N. Oželytė: „Kiekvienas mato tiek ŠVIESOS, kiek leidžia jo langelis“

Marijampolėje viešėjo vilnietė Nijolė OŽELYTĖ – aktorė, Kovo 11-osios akto signatarė, buvusi Seimo narė, aktyvi visuomenininkė, buvusi TV laidų vedėja, išsituokusi trijų dukterų mama. Renginio organizatoriai – „Sūduvos kultūros fondas“ (SKF) – prieš susitikimą skelbė: „Kai kalba Nijolė Oželytė, gali ją pamilti, gali jos nekęsti, bet abejingas jai tikrai neliksi.“ Tuo įsitikino panorusieji ateiti į susitikimą-diskusiją. Vieni pritarė viešnios mintims, kiti tyliai piktinosi kategoriškais teiginiais, siekiu ginčytis, bet negalėjo nesižavėti N. Oželytės sugebėjimu prikaustyti publiką ir talentu kalbėti taip, kad kone kiekvienas sakinys – aforizmas. Kalbėta apie Lietuvą, apie jos žmones, apie gyvenimą: „Svajonių Lietuva: kūrėme vienokią – gavome kitokią?“

„Mūsų savaitės“ skaitytojams – N. Oželytės minčių mozaika.

GĖRIS. Mes NEŽINOJOME, kokią Lietuvą kūrėme, nežinojome, kokios jos norime. Visada norime tik GERO! Tik tas gėris – visiems skirtingas. Šventam žmogui geras gyvenimas – kai jis gali judėti, ištvirkėliui – kai yra daug prieinamų moterų, girtuokliui – vyno butelis. Tad kas tas GERAS gyvenimas? Nevartokime sąvokų, kuriomis nieko nepasakome.

LAISVĖ. Laisvė – kai visko yra ir viskas spalvota? Ar ne tokios laisvės norėjome? Bet tai juk vaikiškas įsivaizdavimas. Išėjus iš sovietinio tvarto, galvoti, kad Lietuva bus žydinti, nė nereikėjo.

VALSTYBĖ. Valstybė – tai UAB-as. Pilietybė – tai narystė UAB-e. O UAB-o gyvenimą reguliuoja TAI-SYK-LĖS! Jei kiekvienas atliktume savo pareigas, gyventume valstybėje, kokios norime!

ŽMOGUS. Mes visi kalbame apie meilę Lietuvai, meilę Tėvynei, bet savo darbais ir mintimis išsiduodame: tegul myli ją kiti… Nuo eilinio žmogelio iki politiko, ministro taip yra. Ir jokios mistikos! Juk kai žmogaus galimybės didesnės, tai išauga ir jo apetitas. Jeigu paprastam žmogeliui užtenka vieno pakelio kontrabandinių cigarečių, tai aukštam valdininkui jau reikia „fūros“ tokių cigarečių! Nuo seno įdiegta, kad GERAS žmogus – ne profesija.

TEISINGUMAS. Lietuvoje nėra teisingumo? Ogi koks procentas TEISINGŲ žmonių joje, tiek ir turime to teisingumo. Mūsų žmonės MELUOJA, kad ištroškę tiesos ir teisingumo, nes į Seimą renka „brudą“. Kokią valdžią išsirenkame patys, tokią ir turime. Po Arūno Valinsko renka Viktorą Uspaskichą! Kurgi ne – šalia jo visi jaučiasi „fainesni“, „kietesni“! Štai kaip žmonės mąsto ir daro! Bet juk jeigu Uspaskichą renka tik todėl, kad jis seksualus, tai tą seksą Lietuvoje ir turime! Tik DORI žmonės gali išrinkti GERĄ valdžią. Bet pas mus juk nuo seno tas DORAS – tai visiems „durnas“… Nieko neveikti ir būti viskuo – štai mūsų idealas… Tik kuomet visi kasdienybėje būsime didvyriai, tuomet turėsime TEISINGĄ Lietuvą.

LŪKESČIAI. Visos Lietuvos problemos – tai jos žmonių mentalitetas, o ne bloga valdžia. Matai šiukšlę – pakelk, turguje gavai grąžos per daug – atiduok atgal! Kitaip reikalai nepasikeis. Bet mes daugiau norime iš kitų – tik ne iš savęs! O juk nėra DĖDĖS, kuris tavo lūkesčius pateisintų. Nebent mamai pasisakyk – ji tavo lūkesčius gal ir pateisins.

LAIMĖ. Nori būti laimingas – BŪK! Aš labai laiminga, nes aš taip noriu! Man Lietuva – puiki šalis. Ne pati blogiausia šalis pasaulyje. Pati sistema puiki, įstatymai puikūs, bet patys žmonės daro tą cirką! Juk tik nuo paties priklauso, kaip tu gyveni. Reikia žinoti, kad Lietuva niekada nebus Ispanijos saulė, nes Lietuva – tai Lietuva. Sakote, mumis manipuliuojama. Ogi pabandykite sumanipuliuoti mane! Niekaip! Žmogui reikia galvoti apie save ir savo gyvenimo prasmę. O dauguma – taip – pasiduoda tai manipuliacijai. Bet juk šių laikų žmogus yra pakankamai išprusęs – jis puikiai gali galvoti, suprasti, atsakyti sau į visus klausimus. Tad nėra prasmės keikti gyvenimą ir kankintis – vis tiek visi numirsime. Gyvenimas trumpas – REIKIA jaustis laimingam! O skųstis – tai senas įprotis, gyvenimo maniera.

