Naktis pelkėje

Naktis pelkėje – skamba magiškai, ar ne? Tuo labiau, kad ir man tai buvo pirmas kartas. O prasidėjo viskas – kaip ir visada – kažkaip kasdieniškai.

Darbo reikalais apžiūrinėdamas apleistą žemės sklypą miško įveisimui dėmesį atkreipiau į pro retus medžius šmėžuojančią pelkaitę. Net per karščius ji prieš saulę dar žvilgėjo vandens ploteliais – gan retas vaizdas šią vasarą. Bet karklų sąžalynai ir nendrynų ploteliai kiek prigesino entuziazmą – matomumas minimalus, tad ir ką nors užfiksuoti galimybės ne per didžiausios. Šalimais buvusi kur kas didesnė pelkė pasirodė kur kas patrauklesnė – netoli atviro ploto buvusi pakankamai švari aikštelė atrodė lyg skirta palapinei… Dvi savaites laukiau progos. Atrodytų, kas čia tokio – išsprūsti paryčiais pafotografuoti paukštelių, tačiau darbo dienos atkrinta, o ir savaitgaliais visokių reikalų –reikalėlių gausa niekaip nemažėja. Galiausiai vieną šeštadienio vakarą, baigęs kitus darbus, vos valandai likus iki saulėlydžio, strimgalviais puoliau į automobilį ir išlėkiau kaip akis išdegęs. Gal pirmą kartą taip greitai susiruošiau, paprastai skiriu keletą minučių pasitikrinti, ar nieko nepamiršau, tačiau saulė nelaukia. Atrodytų, kam tas skubėjimas iš vakaro, juk fotografuosiu švintant, o įgudus pasistatyti slėptuvę galima ir prieš aušrą, prieš tai patogiai išsimiegojus minkštoje lovoje.

Taip ir būtų buvę, jei ne… pelkė. Po pelkes slampinėti ir dienos šviesoje reikia atsargiai, visada pasirenkant, kur statyti koją, o naktį eiti per pelkę, kurią mačiau tik prabėgomis, ir dar prieš porą savaičių – na, šis iššūkis ne man. Tad skubėjau, kiek tik leido galimybės.

Automobilį medžių jaunuolyno prieglobstyje palikau gal penkiolika minučių iki saulėlydžio ir pasičiupęs kuprinę nuskubėjau pelkės link. Ne iš karto pataikiau į norimą vietą, o saulė jau pasislėpė už medžių viršūnių. Prie pat kranto, kur platesnis apžvalgos kampas, prieiti negalėjau – pakrantę formuojantys žolių kupstai plūduriavo už vandens juostelės, kurią dengė retas žolių tinklas. Lygesnę vietą suradau greta karklo krūmo, šalia bebrų išrausto urvo su pora plūduriuojančių žalių išverstakių varlyčių. Palapinę stačiau jau prieblandoje, vos įsikrausčius į vidų sutemos apgaubė ir atviresnes vietas. Tupėjau srūdamas prakaitu ir džiaugiausi, kad ne žvėrių fotografuoti susiruošiau, paukščiai ne tokie jautrūs kvapams… Išsivyniojau miegmaišį ir pažvelgęs per plyšelį apstulbau – pro pat palapinę, ne toliau kaip už pusantro metro nuo manęs, dumblu atkulniavo kažkoks kumščio dydžio paukštelis, nelėtindamas tempo įbrido į vandenį ir nuplaukė toliau… O mano fotoaparatas dar krepšyje. Nieko tokio, pagalvojau, ryte susimatysim. Tokioje prieblandoje net nepažinau, tad kokios dar nuotraukos… Įsitaisiau patogiau, dėl viso pikto pasiruošiau fotoaparatą ant trikojo ir susisukau ant miegmaišio žibintuvėlio šviesoje paskaityti knygos. Po keleto minučių nusprendžiau, kad pakaks. Keltis reikės ankstokai, tad geriau jau numigti. O ir gamtos garsų palapinėje klausytis kur kas geriau užmerktomis akimis. Palapinės sienos tik vaizdą užstoja, gi garsai sklinda be jokios kliūties. Netoliese prieš miegą kažko įsiklykavo gervės, šalimais sodyboje sulojo šuo. Iš laukų grįžo traktorius, „pliks paliks“ – laukuose jam pažadėjo putpelė. Bebrų landoje, vos už poros sprindžių nuo mano galvos, užkurkė varlė. Romantika… Išgirdus charakteringus švilpiančius tilvikų garsus, sutvirtėjo nuojauta, kad važiavau ne veltui. O dar kai per objektyvą pamačiau vos už keleto metrų sutemose boluojančius nakvoti susiruošusių paukštelių siluetus… Na, aprašyti to neįmanoma. Snūduriavau pilnas svajonių, klausiausi gervių barnių ir laukiau malonių sapnų. Buvo 23:00. Bet… Kai žmogus planuoja, Dievas juokiasi.

