***
Nemėginkite suprasti mus,
Kai mes pačios savęs nesuprantam.
Turime jaukius, ramius namus,
Bet vilioja mus audringas krantas.
Nežinia iš kur atskriejęs liūdesys,
Per pečius lyg brolis apkabina,
O, kai Meilei atveriam duris,
Mes ne džiugesį, o skausmą skinam.
Bet vis tiek mylėkit mus. Vis tiek
Mums gėles ir džiaugsmą dovanokit,
Nebijokite švelnumo mums atriekt,
Tarsi duonos padalint jo nebijokit.
Vėl kaip gėlės mūsų šypsenos pražys
Ir mes pačios sužydėsim tarsi gėlės.
Laikas pastabas laukeliuose rašys.
Toks pavasarinis, šiltas ir pašėlęs.
