PAGARBOS ir SAVIGARBOS labirintuose pasiklydus

Kodėl nemažėja lytinių nusikaltimų ir jų aukų?

Lytinių nusikaltimų buvo visais laikais. Apie juos pasakys girdėję ir gausiam informacijos srautui neabejingi dabartiniai jaunuoliai, ir šiurpius prisiminimus apie savo laikmečio įvykius išsaugoję jų seneliai, proseneliai. Tačiau pastaruoju metu jau reikia mušti garsiais pavojaus varpais, nes teismų nuosprendžiai, kuriais patvirtinama įvairaus plauko prievartautojų kaltė, rodo, kad mintys apie seksą užvaldo vis jaunesnius asmenis – netgi paauglius.

Apmaudžiausia, kad vienas toks nusikaltimas dažniausiai iškart apkartina nemenkos grupės jaunų žmonių kasdienybę: vieni – aktyvūs nusikaltėliai, kiti – jų aukos, treti – nusikaltimo liudininkai. Šie – neretai matę, girdėję, žinoję, bet neišdrįsę sustabdyti savo bendraamžių, nesuradę dingsties padėti jų nusižiūrėtai aukai. Dar viena grupė tuo pačiu nusikaltimu nuliūdintų žmonių – nuteistų žagintojų ir jų aukos (ar aukų) tėvai.

Nors daug kas numoja ranka į tokius nusikaltimus džiaugdamiesi, kad jie patys – niekuo dėti, bet taip elgtis nederėtų. Reikia apie tai kalbėti, nes tokie nusikaltimai – paklydimo savigarbos ir pagarbos kitiems labirintuose padarinys. Jeigu žmonės labiau gerbtų vieni kitus, tokių visam gyvenimui didelę sielos ir minčių žaizdą paliekančių nusikaltimų gal būtų bent jau mažiau.

Paaugliai – niekdariai

Štai du penkiolikmečiai ir septyniolikmetis, vienos Suvalkijoje esančios mokyklos moksleiviai, beveik metus gyveno apsėsti vienos mintis – bet kokia kaina įgyti lytinio gyvenimo patirties. Tik tai jie suprato ir įgyvendino kaip išsigimėliai ir iškrypėliai – klasta, smurtu, patyčiomis, šantažu. Matyt, tik taip paaugliai suvokė vyriškumą.

Neseniai šiems trims vieno kaimo jaunuoliams Kauno apygardos teismas paskelbė nuosprendį. Du vaikinai pasiųsti už grotų, nors vargu ar jie į laisvę, atlikę bausmę, pareis pagerėję ir supratę savo poelgį, įvertinę, kokį blogį padarė mergaitei, iš kurios niekingai tyčiojosi. Trečias nusikaltimo dalyvis nuteistas tik lygtinai, nes jis rankų prie mergaitės kūno neprikišo – buvo savotiškas kurstytojas, „idėjų bankas“. Bet šis vaikinas pripažintas bendrininku padarytame nusikaltime ir turbūt visą gyvenimą jo biografijoje bus linksniuojamas žodis „žagintojas“.

Liūdesio ir gėdos įkaitė

Labiausiai, žinoma, nusikaltimas palietė žagintojų auką – dabar jau 15-metę Pauliną (taip pavadinkime mergaitę – V. K.). Galima sakyti, ją parklupdė nelaiminga pirmoji meilė.

Po viešu skandalu virtusių orgijų paauglė labai išgyvena, jai prireikė psichologo pagalbos. Šiuo metu Paulina jau geriau supranta, kokio brutalaus, skaudžias pasekmes galinčio turėti nusikaltimo auka ji tapusi. Jos paslapčiai išaiškėjus, Paulina perėjo mokytis į kitą mokyklą. Anot motinos, ji vengia bendrauti su bendraamžiais, nenori išeiti iš namų, praradusi pasitikėjimą net draugėmis, kartais ji net pavadinama prostitute. Paauglė jau apie porą metų neišsivaduoja iš liūdesio ir gėdos gniaužtų. Todėl Paulinos mama įsitikinusi, kad visi dukters žagintojai turėjo būti nuteisti griežčiausia bausme, kokia skiriama už nepilnamečių įvykdytus nusikaltimus, – 10 metų kalėti. Ji dabar ketina to siekti skundu Apeliaciniam teismui.