POŽIŪRIS. Kiekvienas mato tiek ŠVIESOS, kiek leidžia jo langelis. Tik nuo tavo požiūrio priklauso, kiek tu matai ir kaip tu jautiesi.

SAVIVERTĖ. Žmogaus niekas negali sumenkinti – tik jis pats save. Juk žmogus tiek š… pridaro per savo gyvenimą, kiek nepridarys joks šuo.

SAVIMEILĖ. Kai viską girdi savimeilės ausimis, susikalbėti neįmanoma.

TELEVIZIJA. Sakote, kodėl televizijos tokios – tik šaršalus kelia? Ogi tokias laidas žmonės labai žiūri, apie jas kalba, jų laukia. Tada televizijai – dideli pinigai už reklamas. Dėl masės žiūrovų. Dabar, girdžiu, sako: žurnalistė Rūta Janutienė vienoje televizijoje vienokia, kitoje – kitokia. Ogi ji turi du vaikus ir vyrą menininką. Gyventi tai reikia! Tada ir einama nors ir į šiukšlių dėžę. O joje veikėjai, kurie yra niekas, varo tai, ką jie turi varyti.

VAIKŲ NAMAI. Juose vaikai nežino, kas yra gyvenimas. Taip, jie rašo, jie skaito, jie apsirengę gerais drabužiais, bet jie, pavyzdžiui, neima arbatos, jeigu pamato, kad į ją įdedama cukraus! (Tai vaizdelis iš anksčiau.) Jie tik žiūri į tą cukrų, bet nežino, kas tai yra. Juk šiems vaikams paprastai arbata paduodama jau pasaldinta virtuvėje. Arba: tokie vaikai puola į isteriją, kai globėjai, savaitgalį parsivedę juos į šeimą, paprašo suplauti indus ar išvalyti grindis. Juk globos namų auklėtiniai TO nemokyti – ten viskas už juos padaryta! Taigi jie paprasčiausiai nesuvokia gyvenimo žaidimo taisyklių, nesuvokia situacijos.

GYVENIMO PRASMĖ. Melas, kad gyvename dėl vaikų! Mes esame tik vartai, per kuriuos įvažiuoja nauja gyvybė. Ir vaikai negyvena dėl tėvų. Visi gyvename todėl, kad mirdami daugiau žinotume, negu žinojome gimdami. Gyvename tam, kad labiau išsivystytume.

EMIGRACIJA. Varykit, žmonės, į užsienį! Žiūrėkite, kur jūsų kokybė geresnė. Grįšite kitokie! TEN mes esame tik svečiai, todėl grįšite. Na, kam patinka būti svečiu, ilgai negrįš arba išvis liks. Bet ČIA mes esame uždaroje erdvėje – prisismirdinę. Reikia važiuoti! Anksčiau ir kaimo moterį kaimynai pirštais badė, kai ji išvažiavo gyventi į Vilnių. Jeigu žmogus supranta, kad jis gimė laisvas, niekas jokiais badymais jo čia neįkalins! Juk tik PATS sprendžia, ar likti jam šiame UAB-e. Sėdėti ir supūti ČIA – ar tai patriotizmas?! O žmogus, kuris yra ne „degradas“, niekada nepamirš savo MAMOS. Todėl nereikia lietuvių varžyti ir laikyti ČIA. Net jeigu po kiek metų Lietuvoje dainuos siauraakių, „geltonų“ vaikučių choras lietuviškai, tai vis tiek bus Lietuva.

SAVIŽUDYBĖS. Aš – vienišos mamos vaikas. Buvau strazdanota, su vienintele suknele kasdien… Mano motina alpdavo iš nuovargio dirbdama, kad nupirktų man batus… Bet – kuo sunkiau, tuo geriau! Tik reikia žinoti: niekas nesitęsia amžinai – nei laimė, nei nelaimė. Kai labai labai sunku, paimk save į rankas! O žudosi tik kraštutinis chamas, kraštutinis egoistas! Jam nerūpi nei jo vaikai, nei jo tėvai. Ir tegul žudosi, nes jis – savo gyvenimo šeimininkas.

APIE SAVE. Nebūna skirtingų nuomonių – yra tik skirtingas supratimo lygis. Būtent todėl man visiškai vis tiek, kas ką mano apie mane asmeniškai ir apie mano veiklą. Man svarbu, kad pati būčiau maksimaliai nuoširdi tame, ką darau. Visa tai, ką sakau, nėra marazmas, nes aš jau atsakiau sau į daugybę mane dominusių klausimų ir jaučiu pareigą DALYTIS.

Užrašė Karolina ZUBRAITĖ

Aldonos KATILIENĖS nuotrauka.

Nr. 17 (21), 2013 m. balandžio 27–gegužės 3 d.