Kalėdos – tai ypatingas metas, kai pakyli virš kasdienybės, kai tiesiog ranka gali liesti svajonę, plika akim matyti, kaip atsiveria dangūs, kai šviesos sugrįžimą pasitinki su meile ir pagarba… Kalėdos – tai stebuklas, tai angelo sparnas, vos užkliudęs blakstienas, sidabrinis Vakarės žvaigždės skambėjimas ir tyli tyli naktis, savo tyloje slepianti paslaptį apie žmogų, jo didybę ir menkumą, apie visada gyvą viltį rytoj būti geresniam, teisingesniam, tobulesniam nei buvai vakar… Kalėdos – tai šeima, giminė, susėdusi už bendro stalo, ir nepakeliama vienatvės našta šį metą esančiam be artimų žmonių šalia. Kalėdos – tai ypatingas virsmas, prasidedantis didžiausio gamtos nuovargio metą. Kalėdos – tai masinė pirkimo ir pardavimo psichozė.
Galėtume vardyti ir vardyti… „Mūsų savaitė“ pabandė atidžiau pažvelgti į Kalėdų anatomiją.
Per Kūčias ypač atsiveria būties trapumas
Senuosiuose lietuvių Kūčių ir kalėdiniuose papročiuose yra daug užuominų apie mirusiuosius ir vėles. Visur Lietuvoje buvo paprotys ant stalo, toje vietoje, prie kurios sėdėdavo tais metais miręs šeimos narys, pastatyti ir uždegti grabnyčią, kartais – pastatyti dar ir kryželį. Pas mus dar gyvos tradicijos per Kūčias ant stalo padėti lėkštę mirusiesiems, uždegti žvakutę. Dar viena žvakė uždegama ir statoma ant palangės – kad rodytų vėlėms kelią, į šventinę vakarienę kad kviestų. Po vakarienės dauguma Lietuvos gyventojų stalo nenukrausto: paliekama mirusiųjų vėlėms…
„Per Kūčias ypač atsiveria būties trapumas ir primena, kad neišvengiamai mes einame į mirtį, – kalbėjęs jau amžinybėn išėjęs marijampolietis kunigas Juozas Barkauskas. – Juk ir dabar neretai, susėdus prie stalo Kūčių vakarienės metu, linkima ir kitais metais visiems, šįkart susėdusiems prie stalo, sulaukti Kūčių. O sukantis metų ratu gyventi taip, kad išėjus iš šio gyvenimo liktų kito širdy aidas mielas, o ne nuoskaudos, blogi prisiminimai.
Turėtume šiuo metu ne tik vieni kitų atsiprašyti, bet ir pasakyti mūsų brangiems žmonėms, kad juos labai mylime, kad labai džiaugiamės turėdami juos šalia, padrąsinti vieni kitus. Juk Kūčios – tai ne vien gerumo tarp šeimos narių dalijimasis. Tai laikas, kai mintyse pakviečiame ir amžinybėn išėjusius mums brangius žmones.
Dabar matosi, jog žmonės atmeta pagrindines vertybes, patenka į pašalines, o tose žmogus uždūsta, neturi atramos“.