Šiuo metu psichoterapijos specialistai žagintojų aukai Paulinai nustatę depresinę reakciją, adaptacinį sutrikimą. Iki nusikaltimo mergaitė buvo visiškai sveika.

Iš visų trijų nuteistųjų Paulinai teismas priteisė 30 000 litų moralinės žalos atlyginimo. Galbūt šie pinigai bent atvertų daugiau galimybių vargingai gyvenančiai šeimai rūpintis Paulinos dvasinės sveikatos reikalais, tačiau nedaug tikimybės, jog šie tūkstančiai pasieks Pauliną, jeigu ir įsiteisės paskelbtas teismo nuosprendis. Mat tik vyriausias nuteistasis turi darbą, o dviejų jo bendrininkų dalį turėtų atlyginti tėvai. Šie – daugiavaikiai, gyvenantys iš nepilnamečiams jų vaikams skiriamų pašalpų ir tik nedidelių šeimų galvų uždarbių.

Dvylikametės meilė

Pavartykime skaudžios kaimo vaikų istorijos bylą nuo pradžių.

Trijų paauglių, daugiau galvodavusių apie seksą, o ne apie pamokas, kompiuterius ar žvejybą, fantazijų auka tapo tos pačios mokyklos moksleivė – tuo metu vos 12 metų Paulina. Ji mokykloje niekuo neišsiskyrė iš kitų – paprasta, tvarkinga, pareiginga. Paulinos nelaime tapo… meilė trejais metais vyresniam klasės draugės broliui Tadui (15 m.). Apie tai žinojo ir kelios jos draugės. Paulina neslėpė savo jausmų ir nuo paties Tado – apie tai parašydavo jam SMS žinučių. O Tadas iš tokių žinučių tik pasišaipydavo. Bet šis „vyras“ žinia apie „iki kulnų“ įsimylėjusią Pauliną pasipuikuodamas gyrėsi savo draugams Ramūnui (15 m.) ir Pauliui (17 m.).

Kartu pamokose ir po pamokų laiką leisdavusių Tado ir Ramūno galvose, aptarinėjant Tado „meilės reikalus“, netrukus gimė mintis pasinaudoti Paulinos dėmesiu Tadui. Iniciatyvos ėmėsi Ramūnas. Jis parašė Paulinai, kad Tadas su ja tikrai draugautų, jeigu ji „pasirašytų“ intymiems santykiams ir su Tadu, ir su juo, Ramūnu.

Galima tik stebėtis, tačiau Pauliną ši žinia… sudomino. Kaip vėliau teigė su šia mergaite bendravę psichologai, taip nutiko dėl jos jauno amžiaus – 12 metų mergaitė, neturėdama reikiamų žinių apie lytinius santykius, negalėjo teisingai suvokti su ja atliekamų veiksmų prasmės.

Pirmoji nuoskauda

Paulinos pasimatymas su abiem vaikinukais, žinutėmis sutarus laiką ir vietą, vakare įvyko nuošalioje vietoje – prie geležinkelio. Buvo nešaltas sausis, ir duotą pažadą Paulina turėjo skubiai vykdyti lauke. Tadas ir Ramūnas patiesė ant žemės savo striukes ir liepė mergaitei gultis. Nė vienas negrasino ir nestumdė savo naivios aukos, o Paulina dar paklausė, ar Tadas „po to“ tikrai su ja draugausiąs. Šis atsakė teigiamai ir tuoj pat lengvai pasiekė savo tikslą. Po Tado „vyriškumą“ įrodė ir Ramūnas. Baigę savo „darbą“, abu paaugliai juokdamiesi nuėjo savais keliais.

Mergaitei tai buvo pirmieji lytiniai santykiai, dar nepažinta gyvenimo tikrovė. Apie tai ji niekam nesipasakojo, jautė nuoskaudą, bet Tado iš savo minčių neišmetė. Deja, į naujas jos žinutes Tadas, nevykdydamas duoto pažado draugauti, atsakydavo trumpai: „Trink mano numerį.“ Maža to, jis pradėjo draugauti su kita moksleive iš tos pačios mokyklos, Paulinos drauge, tad įsimylėjusiai mergaitei teko stebėti savo svajonę iš šalies ir kentėti dėl nelaimingos pirmosios meilės.

