Namai, dvelkiantys svajonės išsipildymu

…Čia dvelkia svajonės išsipildymu, idile, kokią paprastai piešiame svajonėse: graži jauki sodyba pamiškėje, alsuojanti žmogaus rankų darbo ir gamtos harmonija, meniškai kuriamoje namų aplinkoje, švytinčioje jau bundančios vasaros žiedų spalvomis, žaidžiantys du maži vaikai ir giedru rūpesčiu juos šildantys du suaugusieji – tėvai. Sustabdytoje idilės akimirkoje, žinoma, neįmanoma įžvelgti viso proceso, žingsnelis prie žingsnelio atvedusio prie rezultato – tokios erdvės, kuri išties kelia pasigėrėjimo jausmą, tokios auros, kuri aiškiai sako, jog čia gyvenantys žmonės dalijasi pačiais tauriausiais jausmais. Neįmanoma pastebėti, jog tas procesas – kūryba – tebevyksta nesustodamas, nes tik taip, ko gero, įmanoma sukurti idilės įspūdį. „O juk viskas prasidėjo nuo nulio…“ – grįžta mintimis į praeitį šios sodybos šeimininkai Pabuktės kaimo (Liudvinavo sen., Marijampolės sav.) gyventojai Oksana ir Vaidas Karpavičiai. Jauna darni šeima savo pavyzdžiu teigia visiems žinomą tiesą: ryžtas, kryptingumas, harmoningas bendravimas bei bendradarbiavimas – išties didelė jėga, galinti ne vien rojaus kampelį sukurti…

Darbas Buktos girininkijoje dovanojo pažintį su būsima žmona

Toje vietoje, kur dabar yra išpuoselėta Karpavičių sodyba, buvęs plynas laukas pamiškėje, tiksliau, pieva, kurioje Oksanos tėvai, gyvenantys netoliese, gyvulius ganydavę. Taigi Oksana – vietinė, šių kraštų kaimo vaikas. Vaidas – marijampolietis, kaip pats save apibūdina, „asfaltinis“ „nuo Degučių mikro“. Tiesa, netradicinio būta šio miesto vaiko. Gamta, ypač paukščiai, jam labiau už draugus rūpėjo: draugai spardo kamuolį, o jis, pasiskolinęs žiūronus, paupiais klaidžioja stebėdamas paukščių gyvenimą, ne kartą sužeistą paukščiuką gydyti į butą parsinešdamas. Gamtos, ypač miško, trauka lėmė ir jo gyvenimo kelio pasirinkimą: įstojo į Kauno miškininkystės technikumą, kurį baigęs (vėliau neakivaizdžiai baigė aukštuosius miškininkystės mokslus ir Lietuvos žemės ūkio akademijoje) dvejus metus dirbo eiguliu Kalvarijos girininkijoje, kol darbas atvedė jį į Buktos girininkiją. Šis gyvenimo posūkis buvęs lemtingas. Ne dėl pareigų (V. Karpavičius čia buvo girininko pavaduotoju), o dėl to, jog čia jis sutiko Oksaną. Pažinties būta gan buitiškos. Oksanos tėtis malkas pirko girininkijoje, tad Vaidas į kliento namus buvo užsukęs (dabar jau nė pats neatmena ko – gal kažkokių popierių pasirašyti?). Štai čia ir pamatė malkų pirkėjo dukterį. Tarp Vaido ir Oksanos esantis dešimties metų skirtumas tuomet išties buvo didelis (Oksanai buvo vos keturiolika metų), tačiau ar klausia meilė amžiaus? Krito miškininkui pamiškės gyventojo dukra į akį, ir nieko jau čia nepadarysi. Be to, pats likimas juos tiesiog stūmė vieną prie kito: Vaidas Želsvos pagrindinėje mokykloje vadovavo jaunųjų miško bičiulių sambūriui, o Oksana buvo to sambūrio narė. Būrelio vadovas mokėjo moksleivius uždegti meile miškui, tad ar reikia stebėtis, jog ir Oksana, gamtos vaikas, noriai lankė būrelio užsiėmimus? Mokinės ir būrelio vadovo bendravimas tuomet, neperžengdamas draugiškumo rėmų, pagreitį įgavo gerokai vėliau. Oksana baigė Želsvos pagrindinę mokyklą, vėliau – Marijampolės J. Jablonskio vidurinę, po to – Marijampolės kolegijoje verslo vadybą. Šalia jos visada buvo Vaidas. Pora susituokė prieš daugiau nei aštuonerius metus, po visų mokslų (verslo vadybą Marijampolės kolegijoje baigė ir Vaidas, tiesa, neakivaizdžiai). Jauną žmoną Vaidas parsivedė į statomus savo namus, kuriems 25 arų teritorijos projektą nusipirko dar 1989 m., gyvendamas tarnybiniame bute girininkijos administraciniame pastate ir svajodamas turėti savo kampą.

