Onos Griniūtės-Bacevičienės prisiminimai V

Apie tų laikų ligas ir jų gydymą

Atsimenu, arčiau jokios ligoninės nebuvo, tik Marijampolėje buvo visai mažiukė ligoninė, kuri vadinosi lazaretu, o juk Marijampolė buvo apskrities miestas. Aš nesuprantu, ar mažiau tada sirgdavo žmonių, ar daugiau žmonių dabar žemėje, ar kad gydymas dabar už dyką, kad žmonės net dėl mažesnių ligų gula į ligoninę, o ligoninių pilna, jos visos pilnos ligonių. O jau dantų  gydytojų kiek! Kad kas būtų pasakęs, kad bus sudėti dirbtiniai dantys į burną, būtume persigandę baisiausiai. Mano jaunystėj negirdėt būdavo, kad jaunam dantys skaudėtų. Senesniems, būdavo, kai kam skauda.

Seniau dėl didesnių ligų žmonės važiuodavo į Karaliaučių (dab. Kaliningradas) ir tai tik turtingesni (vargšai neturėdavo kuo). Retas kuris iš ten grįždavo. Karaliaučius buvo turtingųjų kapinės. Akių operacijas tik Karaliaučiuj darydavo. Baisių ligų, tokių kaip raupai, difteritas (vadindavo vaikų kriokle) daugiau būdavo, labai daug vaikų mirdavo, jų gimdavo daugiau seniau, bet daug ir mirdavo. Labai daug moterų mirdavo po gimdymo (daugelis gimdydavo namuose).

Atsimenu, pas mus apsirgo darbininkė, nuvežėme ją pas gydytoją, apžiūrėjo, parašė vaistų, pasakė, jog liga ilga, rodos, buvo reumatas, parsivežėme ją namo. Ligonei buvo apie 20 metų, mergina neturėjo tėvų, tik netoli gyveno jos neturtingas dėdė. Mes prašėme, kad jis pasiimtų ligonę pas save, žadėjome duoti visą jos išlaikymą, jis neapsiėmė, tik dėdienė ateidavo vakare nakčiai ir ne kiekvieną naktį. Pas mus du vaikai: vienas vienų metų, kitas – dviejų mėnesių. Toj pačioj stuboj vaikai tai vienas, tai kitas per naktis čirpia, rėkia, ligonė dejuoja. Taip vargome ir mes, ir ta ligonė. Turėjome ir daugiau kambarių, bet ar prišildysi kiekvieną kambarį, ar bus laiko lakstyti per visus slenksčius? Visa aplinka – virtuvė ir nemažas kambarys, virtuvės durys atidaros į kambarį, girdim, kaip vaikai rėkia ar ligonė šaukia. Virtuvėj visas darbas: valgio gaminimas, skalbimas, bulvių šutinimas kiaulėms, o kur dar buizų virimas veršiui, papildomas avukų (avis turi po tris avukus) girdymas ir šėrimas duona. Visada darbų netrūksta: duonos kepimas, pečių kūrenimas, vaikų vystyklų skalbimas – argi išpasakosi visus darbus?

Taip ir skurdome per žiemą, visa mano laimė buvo smarki mergaitė, pasamdyta piemenė kiaulėm ganyt. Kai Velykų rytą visi išvažiavę į Skriaudžius, į bažnyčią, kaime nerasi nė gyvos dvasios, išskyrus mažus vaikus ar kokią seną bobą. Užsimanė ligonė ant viedro ant savo reikalo. Ką dabar daryt? Įvijo mudvi į strioką, nes ligonė nepasijudina. Šiaip taip visgi nukėlėme ją laimingai, o paskui ir į lovą įkėlėm.

Atėjo pavasaris, pavasario darbai lauke prasidėjo, atsirado musių, prasidėjo visos bėdos: nė už pinigą nerasi, kad kas pagelbėtų, kiekvienas turi savo reikalus ir rūpesčius. Atšilo oras, patalus įdėjome į vežimą, paguldėme ligonę ir vežame 20 kilometrų į Marijampolės ligoninę. Nepriima – vėl vežamės ją namo. Ligoninėje pasakė, kad iš valsčiaus liudijimo, jog sutiks valsčius apmokėt, reikia, beturčiams neduoda tokių liudijimų. Gydėme ją vėl namie, darėme vonias, padėjo kaimynų moterys. Į mėsinį lovį, kur mėsą sūdo, paguldydavome, nes ji atsisėsti negalėjo. Pasveiko. Nuo kovo iki rugsėjo mėnesio sirgo.

