Nepamirštamų įspūdžių glėbys – tolimosios Kinijos dėlionei

„Jūs buvot nuvykę į mano namus.

Tenykščių įvykių jums pilna galva.

Man vienui vienas labai įdomus:

Ar jau žydėjo prie lango slyva?“

 (Vang Vėjus (701 – 761), kinų poetas)

 „Kodėl Kinija? – klausia savęs neseniai šią šalį aplankiusi marijampolietė literatė, matematikos korepetitorė Luana MASIENĖ. – Ogi mokslo metų pabaigoje susiskaičiavau pinigus, atidėtus už darbą savaitgaliais visus metus. Suma pasirodė solidi – tinkama tolimai atostogų kelionei, tad kodėl ne Kinija?“ Pasirodo, mitas, jog tolimą šalį aplankyti galima tik turint rėmėjus ar laimėjus įspūdingą projektą. „Kokie rėmėjai! Žmonės pamiršo, jog dirbti reikia“, – sako Luana. Dviejų savaičių kelionė moteriai prasidėjo nuo kelionių agentūros paieškos. Išsiuntusi elektroninius laiškus su pageidaujamu maršrutu, bendrauti ėmė su ta kelionių agentūra, kuri greičiausiai atsakė. Nusivilti neteko. „Buvo labai puikus kelionės organizatorius, mes, grupelė turistų iš Lietuvos, pamatėme labai daug – nuo agrarinės iki industrinės Kinijos, nuo Pekino iki Honkongo,“ – pasakoja Luana, skaitytojams pateikdama šūsnį iliustruotų įspūdžių – tarsi daugiaspalvių, įvairiakvapių fragmentų tolimos šalies portreto dėlionei…

…Pekinas pasitinka smogu. Atrodo, lyg miestas virš savęs laiko didžiulį rūko skėtį. Po dvylikos valandų, praleistų lėktuve, – pasivažinėjimas rikšomis po senąjį Hutongų rajoną.

…Trumpam užsukę į vietinių namus, važiuojame į viešbutį. Pora valandėlių atokvėpio, ir pradedame pažintį su Kinija, didžiausia pagal gyventojų skaičių valstybe. Perėję gigantišką (trečią pagal dydį pasaulyje) Tiananmenio aikštę, pro Dangaus vartus įžengiame į Uždraustąjį miestą. Čia daugiau nei penketą amžių (iki 1911m.), Mingų ir Čingų dinastijų valdymo laikotarpiu, gyveno Kinijos imperatoriai. Raudonos ir gelsvos spalvos deriniai, raityti stogai švelnina akmeniniuose pasakojimuose įrėžtas grėsmingas istorijas… Imperatoriškas didingumas persikelia į kūną skonio receptoriais per saldžiąją „imperatorienės“ arbatą tradiciniuose arbatos namuose bei prabangią Pekino anties vakarienę.

…Didžioji Kinijos siena, ilgiausias žmogaus rankomis sukurtas stebuklas, UNESCO kultūros paveldo objektas, puikiai tinka „rytinei mankštai“. Užlipus 1277 laiptelius, laukia atlygis – panorama ir gaivus oras… Beijingo nacionalinis stadionas „Paukščio lizdas“, baseinas „Vandens kubas“ ir įdomūs dangoraižiai-viešbučiai mena 2008m. čia vykusias olimpines žaidynes, o gatvelę su kiniškais, dar neseniai judėjusiais „gardėsiais“ sparčiai praeinu – nevilioja nei kvapai, nei vaizdai.

…Trečioji diena Kinijos sostinėje prasideda žavingais vaizdais parke, t.y. miniomis sportuojančių, šokančių vyresnio ir vidutinio amžiaus vietos gyventojų. Šis parkas juosia įspūdingą Dangaus šventyklą, šalia kurios esanti aukojimo vieta dar ir šiandien „atvira“ tekėjimui. Na, atskirti natūralius perlus nuo dirbtinių dar nemokėčiau, bet kaip jie atrodo atidarius kriauklę, perlų gamykloje pamačiau.