Sodybos dekoro elementas – …senas motociklas

Jaunavedžiai apsigyveno tebestatomos sodybos ūkiniame pastate ir po truputėlį ėjo pirmyn, kiekvienais metais vis kažką naujo sukurdami. Pamažu iškilo gyvenamasis namas, plėtėsi kruopščiai prižiūrimos namų valdos plotas. Beje, kaip pastebi Vaidas, griuvėsius primenančių statybų sąvartynų sodybvietėje niekada ir nebuvo: pasirodo, galima viską – ir namą statyti, ir aplinką puoselėti – tuo pat metu daryti. Šiuo metu Karpavičių sodyba, kurios meniškai tvarkoma teritorija užima hektaro ir 20 arų plotą,  – išties išskirtinė. Žalioje kruopščiai prižiūrimoje vejoje – visžalių medelių, krūmų kompozicijos, gėlynai, baseinėliai, taip pat nemažas tvenkinys, kuriame plaukioja… dekoratyvinės žuvys, puikiai čia netgi žiemojančios. Išpuoselėtoje sodybos aplinkoje tinkamą vietą rado ne vien akmenys, bet ir tam tikros istorinės – buitinės „relikvijos“. Karpavičiai į sodybos dekorą įkomponavę ir seną motociklą, ir šiaudų pjaustyklę, Sūduvos krašte vadinamą akseline, ant stilizuotos žabarų tvoros dailiai pamauti paprasti moliniai vazonai. Visa įstabi namų valdos teritorija, kurioje šiuo metu auga per 50 rūšių sumedėjusių augalų, daugybė gėlių, suprojektuota ir sukurta pačių šeimininkų rankomis. Jokių aplinkos dizainerių paslaugų Karpavičiams nereikia: patys pasitardami randa geriausią variantą naujam sodinukui ar kokiai nors eksterjero detalei. Tiesa, kartais sprendimai nelengvai ateina. „Būna, kad kokį krūmą, įsimetęs į karutį, kalias dienas vežioji po visą teritoriją, kol randi jam vietą pasodinti“, – sako V. Karpavičius. Jeigu medžiai, krūmai  – vyro rūpestis, tai gėlynai – žmonos. Oksanos lengva ranka: daugybę gėlių pasisodinusi ir išsiauginusi iš atžalėlių, šakelių, sodinukų. Gėlės moteriai – tikra aistra, einanti koja kojon su žinojimu. Karpavičių sodyboje žydėjimas pasibaigia tik žiemą, mat meistriškai čia pasodintos gėlės, kurios žydi įvairiu metu.

Tiesa, metai sodyboje jau paliko savo pėdsaką: kartu su vaikais užaugo ir… medžiai. Jeigu anksčiau daugiau sodindavo, tai dabar jau daugiau retina, genėja. Beje, ši taisyklė negalioja gėlynams – jie tik didėja. „Aš visomis keturiomis tam priešinuosi, – juokauja Vaidas, – bet mano pastangos šiuo atveju nieko vertos.“

Šeimos šiuo metu didžiausias rūpestis – išlaikyti sukurtą idilę. „Kol įsikūrinėji, – sako Vaidas, – viskas keičiasi tiesiog drastiškai, paskui viską reikia išlaikyti. Sukurti lengva, gerokai sunkiau išlaikyti, tai, kas sukurta. Kiekvieną dieną reikia dėl to dirbti“. O jie ir dirba: diena iš dienos, be jokių išeiginių…

Iš noro išsaugoti sodybos grožį – verslo idėja

Karpavičių sodyba jau ne vieni metai žinoma kaip vestuvių, jubiliejų pokylių vieta. Mintis išnaudoti savo sodybą ir verslo nišai kilo iš… noro išsaugoti išpuoselėtą namų aplinką. Karpavičiai augina du vaikus: 8 m. Deimantą ir 6 m. Auksę. Deimantas – gamtos vaikas, kaip ir tėtis, o Auksė – mamos padėjėja.