Apie mokslus ir žydus

Į mokslus anais laikais išleisti kelis vaikus ne taip jau lengva buvo net turint turto ir arklius,  o ką kalbėti apie tuos, kurie nei arklių, nei turto neturėjo! Artimiausia gimnazija už 20 km, kai kam ir toliau.

Atsimenu, kaip reikdavo važinėt į miestą rudenio metu.Tamsy išvažiuoji, tamsy parvažiuoji, iki produktus išpardavinėji, ypač bulves į žydų sklepus iki išpilstai, tą pačią dieną krautuvėje nusipirkti, ko reikia, nespėji. Reikia kitą dieną važiuoti, kad nueitum į krautuvę. Kai įeisi į krautuvę, prasidės derybos su žydais. Visas krautuves buvo užėmę žydai. Marijampolėje viena krautuvė medžiagų lietuviška, be derybų buvo, bet joje medžiagų mažai buvo. Jeigu pas žydus neitų žmones, tai per vieną dieną prekes išneštų. Vieną dieną turi vežti savo produktus parduoti, pasidaryti pinigų, kitą dieną turi gaišt laiką, vyt arklius, kad nusipirktum, ko reikia. Kokios bjaurios apgavystės buvo, tokių prisiminimų negali užmiršt. Pagalvok: dirbi dirbi, turi žiūrėti, kad būtų laiku įsėta, rūpintis nuimti derlių, o kur gyvulių priežiūra ir visa kita. Sutaupai kiek pinigų, nuvažiavai į miestą už 20 km, nuo darbų ir rūpesčių prislėgtas įėjai į krautuvę, padavė medžiagą pardavėjas žydas, pasakė tau kokią trigubą ar keturgubą, dar ir didesnę kainą ir derėkis, žinok, kiek tu siūlyti. Pasiūlei tu jam mažesnę kainą, negavo žydas tave apiplėšti, išstūmė per duris: „Eik, eik tu šiandien, nepirksi“. Eini į kitą krautuvę. Kitoje – tas pats, nieko nepadarysi, reikia pirkti, vaikai mokslus eina, neaprėdžiusių nelaikysi. Važiuoji namo apiplėštas.

Taigi nelengva buvo vaikus išleisti į mokslus ir turint turto. Nežinau, kodėl Lietuvos valdžia neįveikė panaikyti derybas iki atėjo sovietų valdžia. Man atrodo, galbūt ar lietuvis, ar rusas, ar žydas krautuvės pardavėjas, kad tik be derybų.

Kai nebuvo lietuviškos spaudos

Prisimenu tuos laikus, kai lietuviškos spaudos nebuvo. Mes, mėgėjai skaityti, daug turėdavome vargo, kol gaudavome iš užsienio spaudos slaptai. Turėdavome pasislėpę skaityti kur kokioj klėtukėj prie žibalinės be stiklo lempukės, kad kas nepamatytų. Buvo didelė bausmė už lietuviškas knygas: į kalėjimą imdavo, į Sibirą tremdavo. Tėvai bardavosi, sakydavo: „Vaikeli, prapulsi“. Niekur nepamatysi lietuviškų knygų, padėtų viešai. Apgailėtinas laikas buvo, kai prisimeni, žmonių už lietuvišką spaudą kiek nukentėjusių. Daktaras Petras Matulaitis, kilęs nuo Liudvinavo, iš Stebuliškių kaimo, mirė ištremtas. Rimšienės brolis iš Margių kaimo, Vilkaviškio rajono, į Sibirą už lietuvišką spaudą išvežtas…

Apie svaiginamuosius gėrimus

Kaip buvo vartojami svaiginamieji gėrimai seniau, kaip dabar? Mano atsiminimuose buvo tik viena „valdiška“ šnapso (degtinės) parduotuvė – manipolius (pardavėją vadino manapolščiku)  Buktos Ąžuolų, Ąžuolų Būdoje, dirbdavo ji tik tam tikromis valandomis. Parduodavo dideliais ir mažais kiekiais – nuo gorčiaus iki sotkės. Taigi buvo butelis, pusbonkis ir sotkė. Sotkė buvo mažas matas, turbūt vieno stiklo ar net mažiau, tikrai nežinau.