Mes esame pagauti laiko tėkmės
„Kalėdų ilgesys, laukimas – tai dvasinio gyvenimo atsinaujinimas, savo artimųjų prisiminimas, meilės jiems išreiškimas, – sakęs J. Barkauskas. – Ypač Kūčių vakaras ir išreiškia tą dvasinį bendravimą, apimantį ne tik šeimas, bet per Bažnyčią – ir visus žmones, neišskiriant nei tautybės, nei rasės. Deja, naujai kuriamose Kalėdų tradicijose viso to nėra…“ Ir kaip dabar į tai žiūrėti? Anot kun. J. Barkausko, sunkiausia suderinti vertybes, kad jos turėtų savo gradaciją. Reikia žmogui ir pavalgyti, ir kai ką nusipirkti, kartais ir dovanėlę, bet neturi, artėjant tokiai didelei šventei, iš visų instancijų šaukti: „Pirkite tą, pirkite šitą!..“ Šis triukšmas – nesupratimas, kas glūdi pirmoje vietoje, artėjant Kalėdoms. Mes dabar esame pagauti laiko tėkmės, tad jau ir pas mus svarbiausia būna stalas, pirkiniai, vaišės. Šis reiškinys atėjęs iš Vakarų, kur gyvenama daiktų garbinimu, paviršutinišku žvelgimu į tikrai šventus dalykus. Ten net tradiciniu kalėdaičiu (plotkele) nesidalijama! Net adventas paverstas dovanų pirkimu, savo prekių iškišimu, ir tai užgožia esminius dalykus. „Į šią sferą patekę, – sakęs kun. J. Barkauskas, – ir mes per daug susižavėjome tuo išoriniu blizgesiu, iš dalies pamiršome tą gražią, žmones jungiančią ir tobulinančią prasmę. Per tą triukšmą apleidžiame ir savo tradicijas, jų neakcentuojame, ir net advento laukimo, nors ir kalbame maldas, nesiejame su vidiniu atgimimu. Jei savyje nelauksime pagal Dievo žodį atgimstančio žmogaus, tai viskas veltui… Užtai ir Kalėdų šventė pradeda neduoti rezultato – atsinaujinti dvasioje pagal Dievo žodį“.
„Skubėkite įsigyti dovanas!“
Visi šie dvasią taurinantys dalykai, apie kuriuos kalbėjo kun. J. Barkauskas, rodos, netenka prasmės, kai apsidairome aplinkui. Vos ne nuo Vėlinių papuoštos eglutės, žaižaruojančios vitrinos kalba apie kitą stebuklą – regimą, liečiamą, parduodamą ir perkamą su… kalėdine nuolaida. Ir šis stebuklas, matyt, dažniau įvyksta – apie tai liudija sparčiai tuštėjančios parduotuvių lentynos, net prekių sandėliai. Ir tikima šiuo stebuklu, matyt, labiau nei tuo, prasidėjusiu daugiau nei prieš du tūkstančius metų Betliejuje… Nudvasintos Kalėdos – taip galėtume pavadinti šį reiškinį, kai pirmu smuiku ima groti gamintojai ir prekybininkai, o pagal jų dūdelę šoka visa visuomenė…
Mūsų pasaulis labai materialus ir, deja, kuo toliau, tuo labiau komercinis – tai mes matome kiekviename žingsnyje. O štai artėjant Kalėdoms visi komercijos dėsniai veikia vieninteliu principu – kuo daugiau parduoti. Stengiamasi visur, kur įmanoma, prigrūsti kalėdinės atributikos, puošmenų, prekes pakuoti į kalėdines pakuotes… Ir visa tai daroma taip subtiliai, jog atrodo, jei plačiai neatversi savo piniginės, tai išvis tų Kalėdų ir nesulauksi. Be to, ir reklama labai garsiai skamba, ragina pirkti, juk TOKIOOOOOS nuolaidos… Visos visuomenės informavimo priemonės perkrautos kalėdiniais pasiūlymais ir kalėdinėmis nuolaidomis, ir visa tai iš tiesų išmuša žmogų iš vėžių taip, kad pamirštama pagrindinė Kalėdų mintis: buvimas kartu, susitaikymas, dvasinis atsinaujinimas, ir visas dėmesys sutelkiamas į „SKUBĖKITE ĮSIGYTI DOVANAS… JŪSŲ ARTIMIEJI TO NUSIPELNĖ!“ Taigi visa šventė sumaterializuojama – svarbiausia dovanos! Kadangi kiekvienas doras šeimos narys ir valstybės pilietis tiesiog jaučia pareigą parodyti, išreikšti dėmesį, tampa itin jautrus ir netgi labai pažeidžiamas visokiems kalėdiniams triukams.
