauliu, parašykite Gilei. Ji aplankys jus ir papasakos visiems, ką regėjo, girdėjo.
Gilės adresas: gilespastas2016@gmail.com
Fėja lankėsi pas bitininką Gintarą Brusoką. Jei norėsite skanaus ir gero medučio, skambinkite tel. 869836066. Gilė rekomenduoja!