Draugės nepadėjo

Paulinos ir abiejų minėtų vaikinų keliai tuo pačiu meilės tikslu vėl susidūrė po gero pusmečio – tų pačių metų vasaros pabaigoje. Paulina į vieną kiemą buvo atvykusi susitikti su savo draugėmis. Čia buvo ir Tadas su Ramūnu. Jie iškart prisiminė žiemą prie geležinkelio patirtus jausmus ir užsimanė viską pakartoti. Kartu su jais buvo ir planui pritarė keleriais metais vyresnis jų draugas Paulius. Iš pradžių šių vaikinų dėmesys Paulinai atrodė tik kaip nekaltas flirtas, o baigėsi tuo, kad trijulė tiesiog nunešė mergaitę iš namo kiemo, kur buvo daugiau vasarojančio jaunimo, į vieno bičiulio butą, kuriame tuo metu nebuvo tėvų, paguldė ant lovos, nurengė ir išžagino.

Vadovavo Paulinos įsimylėtas Tadas – jis nurodė paklusti. Paulina verkė ir prašė jos neliesti, tačiau Paulius atėmė mergaitės telefoną ir paaiškino, kad jį grąžins tik po lytinių santykių. Bute buvo triukšmo, tačiau prie namo toliau sau ramiai sėdėjo būrys nelaimėlės draugių ir draugų, tik niekas neskubėjo gelbėti Paulinos.

Apsiverkusi ir išniekinta mergaitė buvo išleista iš buto per langą, kad būtų mažiau liudininkų. Tai padarė į namus grįžęs vienas to buto gyventojas.

Nufilmavo pusnuogę

Neįskųstų žagintojų galvose sukosi nauji planai. Praėjo vos savaitė, ir Tadas vėl pakvietė Pauliną susitikti prie geležinkelio. Kai patikli, savo vilties nenumarinusi mergaitė atėjo, rado ne tik Tadą, bet ir Ramūną bei Paulių. Tadas savo tikslą vėl pasiekė gana greitai, o Ramūno artumo Paulina kratėsi. Tuomet Tadas laikė mergaitės rankas, o Ramūnas smaginosi…

Pauliui meilės nereikėjo. Jis tik šantažavo Pauliną, atėmęs telefoną, kad praneš apie jos meiles mamai, paliks prie geležinkelio nuogutėlę. Pabūgusi mergaitė pildė žagintojų užgaidas. O kai Paulina, atsitraukus abiem „vyrams“, rengėsi, Paulius pusnuogę ją nufilmavo savo mobiliuoju telefonu. „Operatorius“ dar ir šaipėsi, į jo replikas tokiu pat tonu atsiliepė ir abu žagintojai.

Mokytojos nenuslėpė

Reikia manyti, kad tik tie nufilmuoti kadrai užbaigė patyčias iš patiklios ir naivios Paulinos. Nors filmuojant tikėtasi, kad mergaitė bijos išplatinamų vaizdų, todėl jaunieji žagintojai galėsią šantažuoti ir naudotis Paulina kada tik panorėję, tačiau išėjo atvirkščiai. Vos tik kadrai su pusnuoge mergaite mokykloje pasklido iš telefono į telefoną ir pasiekė kelias mokytojas, šios pradėjo aiškintis, kas įvykę. Netrukus visa Paulinos „meilės“ istorija tapo žinoma policijos pareigūnams – buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl grupinio mažametės išžaginimo.

Visos patyčios vyko 2011 metų sausio–rugsėjo mėnesiais. Policininkams pavyko įrodyti tris kartus, kai Tadas ir Ramūnas išžagino Pauliną. Dviem atvejais pagalbininkas buvo šantažu Pauliną paveikdavęs Paulius. Nors jis nė karto lytiškai nesantykiavo su mergaite, tačiau matė, ką darė draugai, juos skatino, padėjo palaužti Pauliną. Tokiu būdu Paulius tapo bendrininku.