Kalėdos – didžiausio gamtos nuovargio metas
Senovės lietuviai amžiną žmogaus ir gamtos ryšį vadino Rėdos ratu. Kasmet besikartojantis gyvybinių gamtos ir būties galių bangavimas – dieviškosios tvarkos apraiška žemėje. Jei Rasos (Joninės) Rėdos rate – aukščiausias taškas, tai Kūčios, Kalėdos – žemiausias. „Atlikusi savo didžiąją paskirtį – davusi naują gyvybę, – sako etnologas Aleksandras Žarskus, rašęs apie Rėdos ratą ir gamtos bei žmogaus virsmus, – gamtos būtis palinksta į marõs (mirties) pusę. Ilgės, Vėlinės yra vartai į marõs pasaulį, amžinąją rimtį. Pradeda veikti virsmo dėsnis mirti-rimti. Po rudeninio spalvų gaisro jau lapkritį pajunti ore tvyrant mirtį. Tamsa vis tirštėja, pasaulis smenga pragarmėn, kol Rėdos ratas pasiekia žemiausiąjį tašką. Tai Kalėdos, didžiausio gamtos nuovargio metas, maros pergalės valanda. Bet gamtos mirtis nėra baisi – ji greičiau panaši į užsimiršimą, į rimtį, viską užklojantį baltą sniegą, tai drauge – ir vilties pradžia. Kalėdų naktį įvyksta didysis lūžis – aukštyn, į šviesą, į viltį.
Kalėdinis virsmas yra priešprieša vasarvidžio virsmui. Rasos šventė švenčiama augalijai pasiekus aukščiausią suvešėjimo tašką – kupą (tada augalija subręsta tiek, kad gali pradėti naują gyvybę), o Kūčios, Kalėdos švenčiamos didžiojo augalijos nuovargio, nusikalėjimo, panirimo į maros sritį metu. Jeigu aukščiausias augalijos kupos taškas yra kartu ir slenkstis iš gyvėjimo į mirimą (nokti-nykti), per kurį persiritus gyvybingumo kreivė palinksta žemyn, tai žemiausias augalijos mirimo, nusikalėjimo taškas yra slenkstis iš mirimo į gyvenimą, atkutimą (kūsti-kusti).“
Tai – ir ypatingo virsmo metas
Kaip manoma, virsmo metu žmogus patenka į pavojingą, nepastovią būseną, neapibrėžtą laikotarpį – virsmo sritį. Žinia, jog virsmai (gimimas, vestuvės ir mirtis) tarsi vientisą žmogaus būtį suskaido į atskirus laikotarpius: po bet kurio virsmo žmogaus gyvenimas skiriasi savo kokybe iš esmės ar netgi egzistencijos sąlygomis. Kadangi nuo sėkmingo virsmų įveikimo priklauso kito gyvenimo laikotarpio sėkmė ir prasmingumas, mūsų protėviai šiems perėjimams skyrė ypatingą dėmesį. Na, o kalendorinio švenčių ciklo šventimas buvo virsmų įveikimas dvasinėje plotmėje. „Tokios šventės pakelia virš kasdienės buities, – rašo A. Žarskus. – Jas švenčiant į pirmą vietą iškyla būties ir gyvenimo prasmės klausimai, jose atstatoma kasdienių rūpesčių sujaukta vidinė žmogaus darna. Mūsų protėvių šventės iš tikrųjų buvo šventos. Jose vykdavo ne tik linksmybės ir vaišės, bet ir būties bei ryšio su Aukščiausiuoju atnaujinimas. Kalėdos yra apgaubtos paslapties. Jei Užgavėnes, Rasą ir Ilges – šiuos tris virsmus – žmogiškoji būtis aprėpia, tai Kalėdos tarsi iškrenta iš žmogaus pažinimo srities. Kalėdinis virsmas neturi atitikmens žemiškajame žmogaus gyvenime. Žmogiškosios būties kalėdinis virsmas vyksta už laiko ir erdvės ribų.“
Nuolaidos dažnai – tik mitas
Kalbant ironiškai, virsmas vyksta ir vadinamajame kalėdiniame bume, kurio anatomiją atskleidė nenorėjęs viešai skelbti savo pavardė rinkodaros specialistas. Taigi apie saldainiuką masėms – kalėdines nuolaidas.