…Naktis traukinyje į Sianą neišvargina, nors ranka vis tik negrakščiai vedžioja hieroglifus kaligrafijos pamokėlėje Tangbomeno muziejuje. Tūkstančių terakotinių kareivių armija atrodo įspūdingai, bet siūlyčiau ilgai neužsibūti šioje kapavietėje, nes dar tikrai ne visi kraupūs mitai papasakoti… Pasivaikščiojimas šventykloje prie Didžiosios laukinės žąsies pagodos (kaip ir Pekino Lamos šventykloje) nuteikia meditacijai. Lengvas smilkalų dvelksmas dar labiau sustiprina kontempliacines nuotaikas, o daugybės budų šypsenos suteikia optimizmo ilgame kelyje į dieviškumą savyje.

…Valandėlė skrydžio, ir mes nedideliame (!) 4mln. gyventojų mieste Čengdu. Priplaukus prie uoloje išskaptuoto 71metrų dydžio Lešano budos, rankos paspausti jam nepasieksi, bet padėkoti už meilę (esamą ar būsimą) tikrai gali. Rytmetis pandų veisykloje sustyguoja bet kokį chaosą galvoje: stebint „budistiškai“ nusiteikusias pandukes, minčių srautas sulėtėja iki minimumo.

…Kai Guilino provincijoje vietiniu autobusiuku dardi vingiuotu keliuku link ryžių plantacijų, nė nenutuoki, kokį grožį netrukus išvysi. Stačiausios pasaulyje ryžių plantacijos įsirėžia į atmintį neregėtu reljefu ir užsifiksuoja įstabiausių spalvų paveikslu sieloje skambant Čiurlioniui… O kai vienos etninės grupės moterys išleidžia savo ilgus juodus, žemę siekiančius plaukus (ir nė vieno žilo, nors jau beveik šešios dešimtys pragyventos), supranti, už ką jos pateko į Gineso rekordų knygą.

…Po dalyvavimo pilname procese: nuo nuskynimo šviesiai žalio lapelio arbatos plantacijoje iki ritualinio užpylimo moliniame ąsotėlyje – net ir namie gerdamas atsivežtą arbatą suteiki tam sakralumo. Tokio, kurį jutai Guiline Fubo kalno papėdės oloje ir kalno viršuje, žvelgdamas į miesto panoramą, stebėdamas akmeninius drambliukus, besiturškiančius vandenyje, ir „žolynų“ drambliuką, mojantį straubliuku atsisveikinimui…

…Kruizas Li (Lidziango) upe primena pasivaikščiojimą jūros dugnu nuslūgus vandeniui. Klintinės kalvos, dangaus veidas upės veidrodyje primena fantastinę Aghartos planetą. Ir net prapliupęs lietus buvo būtinas, kad kiaurai permirkęs suprastum, kaip yra pildomi emocijų indai. Kai po vakarinio šou ant vandens su keletu šimtų atlikėjų, pasakojančių legendą apie meilę ir mėnulį, Jangšuo viešbutyje užmiegi balkone po masyviąja birželio 23d. „superpilnatimi“, suvoki, kad gyvenime nieko nėra atsitiktinio ir kodėl man buvo reikalinga ši kelionė į Aziją…

…Honkongas svečius pasitinka išdidus ir pasitempęs – taip, kaip ir pridera megapoliui. Ekskursijos metu, sėdėdama atvirame autobuse, net nesupranti, ar daugiau informacijos gauni per ausinukus ar iš plaukus kedenančio vėjo. Užkilusi į Viktorijos kalną, žaviuosi iki šiol tik per „Travel“ kanalą matytu vaizdu, o gerdama kavą restorane, kurio interjeras ir atmosfera nukelia į filmą „Forestas Gampas“, bei toliau gėrėdamasi Honkongo panorama, nejučia pratari sau: „Bėk, Forestai, bėk. Vardan kažko, dėl kažko, į kažką, nuo kažko. Tiesiog bėk…“ Taip ir likau su šiuo kodu. Amžinam judėjimui mirguliuojančių švieselių tamsoje arba šešėlių žaismui dienos popietėje…

Luana MASIENĖ

Autorės nuotraukos.

Nr.29(33), 2013 m. liepos 20-26 d.