Gailestinga Temidė

Kaip minėta, šias paauglių orgijas, virtusias baudžiamąja byla, jau išnagrinėjo teismas. Dabar jau 19 metų „operatoriui“ Pauliui Š. paskirta 3 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, bet jos vykdymas atidėtas 3 metams.

Ką tik 18-ąjį gimtadienį sutikusį Ramūną M. teismas nusprendė pasiųsti už grotų 4 metams, kaip ir vis dar nepilnametį Tadą D. (17 m.). Po nuosprendžio abu šie vaikinai dar palikti laisvėje, kol įsiteisės teismo dokumentas. Jeigu niekas nepasikeis, abu nuteistieji turėtų būti išvežti į „zoną“.

Baudžiamajame kodekse už mažametės išžaginimą numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo 5 iki 15 metų. Šios istorijos dalyvių teismas pasigailėjo ir kur kas švelnesnę bausmę skyrė todėl, kad visi kaltininkai anksčiau buvo neteisti, teisme savo kaltę pripažino, nors parodymus šiek tiek ir kaitaliojo, be to, iki minėtų nusikaltimų jie buvo palankiai charakterizuojami ir mokykloje, ir kaime, kur gyvena. Prasčiau atsiliepiama tik apie Ramūną, kuris nelinkęs mokytis ir paisyti drausmės. Beje, šio vaikino, daugiavaikės šeimos atžalos, motina kadaise, kai jis buvo visai mažytis, irgi 4 metus kalėjo už grotų, nes buvo nuteista irgi už „meilės reikalus“.

Nėra pagarbos, stinga savigarbos

Išžaginimas – sunkus nusikaltimas. Už tokį nusikaltimą baudžiami asmenys, sulaukę 14 metų.

Tokių įtariamų nusikaltimų Marijampolės apskrities policijos įstaigose kasmet įregistruojama maždaug iki 20. Didesnė jų dalis ištyrus baigiasi teismo bausmėmis kaltiesiems.

Kodėl nemažėja lytinių nusikaltimų? Ar išties galima teigti, kad dažniausiai tokiu atveju kaltos abi pusės? Kodėl vyrai (vaikinai) negerbia moterų (merginų)? Ar dailioji lytis tinkamai supranta savigarbą? Galų gale – šeima ar mokykla yra tokių nusikaltimų „lopšys“? Į šiuos klausimus atsakymų ieškojo paprašyti „Mūsų savaitės“ pašnekovai.

Vilija ŠERMUKŠNIENĖ, Mokolų pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokytoja:

– Priešingos lyties atstovais vaikai pradeda domėtis jau bene trečioje klasėje. Paslaptingai renkasi, su kuo draugauti, mergaitės prieš kūno kultūros pamoką vengia persirengti prie berniukų, įdomiai reaguoja į berniukų komplimentus, taip pat vaikų reakcija išduoda jų supratimą apie skirtingas lytis ir pasodinus į tą patį suolą berniuką su mergaite.

Mes, mokytojai, nuo mažens skatiname mergaites turėti savo mažų paslapčių, susijusių su lytimi, o berniukus – savo. Kartu skatiname vienų kitiems pagarbą, savigarbą. Tam skiriamos klasės valandėlės, individualūs pokalbiai, organizuojami renginiai, kartais trunkantys net savaitę ar mėnesį. Manau, supratimą, kad žmonės turi gerbti vieni kitus, vaikai mokykloje tikrai įgauna – mokytojai nepraeina pro šalį, pastebėję kokią nors priešingai liudijančią situaciją. Tačiau jeigu auklėja vien tik mokytojai, naudos bus nedaug. Tokia linkme vaikus turi auklėti ir šeima. Neužtenka vaiką gražiai bei švariai aprengti ir tada puikuotis, kad esame geri, rūpestingi tėvai. Neužtenka vaikui žodžiais ką nors paaiškinti. Svarbiausia – pačių tėvelių pavyzdys namuose, pati šeimos atmosfera. Vaikai elgiasi taip, kaip mato elgiantis namuose suaugusiuosius.

Labai svarbu, kad kiekvienas vaikas būtų linkęs kalbėtis, išsipasakoti, svarstyti ir turėtų artimą žmogų. Jeigu tokiu artimu draugu netampa tėvai, tuomet būtų gerai nors mokytojas ar socialinis pedagogas. Manau, tuomet mažiau būtų nelaimių ir nusikaltimų.