 Vaidas, 2008 m. pakeitęs darbovietę ir tapęs UAB „Miško darbai“ direktoriaus pavaduotoju miškininkystei, namuose būna retai, tad visa namų priežiūra – ant Oksanos pečių. Be to, pasibaigus motinystės atostogoms, sutuoktiniai abu ilgai svarstė, ką toliau daryti. Vaidas darbo nemes, o jei ir Oksana išeis į darbą, namai pamažu taps apleisti (juk jei nori, kad namų aplinka džiugintų ir akį, ir širdį, kiekvieną dieną turi plušėti joje).  Vienintelis tinkamas variantas – rasti darbą namuose: ir vaikučius prižiūrės, ir namais pasirūpins. Kadangi išpuoselėta sodyba jau buvo atkreipusi dėmesį ne vien aplinkinių gyventojų, Karpavičiai ryžosi pagal verslo liudijimą savo namų valdą nuomoti pokyliams, įkūrė kaimo turizmo sodybą. Pradėjo pirmiausia nuo vestuvių fotosesijų, o vėliau, pastatę erdvią pokylių salę, jau ėmė priiminėti klientus. Mintis pasirodė vykusi. Karpavičių sodyba išpopuliarėjo. Nors namiškius kartais ir vargina, kad savo namų erdve tenka dalintis klientais, darbas yra darbas…

Sėkmės priežastis – darna ir vieningumas

Jauna darni šeima ne vienam kelia nuostabą: tvarkosi viską savo jėgomis, gražiai augina vaikučius ir taip sparčiai juda į priekį. Kur slypi viso to paslaptis? Karpavičiai atsakytų lakoniškai: kumštyje! Vienas į kitą remdamiesi, būdami darni komanda, randa laiko ne tik kasdienius darbus nudirbti, ateities vizijas kurti bei jas pamažu įgyvendinti, bet ir pabūti drauge: pakeliauti (tiesa, daugiausiai po Lietuvą, po įstabesnius gimtojo krašto kampelius). Ypač įsiminė pernai buvusi visos šeimos kelionė į Zakopanę. Tai buvo pirmoji didelė visos šeimos išvyka. Iš pradžių Oksana ir Vaidas jaudinosi dėl vaikų – ar nebus kalnai jiems per sunkus išbandymas, tačiau nuogąstavimai pasirodė visiškai nepagrįsti: vaikai puikiausiai atlaikė kelionę, o į kalnus kopė netgi su didesne ištverme nei jų tėvai.

Mėgsta ši šeima ir gamtoje, ypač miške, atsipalaiduoti. Su gamta susijęs ir Vaido pomėgis (ne vien darbas!).  Daug laiko jis skiria fotografavimui, ypač gamtos vaizdų, reiškinių, gyvūnų įamžinimui. Užfiksuoti tai, kas vyksta gamtoje, – labai daug laiko ir kantrybės kainuojantis malonumas. Kone nuo vidurnakčio valandų valandas kartais tenka lindėti specialioje palapinėje ar lindėti žolėse su maskuojančiu kostiumu, kad gimtų gervių ar briedžių fotosesija.  Šį Vaido pomėgį labai palaiko ir žmona, ir vaikai. Apskritai šioje šeimoje vieningumas yra jos skiriamasis bruožas. Be to, spartų šios šeimos judėjimą pirmyn, kita vertus, lemia ir ryžtas visas mintis, visą energiją koncentruoti į vieną tikslą. Štai taip tuomet gimsta idilė…

Laima GRIGAITYTĖ

Autorės nuotraukos.