Kalėdinės nuolaidos šiaip yra komercinė paslaptis. Paslaptis ta prasme, kad pirkėjai nežino, kaip ta nuolaida atrodo buhalterine prasme, t. y. įmonė gali nuo metų pradžios po truputėlį kelti prekių kainas (aišku, proto ribose), prieš Kalėdas jas šiek tiek (tikrai ne 50 ar 70 proc.) sumažinti, o po to garsiai rėkti: „Sumažinom kainas… Pirkit tik pas mus… Be to, ir pakuotė mūsų juk nauja, pagerinta, labai blizga!“ ir pan. Realiai pakuotės kaina sudaro iki 10 proc. prekės kainos, todėl naujas įpakavimas įmonei kainuoja pakankamai daug, ir teiginiai „nauja pakuotė“ bei „mažesnė kaina“ tikrai nedera ekonomine prasme.
Labai dažnai nuolaidos, pasak rinkodaros žinovų, išvis neegzistuoja. Štai, pavyzdžiui, kokį lapkritį kainos pakeliamos, o gruodį sumažinamos ir teigiama: kokia nuolaida!!! Štai dar vienas triukas: sakykime, prekė B paprastai kainuoja 300 litų. Atėjus dovanų pirkimo metui, kaina staiga „krinta“ nuo… 500 iki 300 litų. Taigi ant kainos lapelio matome nubrauktą skaičių „500“ ir gražiai šviečiantį „300“. Ir pirkėjas laimingas, „sutaupęs“ 200 litų, ir pardavėjas patenkintas, „prastūmęs“ dar vieną prekę. Šiuo atveju kainos gali būti net pakeliamos, tačiau perspektyva nusipirkti 500 litų „kainavusią” prekę už, tarkim, 350 litų yra tikrai „su didele nuolaida“. Toks būdas labai mėgstamas drabužių, avalynės, aksesuarų, papuošalų ir pan. pardavėjų. Kitas variantas – prekių komplektas. Arba dar platesne prasme: perki vieną prekę, papildomai gauni priedą. Pavyzdžiui, prekė, kurios tau reikia, kainuoja 10 litų. O šalia – „dovanų maišelis“, kuriame ta prekė yra supakuota kartu su dar keliomis prekėmis, ir viskas labai gražiai atrodo, o kaina 15 litų. Toks variantas itin dažnas prieš Kalėdas.
Dar būna toks variantas, kai padaroma nuolaida tam tikrai prekei, o visų kitų prekių kaina šiek tiek pakeliama (tai dažniau taikoma maisto produktams): žmogus dažniausiai perka ne vieną, o keletą produktų. O kur dar visos organizuojamos įvairios akcijos, loterijos, šou! Jų tikslas taip pat vienas – negrįžtama litų emigracija iš vartotojų piniginių.
Kalėdinio bumo metu „iššluojami“ prekių sandėliai
Sandėlių išvalymas suprantamas tiesiogiai – iki bumo sandėliai taip užkraunami, kad nosies įkišti neina, o tik prasidėjus visuotinei psichozei užkraunamos parduotuvių lentynos, ir sandėliai ištuštinami iki dugno. Jei įmonė to padaryti neįstengia, tos prekės taip ir lieka pas ją, nes jau sausio gale jomis niekas nesidomės, iki kitų Kalėdų jos išeis iš mados, o modifikuoti pasenusias prekes, pavyzdžiui, pakeisti pakuotę, yra labai brangu.
Kartais gamintojas nori panaikinti tam tikros prekės perteklių, tad prideda ją kaip priedą prie paklausesnės prekės arba siekdamas sudominti pirkėją kažkokia nauja preke ir taip priversti išbandyti ją (su viltimi, kad jis liks patenkintas ir ateityje pats pirks tą prekę). Be to, jei sandėlyje užsistovėjo kažkokia prekė ir jos niekas jau nebeperka, tai galima ją „prastumti“ pridedant prie kitos, paklausesnės, prekės.
Štai kad ir dovanų krepšeliai vaikams – 10 saldainių ir 3 mandarinai. Labai graži, kalėdinė pakuotė… Kaina – 7 litai. Reali vertė kažin ar siekia 3 litus….