Dar labai svarbu – vaiko užimtumas nuo pat mažens. Tie, kas bėga iš būrelio į repeticiją, paskui – dar, sakykime, į treniruotę, paprasčiausiai neturi laiko „gyvenimui gatvėje“. Kartu tokie vaikai turi pomėgių, su jais susijusių aukštesnių svajonių, kažko vis siekia. Tokio vaiko tikslas – ne kalėjimas, o visuomenėje gerbiamo žmogaus gyvenimas.

Andžela PAPLAUSKIENĖ, Marijampolės „Šaltinio“ pagrindinės mokyklos mokytoja:

– Minėta brutali istorija – tai medžiaga klasės vadovui ar ir šiaip pedagogui kalbėtis šia tema su savo mokiniais, siekiant paanalizuoti grėsmingą, bet gyvenime, deja, pasitaikančią situaciją, vertinant visų dramatiškos istorijos dalyvių elgesį, svarstant, kaip išvengti ir kaltininko, ir aukos likimo. Nevengti kalbėtis apie tai būtina, nes tylos pozicija tik aktyvina panašius nusikaltimus.

Tėvai nutolę nuo savo vaikų – tik tokią išvadą pirmiausiai padarau, kai išgirstu apie nepilnamečių įvykdytą nusikaltimą. Manau, tėvai nuo mažens turi įdiegti savo vaikams, kad jų pagrindinis tikslas – siekti žinių, padėsiančių susikurti gražią ateitį. Bet iškart liūdnai pasakysiu: vis dažniau siekti žinių į mokyklą ateina vos keli vaikai iš visos klasės. Kiti – tik „atsėdėti“ laiką, prabūti.

Be to, mokiniai ne taip supranta, kas yra laisvė. Jiems tai – laisvas, nedraustinas elgesys, nepaisant, kad tokiu jų elgesiu suvaržoma ar net paminama kito žmogaus laisvė. Mokiniai žino savo teises, bet nežino (arba nenori žinoti) pareigų.

Visada mokykloje akcentuojame, kad būtina gerbti kitą žmogų, skatiname berniukų pagarbą mergaitėms. Tačiau kai kuriose pastebėtose situacijoje berniukai dažniau tik nusistebi ir klausia: „O KODĖL turėčiau mergaitę praleisti pirmą pro duris? Dabar – lygios visų teisės!“ Manau, čia – minėtų nusikaltimų pradžia.

Man liūdna ir apmaudu, bet tik kaip seną prisiminimą galiu pateikti iškalbų pavyzdį. Prieš keliolika metų buvau liudininkė, kai paauglys mano auklėtinis, eidamas gatve kartu su mergaite, neleido draugei eiti šaligatvio pakraščiu arčiau gatvės – kad jos nesužalotų pravažiuojanti mašina. Ta vieta ėjo jis pats – jam tėvų buvo įdiegta, kaip svarbu gerbti, globoti, saugoti MOTERĮ! Gražu! Bet mes tuo dabar jau dažniau galime tik stebėtis… O juk net pirmykštėje bendruomenėje vyrai suprato, kokia svarbi moters misija gyvenime, todėl nesivesdavo jos į medžioklę, kad išvengtų rizikingos moteriai situacijos.

Kita medalio pusė – savigarbos stokojančios mergaitės. Mėgstu kartoti, kad mergaitė turi kvepėti kvepalais, o ne cigarečių ar alkoholio tvaiku. Deja, vis mažėja kvepalais kvepiančių mergaičių – jos nori būti aktyvios, siekia pranokti berniukus įvairiose situacijose, veržiasi prie žalingų įpročių, dėmesio siekia keiksmais ir išsišokimais. Žodžiu, ne tos vertybės diegiamos vaikams – sparčiai įvykęs vertybių perkainojimas. O viskas prasideda, manau, nuo kūdikystės: jauniems tėveliams labai juokinga, kai dvejų metų vaikelis pakartoja keiksmažodį, ketverių – stumdo ar kerta ranka močiutei, šešerių – puola namiškius užsimojęs pagaliu. Kas bus, kai vaikas bus 12 ar 14 metų? Kur dingo mamos ir dukros, tėvo ir sūnaus pasisėdėjimai? Ar tikrai, kaip tvirtina psichologai, tėvai su vaikais per dieną bendrauja vidutiniškai tik 7 minutes? Tuomet ir kirba galutinis retorinis klausimas: kur mes nueisime?..