Mūsų namai buvo apie pusketvirto kilometro nuo Vinčų. Ten buvo galima nusipirkti alaus: buteliais ir bačkomis (statinėmis), rodos, didžiausia bačka buvo devynių viedrų (kibirų), mažiausia – vieno viedro. Pardavimas buvo privatus, pardavėjas – žydelis. Kai iš giminių kas nors atvažiuodavo ilgesniam laikui, parsiveždavome alaus viedro bačkutę. Rugiapjūčių pabaigtuvėms veždavo šnapso (degtinės) ir alaus, vestuvėms – taip pat šnapsas ir alus. Krikštynoms – taip pat. Į atlaidus eidami, po pamaldų žmonės susitikdavo su giminėmis ar šiaip pažįstamais, susidėdavo viedrinei bačkutei alaus. Paprastai daugiausia ant pievos ar kambary. Atlaidinėse gėrimų kompanijose dalyvaudavo jaunimas ir tėvai. Mamos po sūrį – saldų arba paprastą – atsinešdavo. Degtinės nebūdavo. Pasišnekučiavę, pajuokavę skirstydavosi namo. Maisto, mažmožių krautuvėse svaiginamųjų gėrimų nebuvo – nei degtinės, nei alaus, nei vyno. Mieste buvo speciali krautuvė vyno, buvo joje gero vyno, pritaikyto net ligoniams, bet buvo ir paprastesnio vyno.

Dabar kiekvienoje maisto ir mažmožių krautuvėje yra svaiginamųjų gėrimų: degtinės, vyno, alaus. Prisimenu, man įsipykdavo: ateidavau į krautuvę nusipirkti duonos, pilna krautuvėje žmonių, krautuvės pardavėja duoda žmonėms duoną, įeina į krautuvę keletas vyrų, be eilės, per galvas: duok alaus, kitas – duok degtinės. Krautuvės pardavėja, palikusi duonos davimą, eina duoti alaus – nejaugi priešinšis vyrams!

Buvo girtuoklių ir seniau – kokie du-trys apylinkėje, na, o dabar kokie du-trys, kurie negeria… Kiek moterų pagadinę nervus dėl girto vyro, keliančio barnius…

Senovės žmonės dideles ir ilgas vestuves bei krikštynas keldavo, ištekdavo nusipirkti gėrimų. Ir ta pati žemė mažiau derliaus duodavo, prasčiau ją įdirbdavome, nors daugiau dirbdavome negu dabar: nebuvo jokių mašinų, viską rankomis reikdavo dirbti. Nelengva buvo, bet buvome ir sveikesni, ir stipresni. Didžiausias žmogaus sveikatos šaltinis – ramumas šeimoje.

Naminės degtinės varymas prasidėjo nuo 1914 m. karo. Vokiečių kariuomenė atėjo 1915 m. pavasarį. Frontui nuėjus toliau į Rytus, liko vietinė valdžia – vokiečių žandarai. Tie žandarai eidavo pas gyventojus gyvulių imti, gyventojai vaišindavo žandarus namine degtine, kad neimtų gyvulių. Tai prasidėjo 1916 m. Kas pirmutinis pradėjo, nežinau. Tų degtindarių iš pradžių buvo labai mažai, paskui vienas nuo kito išmoko, vokiečių žandarai gerdavo tarsi nesuprasdami, kad geria naminę. Vokiečių valdžia bausdavo už naminę degtinę. Nežinau, turbūt labai brangi buvo degtinė, kad žmonės ją dirbo namuose. Ir pinigų nebuvo. Viską vokiečiai imdavo dykai, o žandarus vaišint reikėdavo. Kokios valdžios buvo, visos bausdavo už naminės degtinės darymą, tačiau žmonės ją darė ir dabar daro.

Nuo 1914 m. gyvulius varydavome į girią slėpti nuo vokiečių, kad nepaimtų. Būdavo dideli tankumynai, pavijai į girią arklius – ir jau jų nematyti. Kaip sako, neišbrendamos girios buvo, net vokiečiai bijodavo eiti į tokią tankią girią. Dabar liko girios mažos, retos, dabar girias prižiūri, kaip sodus sodina ir ravi. Tai tau netikėk senų žmonių pasakymais! „Vaikai, – sakydavo seniai, – ateis toks laikas, girios į sodus pavirs“.

(Bus daugiau)

Parengė Laima GRIGAITYTĖ

Onos Bacevičienės artimųjų archyvo nuotraukoje – pirmoje eilėje: Ona Griniūtė-Bacevičienė, stovi (iš kairės) Vytautas Bacevičius, Kristina Griniuvienė, Kazys Grinius, Bronius Bacevičius. Alksniškėse 1944 m. vasara.