Rinkodaros, ekonomikos specialistai šneka, kad kalėdiniu laikotarpiu prekybos įmonės „padaro“ apie 80 proc. savo metinės apyvartos… Štai dėl ko taip be gailesčio trypiama Kalėdų dvasia. Ir mes, deja, dažnai patys ją trypiame apimti kalėdinio bumo…
Svarbiausia – ne dovanos, o vidinė rimtis
Grįžkime prie tikrosios Kalėdų dvasios. Per šias šventes svarbiausia vis dėlto – ne vaišių stalas, ne dovanos, o susitaikymas, vidinė rimtis – pagrindinė virsmo sąlyga, kurios neišpildžius bet koks virsmas neįmanomas, nes lieki surištas, susaistytas. Taip pat prieš Kalėdas reikia grąžinti visas skolas. Jei negrąžinsi, visus metus liksi skolingas.
„Reikia perkratyti savo gyvenimą – ko iš mūsų reikalauja Išganytojas Kristus ir kokie mes esame? – aiškinęs iš krikščioniškosios tradicijos pozicijų kun. J. Barkauskas. – Reikia giliai susimąstyti prieš tą šventę ir atverti duris savam atgimimui. Dabar tarp žmonių yra pastebimas labai didelis kerštingumas. Dėl ko? Neišsprendžia, rodos, paprastų problemų, nemoka pasidalyti postais arba nori kuo daugiau užgrobti žemiškųjų gėrybių, apgaudinėja save ir visuomenę. Atrodytų, per žemiškąsias gėrybes žmogus turės ramybę, laimę… Tai netiesa. Mes neatmetame žemiškųjų gėrybių, tačiau ne jos turi būti pirmoje vietoje. Ne veltui Evangelijoje sakoma, jog palaiminti teisingieji, gailestingieji – jie regės Dievą. Artėjančios Kalėdos turėtų priversti pamąstyti, kaip elgiamės – ar taip, kaip Dievas moko, ar taip, kaip kad norėtume, kad ir kiti su mumis elgtųsi (nedaryk to, ko nenorėtum, kad tau darytų). Reikia stengtis pažinti save, o pažinę – ir patys laimingesni būsime, ir kitiems laimę nešime.“
Metas, kai sunaikinama sena ir kuriama nauja
…Kūčių vakarienės metu ant stalo po staltiese patiesiama šieno, o po stalu dedamas šiaudų kūlys. Šiaudai simbolizuoja jau praeitą gyvenimo tarpsnį, t. y. kas atgyventa ir kas virsmo metu naikintina. Šiaudai, subrandinę grūdą, tampa ne tik nereikalingi, bet ir kliūtimi. Ir todėl tai, kas praeita, atgyventa, yra naikinama. Toks virsmo dėsnis.
Sutikdami Naujuosius metus anksčiau kaimo vaikinai degindavo ant karties iškeltą šiaudų kūlį. Dabar senieji metai naikinami petardų sprogdinimu, fejerverkų lietumi – ši pramoga turi aiškią simboliką: paprotys išlikęs, tik pakeitęs savo formą.
Kūčių naktį vanduo virsta vynu, žmogus supranta, ką kalba gyvuliai. Tačiau tai tęsiasi labai trumpai, o tyčinis gyvulių kalbos klausymasis ar vandens, virtusio vynu, gėrimas baigiasi mirtimi. Netyčia išgirdus, kai jie kalbasi (panašiai kaip per Jonines radus paparčio žiedą), galima sužinoti, kur slypi pinigai ar kiti turtai. „Kūčių naktį, kaip visa pradžios, naujo ciklo gimimo taške, – teigia A. Žarskus, – akimirkai tampa visiems prieinamas visažinojimas arba, kaip buvo sakoma, trumpam „atsiveria dangūs“. Tokiu būdu yra išreiškiama sena tiesa, kad pradžioje yra viskas. Pavyzdžiui, metų pradžioje yra visi metai, pasaulio pradžioje yra visas pasaulis, koks jis bus, panašiai kaip sėkloje yra visas augalas.“
Kadangi kalėdinis virsmas yra naujų metų pradžia, labai svarbūs kalėdiniai sveikinimai, linkėjimai (daug svarbiau nei materialios dovanos) – jie yra vidinė nuostata, pradedanti naują ciklą ir lemiantys visus metus. Naujo ciklo ar naujų metų pradžioje linkėjimai, visi žodžiai įgyja ypatingą galią: jie tampa kūnu.