Idiliją sutrikdė fejerverkų griausmas. Na, flegmatiškai pagalvojau, tuoj išlėks į orą eilinis šimtas litų, ir ramybė sugrįš. Kur jau ne… Pasirodo, tai buvo tik signalas. Matyt, baigėsi „oficialioji“ šventės dalis, ir jos dalyviai nusprendė „pakvėpuoti grynu oru“ ir „pabūti gamtoje“. Tai reiškia, kad muzikos aparatūrą išnešė į lauką, ir kas kaip sugebėjo, tas taip pritarė. Ir visai nebūtinai tai dainai, kurią grojo. Apie 0:00 sulaukiau dar vienos fejerverkų kanonados. Dainorėliai sulaukė pastiprinimo. Gervių jau nesigirdėjo. Pamažu užsnūdau. Pribudau dar prieš aušrą – koncertas vis dar tesėsi, bet solistų gretos praretėjo. Pamažu pritariantys balsai pradingo galutinai, bet muzika „skambėjo“ gal iki 6 ryto… Na, bet čia jau nukrypau nuo temos.

Dar prieš aušrą pelkėje ir jos apylinkėse prasidėjo sujudimas. Pirmos nubudo gervės ir poromis, pavieniui ar nedideliais būreliais išsiskirstė po apylinkės laukus. Supypsėjo tilvikai, keletas energingai sukinėjosi prieš slėptuvę, bet tamsoje vargiai įžiūrėjau siluetus. 4:50 padariau keletą paplaukusių kadrų ir laukiau šviesos. Pirmi spinduliai nuspalvino iki tol melsvai pilkavusį horizontą, dabar tai jau fotografuosiu – pagalvojau. Deja, kylant saulei likau vienas. Na, ne visai – atskrido keletas ančių, bet dėl jų tikrai nevertėjo pelkėje naktinėti, o ir tos pačios įsitaisė toli nuo manęs. Dar kažkas krebždėjo ant palapinės viršaus. Pagalvojau – paukštelis, o, pasirodo, kad ten saulės pasitikt užsikeberiojo varlytė. Alpinistė, matyt. Po dar keturių valandų tuščio laukimo susivyniojau miegmaišį, palapinę, susikroviau viską į kuprinę ir nuklampojau link automobilio.

Važiuodamas laukų keliuku pievoje nufotografavau kovo jauniklį, iš labai arti padariau keletą gandro nuotraukų. Ir viskas. Vėliau, kai po ratais jau vyniojosi asfalto kilometrai namų link, galvoje sukosi mintis. Na, ir kodėl pasirinkau šeštadienio naktį? Et, matyt, taip buvo lemta. O nuotraukos… Bus dar jų. Žinoma, puiku, kai gali parodyti kažką įdomaus ir gražaus kitiems. Bet ne tai svarbiausia. Ir prisiminiau naktinį putpelės „pliks paliks“. Nusišypsojau. Ir dabar rašydamas šypsausi. O kiek yra tarp jūsų tokių, kurie miegojo pelkėje prie vandens, ant bebro urvo? A? O dabar pasakykit, kad nebuvo verta…

Vaidas KARPAVIČIUS

Autoriaus nuotraukos.