Našlaičių ežiukų auginimo epopėjai pasibaigus

Šis pasakojimas būtų apie ežiukus, tačiau jie, atrodo, atsirado tik tam, kad atsidurčiau ten, kur net nenumaniau galėsianti atsidurti, ir susimąstyčiau apie tai, apie ką niekada nebūčiau susimąsčiusi.

Manau, daugelis gerai pažįstame tokį gyvūną kaip ežys. Ir aš taip galvojau, kol vieną dieną su dukra sodybos teritorijoje radome netekusius mamos šešis mažus ežiukus. Pastarieji buvo labai silpni: ar iš bado, ar nuo šalčio siūbavo ant savo mažų kojelių, vienas truputį sužeistas, kitas visai nejuda… Prisipažinsiu, buvo minutė, per kurią suabejojau, ar juos priglausti: tokie silpni, dantukų neturi, kuo juos maitinti? Bet mes juos paėmėme, ir aš, nieko nelaukdama, jau skubu į parduotuvę, skirtą gyvūnams, o ten girdžiu: „Nieko ežiams neturime, ką jie ėda, nežinau, duokite pieno…“ Skambinu vyrui, prašydama „paguglinti“, gal ras kokios informacijos, tuo metu aplankau dar vieną gyvūnų parduotuvę: ir ten nieko neturi – vėl pataria duoti pieno… Pagaliau paskambina mano vyras ir skaito informaciją iš interneto: ,,Mažiems ežiukams galima duoti geros kokybės sausą kačiukų maistą, tik kad nebūtų su žuvimi ir jokiu būdu negalima karvės pieno, nes jie netoleruoja laktozės, bet tinka ožkos pienas…“ Puiku! Skubu į tą pačią gyvūnėlių parduotuvę, perku maistą kačiukams „su kačių pienu“ (pasirodo, dar ir tokio būna!). Papasakoju pardavėjai, ką sužinojome internete, ji kraipo galvą ir palinki sėkmės. Kaip ir viskas gerai, tačiau ar ne ji turėjo man patarti? Na, nieko tokio… Skubu namo pas šešis alkanus spygliuotus našlaičius. Įpilu pieno, o tie išbadėja neria tiesiai į indą, iš nosies kyla burbulai, mažyliai springsta ir taškosi. Na, bet kažkaip su tuo po keleto maitinimų susidorojome. Maistelį išmirkau piene, nes dantukų jie dar neturi, valgo čepsėdami. Na, galvoju, gal ir pavyks, užauginsiu. Tačiau vieną rytą pastebiu: sužeistas ežiukas negaluoja, kiti kažkokie vangūs, beveik nevalgo. Vėl gelbėja internetas, tikriausiai jiems naktį buvo per šalta ir prasidėjo hipotermija. Kaip mažiems viščiukams jungiu šildymo lempą, visa spyglių krūvelė susigrūda po šiluma. Nežinau, nemoku, tikriausiai man nieko nesigaus, kur kreiptis, gal yra kas nors, kas priglaudžia? Štai čia prasideda kita istorija, visai ne apie ežiukus. Susirandu internete keletą organizacijų, kurios rūpinasi gyvūnais. Paskambinu į pirmą, gal paimsite, sakau, taip ir taip… „Oi, ne, mes laukinių gyvūnų neimame!“ – nuskamba atsakymas. Paskambinu į antrą, papasakoju ir girdžiu klausimą: „Tai ko jūs iš manęs norite?“  „Na, gal jūs priglaudžiate, o gal galite ką nors patarti?“ „Negalime, aš savanoriauju, savanoriaukite ir jūs“, – ir padeda ragelį. Trečias skambutis: laukinių gyvūnų neima, bet labai maloni moteris pataria, kaip prižiūrėti (dabar žinau, kad tai buvo ,,Lesės Kauno prieglauda“). Padėkoju ir nueinu pas savo augintinius, o jie, nieko nevalgę, guli krūvelėje ir nė krust. Staiga prisimenu, kad pernai viename užuolaidų salone Marijampolėje aš netyčia nugirdau pardavėjos telefoninį skambutį, kaip ji ieškojo gyvūnui šeimininko. Tikriausiai pas ją galėčiau gauti informacijos. Nieko nelaukdama, važiuoju į užuolaidų saloną, ir ką jūs manote: prie atvirų durų mane pasitinka senas, lėtas šuo, kilsteli dideles akis ir tarsi kviesdamas užeiti sukteli galvą. Įeinu vidun, o ten ta pati moteris vėl kalba telefonu apie… kitą gyvūną. Ji atsiprašo ir pasiteirauja, kuo gali padėti. „Būtent tuo“, – atsakau. Taip ir taip, pasakoju… „Gal jūs priglaudžiate ir laukinius?“ – „Ne“. – „Jei ne, gal žinote, kas tai daro?“ Na, ir sėdame mes ilgam pokalbiui. Sužinau, kad  kalbuosi su Jolita ir ji yra savanorė, kuri ne tik pati rūpinasi beglobiais, paliktais ir paklydusiais gyvūnais, bet ir ieško jiems šeimininkų, taip pat laikinų globėjų, kurie priglaustų gyvūnus, nes pas ją namuose visi nekaip netilptų. Ji man pasiūlo keletą telefono numerių, ir aš skambinu… Vienas  skambutis visiškai beprasmis, kitą surinkus, pasiūlo kreiptis kitur ir, beje, duoda ta patį numerį, kuriuo aš jau skambinau anksčiau ir man jau atsisakė pagelbėti. Sakau, kad čia net patarimo nesulaukiau, gal gali dar ką nors pasiūlyti? „Gerai“, – išgirstu, ir man jau diktuoja kitą telefono numerį. Paskambinu. Pasirodo, tai Gyvūnų globos asociacija (GGA ). Šeštas skambutis, o ten malonus vyras išklauso ir pasako: „Mes tikrai galime paimti, bet jūs viską darote gerai, pabandykite paauginti pati, jei jums bus per sunku, mes be problemų pasirūpinsime“. Taip gavusi palaikymą ir padrąsinta šio žmogaus, nusprendžiau užauginti šiuos mažylius. Jie valgė ir storėjo , kai paaugo ir jiems išdygo dantukai, rinkau vabalus ir pratinau prie maisto gamtoje. Stebėjau jų keistą reakciją į kai kurį maistą, tikriausiai ne visi tai esate matę, kai ežiuką tarsi ištinka paralyžius, jis išskečia kojas, išsiriečia ir pradeda laižyti savo spyglius ant jų palikdamas seilių putas. Niekas nepaaiškina, kodėl jis tai daro, bet tada visiškai nereaguoja į aplinką, gali jam daryti ką nori. Ir čia, žinoma, tik viena iš keistenybių…  