Nors ateities spėjimas ar būrimas rodo nepasitikėjimą gyvenimu…
Per visą tarpušventį, o ypač Kūčių ir Naujųjų metų naktį, buriama ateitis ir spėjami orai. „Kalėdinis virsmas, kuris iš tiesų yra ir naujų metų pradžia, – tai palankiausias laikas burtams ir ateities spėjimams, nes pradžioje tarsi užprogramuota visa tai, kas per ateinančius metus įvyks. Tereikia sugebėti teisingai perskaityti tai, kas užkoduota virsmo pradžioje“, – rašo A. Žarskus. Nors, kita vertus, ateities spėjimas ar būrimas rodo nepasitikėjimą gyvenimu…
Vis dėlto tarp įvairiausių burtų yra gana prasmingų ateities spėjimų, veiksmingų ypač pirmąją Naujųjų metų dieną: nesibarti, nesipykti, nesimušti, kortomis nelošti. Prasmė labai aiški: su kokiu nusiteikimu pradėsi dieną ar metus, tokia bus visa diena ar metai.
Viena iš labiausiai primirštų kalėdinių apeigų yra apeiginis prausimasis ir šlakstymasis vandeniu. Būtina pasiruošimo Kūčioms dalis – prausimasis. Būtinybę praustis prieš Kalėdas aiškindavo įvairiai: „Nuplauna nuodėmes šių metų ir švarus laukia kitų, naujų“; „Švarus kūnas – švari siela“; jeigu nesimaudysi – „ėriukai bus margi, vilna negraži“.
Ateities matymas
***Kūčių naktį reikia išeiti į kiemą ir paklausyti, iš kurios pusės šunys loja. Iš kurios pusės išgirsit pirma – tai reikš, kad jūsų būsimas vyras / žmona bus kilęs iš to krašto. jeigu neloja – gal tais metais dar nesutiksit savo antros pusės.
***Valgant arba pavalgius, dešine ranka nežiūrint reikia ištraukti iš po staltiesės vieną šiaudą. Ilgas šiaudas reiškia laimingą, ilgą gyvenimą, sulūžęs, sutrupėjęs, susirangęs, kreivas, plonas – varganą. Storas, šakotas šiaudas – turtas.
***Merginoms: įsipilk į dubenį vandens ir suk jį tol, kol atsiras verpetas. Tada įmesk du angliukus. Jei vanduo juos suneš į krūvą – ištekėsi, jei ne – liksi viena.
***Iš viduryje stalo stovinčios lėkštės paimk saują kūčiukų ir suskaičiuok. Jei lyginis skaičius – ištekėsi ar vesi, jei nelyginis – metus dar teks palaukti.
***Jei nori sužinoti, iš kurios pusės jaunikio sulauksi, išeik į lauką, spirk batą per vartus – į kurią pusę batas atsisuks, iš tos pusės ir piršlių sulauksi. Jei yra kelios merginos namuose, visos meta batus į duris. Kurios batas atsisukęs išėjimo link, ta pirmoji išeis iš namų.
***Prieš eidama miegoti ant popieriaus skiautelių surašyk vaikinų vardus ir jas pakišk po savo pagalve. Kalėdų rytą pabudusi iš po pagalvės ištrauk vieną lapelį. Koks vardas jame parašytas, toks ir bus tavo išrinktojo vardas.
***Ant lapelių surašyk gerus ir negerus spėjimus, suvyniok ir sukaišiok į miltus. Paskui kišk ranką į miltus ir ieškok lapelio. Paskaitęs sužinosi, kas bus ateityje.
***Uždek vaškinę žvakę ir skystą vašką lašink į šaltą vandenį dubenyje. Iš susidariusių figūrėlių gali spėlioti ateitį.
***Iš to, koks oras per Kalėdas, galima spėti, koks bus pavasaris. Jei Kalėdos baltos – tai Velykos bus žalios. Jeigu per Kalėdas nėra sniego – per Velykas tikrai snigs.
***Kad kitais metais būtų geras oras, reikia nukrėsti nuo medžių sniegą.
Laima GRIGAITYTĖ
Nr.3, 2012 m. gruodžio 22–29 d.
Teleloto bilietų tikrinimas https://