Vilma VĖLYVIENĖ, marijampolietė psichologė:

– Kalbant apie panašias situacijas, pirmiausia ateina į galvą mintis, kad jos yra lyg ledkalnio viršukalnė, kuri, žinia, turi ir mažai matomą povandeninę dalį. Išlindus tai viršukalnei, visuomenė susiima už galvų ir svarsto, kaip ir kodėl taip galėjo nutikti. O nutiko todėl, kad tiek nusikaltime dalyvavusieji, tiek gal ir aukos jau anksčiau neišvengiamai turėjo elgesio, emocinių problemų. Tai galėjo būti ir dalyvavimas patyčiose, bėgimas iš pamokų, melavimas, psichologinė agresija su bendraamžiais, ryškus opozicinis ir nepagarbus elgesys su tėvais ar mokytojais. Tai galėjo būti ir prastas mokymasis, nepasitikėjimo savimi, menkos savivertės ar užsisklendžiantis elgesys. Tik kad nei tėvai, nei mokyklos aplinka į tai dažniausiai nesigilina – laukiama, kol tai išsispręs savaime. O savaime dažnai ir neišsisprendžia, problemos neretai tik gilėja.

Kalbant apie tokio paauglių elgesio dinamiką, tenka pasakyti, kad nei savigarbos, nei savivertės išmokti negalima. Tam, kaip ir visos vaiko asmenybės formavimuisi, didžiausią įtaką turi tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai. Visi tėvai myli savo vaikus, bet juos prižiūrėti, auklėti ir bendrauti tėvai moka taip, kaip buvo auklėjami patys, o socialinės sąlygos, visuomenės normos yra gerokai pasikeitusios. Augdamas saugioje, pagarbioje, besidominčioje vaiku šeimoje, kur tėvai skiria nedalomo laiko vaikams, toks vaikas elgiasi adekvačiai save įtvirtinamai, turi teigiamą savivertę ir savigarbą, o tai yra tarsi tvirtas skydas, apsaugantis nuo neigiamų įtakų ir neigiamo bendraamžių spaudimo (kuris pasireiškia kaip „nesakyk – žiūrėk ir tylėk“). Toks vaikas ne tik neis ten, kur jį pakviečia, bet nesibaimins apie tai pasikalbėti su savo tėvais, žinodamas, kad sulauks jų dėmesio ir pagalbos. O esant nepalankioms auklėjimo aplinkybėms, kai tėvai patys yra sutrikusios asmenybės, auga problemiškas vaikas, kurio savivertė yra daugiau ar mažiau neigiama. Tai pasireiškia keleriopai: arba nesugebėjimu pasipriešinti bendraamžių spaudimui (kaip tie vaikai, kurie tylėdami žiūrėjo, kas vyksta), arba agresyviu, kitą niekinančiu elgesiu, kuriuo nesąmoningai siekiama gauti pripažinimą, pasididžiuoti savimi. Taip tarsi pakeliamas vidinės savivertės trūkumas.

Kokia išeitis? Kur kas didesnis dėmesys patyčių, netinkamo elgesio prevencijai mokyklose, kai įtraukiama visa mokyklos bendruomenė. Tam yra speciali programa mokykloms. Skandinavijos mokyklose gimusi ši programa labai padėjo keisti mokyklos bendruomenėse tarpusavio santykius. Manyčiau, kad būtų naudingos ir privalomos probleminių šeimų tėvystės mokyklos. Juk kad ir šiuo atveju: nubausti vaikai, skaudūs išgyvenimai – ir jų tėvams, bet iš esmės pokyčių šeimose auklėjimo, bendravimo klausimais neįvyks.

Vida KARALIŪNAITĖ

Nr. 24 (28), 2013 m. birželio 15–21 d.

Redakcijos archyvo nuotraukos.