Pavasario linksmybės
Kaip kasmet „Sveiks, svieteli margs!“
Vėl pasveikina žemę saulė,
Tais pačiais Donelaičio keliais
Atskubėjus į mūsų pasaulį.
Vėl atnešus viltis ir džiaugsmus,
Vėl darbais apipylusi žmones,
Užrakinus žiemos vartus,
Palinkėjus sėkmingos kelionės
Varnoms, šarkoms, pelėdoms, gandrams,
Žiurkėms, kurmiams, pelėms ir musėms,
Ir gyvūnams, ir vabalams,
Netgi tiems, kas nespėjo pabusti.
Kai lakštingala vėl užgiedos
Savo giesmę „Kinkyk, Jurguti…“,
Pasidžiauksim linksmybėm gamtos
Ir suprasim : „Taip turi būti“.
Žmonės, paukščiai, žvėreliai, laukai
Pasiruošę pavasario sėjai.
Tik dabar mes – Europos vaikai,
O darbai mūsų tik prasidėję…
Vasaros darbai
Lietuvėlė mūsų maža
Skuba vytis Europos brolius.
Juk lemtinga ta atkarpa,
Per kurią mes nuo jų nutolom.
Kaip norėtume būti šalia
Prancūzijos ir Vokietijos,
Kad klastinga priešų galia
Negrąsintų. Mes jų nebijom.
Juk praėjo jau būrų laikai
Ir tikrai ne mėšlavežis rūpi,
O gal mes atsilikę vaikai,
Atkeliavę į klestintį ūkį?
Kur tiek blizgesio, tiek šviesų,
Technologijos naujos vilioja.
Viskas sukas keistu ritmu,
Net nemąstant, nepamatuojant,
Kad nepertraukiamomis šaknimis
Tai su protėviais mūsų suaugę.
Miestus grindžiame akmenimis,
O medžius išgenėjam paslaugiai.
Upės, pievos, miškai, ežerai
Jau ne mano, ne tavo, ne mūsų
Donelaitiškas Pričkus tikrai
Nepaverstų tai savo būstu.
Bet juk jis – tolima praeitis
Ir pamokymai jo mums nesvarbūs.
Žemdirbiai ir be jo pasodins,
Gal paprašę Europos pagalbos.
Pamiršti jau seniai linai
Ir rugiagėlės nemėlynuoja.
Juk Europa – visų namai,
O lietuviai migruoja, migruoja…
Kai teisybės nerandam namuos,
Kur seniai jau savų nebegirdim,
Nors galėtume bent paguost
Ar priglaust, ar padėt, ar sušildyt.
Tik to skubančio laiko tėkmėj
Vis mažiau jau užuojautos lieka:
Abejingų tiek daug, o padėt
Nebemokam, jei Pričkus neliepia…
Rudens gėrybės
Dar Europoj tikrai ne ruduo
Ir darbai nebaigti Lietuvėlėj,
Bet jau galim gėrybes skaičiuot,
Pasigirti, kiek ūkį iškėlėm.
Kad ir miestai, ir pastatai
Ne prasčiau nei Europoj atrodo.
Artimi mums Rytai, Vakarai
Tik, kad viskas labai vienoda.
Teikia džiaugsmą keisti augalai,
Lietuvoj niekada neauginti.
Derlių siunčiam kitur, o čionai
Užsienietišku “importu” mintam.
Ir vestuvės dabar jau ne tos,
Kokias Krizas dukteriai kėlė:
Nuostabiausiuos kampeliuos gamtos
Pramogauja ne tik Lietuvėlė.
Maišos tautos ir papročiai.
Lietuvaitės kitatikėm tampa.
Įvairiausių kraštų “svečiai”
Čia suranda nuosavą kampą.
Renkas mokslą kitur vaikai.
Juos vilioja svetimos šalys.
Absolventų dabar šimtai,
Kurie darbo surasti negali.
Maisto daug. Ir jis įvairus.
Imk ir valgyki saldų ar riebų.
Būna valdo puikiausius dvarus
Ir vis tiek, kas atliekama, griebia.
Remia labdara bėdžius kitus.
(Vargšai būrai jos neturėjo).
Renka uoliai tautiečiai eurus,
Jei valdžia jiems “padėt” negalėjo…
Mes bendrijoj, ir mūsų valia,
Savo žmones į Briuselį siųsti.
Tik labai jau maža mūs galia:
Spręst negalim. Tik pasiskųsti…
Žiemos rūpesčiai
Ką šiandieną pasakytų Donelaitis
Jau paaugusiems ir pasimetusiems vaikams?
Teisintų ar smerktų lietuvaičius,
Lietuvą palikusius visiems laikams?
Gal pamokytų lyg viežlybuosius būrus,
Kad valdžios ir ponų privalu klausyt.
Dievas mato. Jis visus prižiūri.
Ragina dora ir gerumu pasidalyt.
Ar pradžiugintų poetą, kad lietuviai
Už prancūzus, vokiečius nė kiek neprastesni
Ir tremty skaudžioj, ir svetimuos kraštuos pabuvę,
Meilę Lietuvai išsaugojo širdy?
Gal nuliūdintų, kad Lietuva kasdien mažėja.
Greitai taps jau ne didžiąja, o mažąja Lietuva,
Kad savas tradicijas pas mus pasėja
Imigrantų vis gausėjanti karta?
Donelaitis puoselėjo savo kalbą,
O dabar mes griebiamės kalbų kitų.
Giriamės nesavanaudiška pagalba,
Ir nematome savųjų užmirštų…
Irenos Tamulynienės nuotrauka.
T
ai mano eilės
Kaip ir mano čia eilės…