Svarbiausia, kad jie visi užaugo, sekiojo mane iš paskos, prašydami maisto, leidosi glostomi, ir vieną dieną pastebėjau, kad jau teks juos paleisti į laisvę. Tiesiog pradėjo lipti sietine tvorele, kažkiek palipę krito žemyn ir vėl lipo, tada pabandė pralįsti… Jie dėjo visas pastangas, kad tik atsidurtų anapus tvoros. Ką gi. Tvorą patraukiau, tačiau ne visi rodė norą sprukti, trys, pavaikščioję aplinkui, grįžo į guolį, o trys dingo… Kaip tikra jų mama laukia grįžtančių vaikų, taip ir aš iki pat vidurnakčio laukia savo mažylių, ir jie sugrįžo. Taip keletą dienų ir gyvenome: ryte išnešu juos į lauką, jie vakarop išeina, o iki vidurnakčio pareina purvini ir alkani. Atėjo laikas, kai pavalgę temstant išeidavo ir sugrįždavo tik ryte, o vėliau jau tik pavalgyti pareidavo ir vėl dingdavo.

Taip ir užaugo mano spygliuotas šešetas. Bet štai kas man įdomu šioje istorijoje… Sutikau žmones, kurie sakė: „Kam tu juos ėmei? Tik rūpestį ir bėdą užsikrovei!“ (Aš po šiai dienai nesuprantu, ką jie turėjo omeny: kam rūpestis, o kam ne.) Sutikau tokių, kurie man sakė: „Vargšelė…“ (Gal vargšelė ne aš, o šie mažyliai, netekę mamos?) Sutikau žmonių, kurie dirbdami valstybinėse įstaigose gauna atlygį už tai, jog rūpinasi gyvūnais, bet iš jų net patarimo negavau. Sutikau žmonių, kurie dirba gyvūnų labui su atsidavimu, nuoširdžiai jais rūpinasi ir globoja. Ir dar sutikau tokių žmonių, kurie viską daro su meile…

Ši istorija baigėsi tuo, jog ežiukai užaugo ir išėjo, o žmonės, su kuriais teko šiuo klausimu  bendrauti, paliko prieštaringus jausmus keliančius atsiminimus: nuo  visiško abejingumo iki meilės  tai pačiai situacijai…

Edita LEI

Autorės nuotraukos.