Žiniasklaidoje dažnai tenka girdėti įvairiausių valstybinių institucijų pareigūnų pasisakymus apie Lietuvos florą ir fauną. Iš tų pranešėjų pasisakymų galima pamanyti, kad mūsų šalis stūkso miškų apsuptyje, ir laukiniai žvėreliai tiesiog žmonėms trukdo laisvai judėti per jų populiacijos gausumą… Tikriausiai keista būtų, jei jie visi kalbėtų tiesą….
Pats gyvenu prie miško, o darbo reikalais Lietuvos keliais pravažinėju apie 5000 km per mėnesį. Tad keleto Lietuvos regionų miškų vaizdus tenka stebėti natūralioje aplinkoje.
Kiekvieną dieną sutinkami mišką vežantys automobiliai, laikantys kursą link Kazlų Rūdos (ten įsikūręs bene didžiausias šalyje medienos „valgytojas“ – IKEA grupės padalinys), mūsų miškus akivaizdžiai praretino. Truputį šypseną kelia sustojusių miškovežių virtinė prieš įvažiavimą į Kazlų Rūdos miestelį – tai reiškia, kad kažkur tolėliau stovi policija ir (neduok, Dieve) sugalvos patikrinti automobilio svorį (didžioji dalis automobilių pakrauti daugiau nei leistina). VKTI (valstybinė kelių transporto inspekcija) visada žino, kur jiems „negalima“ stovėti, tad jei kelyje pilna vežančių rąstus automobilių, VKTI patruliuoja miestų centruose. Na, bet čia – kita tema…
Kaip taisyklė, kiekvieno miško pakraštyje yra paliekama daugiau augančių medžių, ko gero tam, kad atrodytų, jog čia miškas, tačiau pamėginkite miško keliuko pasukti į patį mišką ir labai dažnai pasijusite laukuose, kurie daugybę metų netvarkomi apaugo krūmais. Vaizdelį dar „pagerina“ šalia miško keliukų sukrautos nupjautų medžių krūvos, paruoštos išvežimui. Neįsivaizduoju, ką mūsų jaunoji karta darys su tais krūmynais po kokių dešimties metų ir kokią kainą mokės visa Lietuva už šiandienos betvarkę šiame sektoriuje…
Šįkart konkrečiai kalbu apie Šilakojo mišką, esantį Kazlų Rūdos savivaldybėje. Žvelgiant į miško būklę, išvada vienareikšmiška: miško savininkai turi teisę į miško pardavimą, bet tokių pareigų kaip miško tvarkymas jiems tikriausiai niekas nenurodė. Miške esančios šiukšlės jau stūkso kelios dešimtys metų (vaizdai nuotraukos iš Šilakojo miško, kaip matote, optimizmu nedvelkia, Tikiuosi, kad kituose miškuose yra nors kažkiek tvarkomasi…).
Norėčiau atkreipti dėmesį ir į kitus miško „tvarkytojus“ – medžiotojus. Kadangi pats gyvenu prie miško, tai manau, kad turiu daugiau galimybių „gyvai“ susitikti su laukiniu gyvūnu nei mieste gyvenantis pilietis, tačiau… Norite tikėkite, norite – ne, bet per metus gal kokius 4–5 kartus pavyksta pamatyti kokių 3–4 stirnų būrelį. Ir viskas. Gal per kokius 4 metus dar du kartus mačiau kiškį… Nuo ankstyvo rudens iki vėlyvo pavasario vykstantis medžiojimo sezonas pražudo paskutines viltis pamatyti daugiau gyvūnų. Miške nuo medžių pjovimo išgąsdinti gyvūnai traukia į miško pakraščius, o čia jau jų laukia virtinės iki dantų apsiginklavusių medžiotojų. Pastarieji „koreguoja“ gyvūnų populiaciją beveik kiekvieną savaitgalį ir kartais viduryje savaitės. Galima tik išskirti, kad savaitgaliais miškas nuo šūvių skamba dieną, o viduryje savaitės – naktį. Na, kiek kalba žmonės, tai dėl to, kad savaitgaliais ir naktimis aplinkosaugos inspektoriai ilsisi…
Tad šitokie laukinių žvėrelių „būriai“ tikrai nepadaro įspūdžio, kad jų yra pakankamai ar net per daug, nors tai garsiai deklaruoja pareigūnai per viešųjų ryšių akcijas. Paskutiniu metu miškas tik pjaunamas ir niokojamas medieną vežančių automobilių, o medžiotojų padaryta žvėrelių populiacijos „optimizacija“ jau duoda savo „rezultatus“… Paprasčiausiai gaila gamtos.
Nežinau, ar tie miško „tvarkytojai“ (medžiotojai ir medkirčiai) yra kažkieno kontroliuojami. Toks įspūdis, kad niekam čia niekas nebeįdomu. Kaip sakoma, netvarka pareigūnams nerūpi – jiems rūpi tvarka…
Taigi tai, ką matau, visiškai nepanašu į įvairių institucijų ataskaitas ir jų įgaliotų atstovų pranešimus apie tai, kaip pas mus viskas yra gera ir nuostabu.
Arūnas LEPŠYS
Autoriaus nuotraukos.
