Moteris, sielą šildanti rankdarbiais

Kiekvienas tikras polinkis, ugdomas darbštumo, girdomas kūryba, maitinamas įkvėpimu, visada duoda nuostabius vaisius. Ir nesvarbu, kaip tą polinkį pavadinsime: menu, amatu, kasdieniu darbu… Svarbu, kad jis veda atradimų keliu, suteikia prasmės, džiaugsmo, žydi dalijimosi dovana. Vilkaviškietė Laura Augustaitienė savo polinkį, puoselėjamą nuo pat vaikystės, vadina amatu. Vilkaviškio pagrindinės mokyklos pedagogė, jau plačiai žinoma kaip auksarankė subtilių rankdarbių mėgėja ir žinovė, ne tik pati savo gyvenimą bei aplinką puošia savo rankų darbais, bet ir kitus noriai to moko: Laura rankdarbių kūrimo subtilybėmis dalijasi su dviem Marijampolėje ir Vilkaviškyje įsikūrusiais neformaliais moterų klubais, kurių tikslas – dalytis prasmingo bendravimo, kylančio pirmiausiai iš aistros rankdarbiams, džiaugsmu.

Nuo siuvėjos – iki pedagogės

Laura Augustaitienė Vilkaviškyje gimusi ir užaugusi. Nors jos tėvai, 17 metų pragyvenę šiame mieste, išsikėlė į Jonavą, išsiveždami ir dukrą, likimas taip viską sudėliojo, kad, Kauno amatų mokykloje (šią ugdymo įstaigą pasirinko ir dėl aiškaus polinkio rankdarbiams, ypač siuvimui, siuvinėjimui, ir dėl giminės tradicijų šiam amatui: Lauros prosenelė buvo garsi siuvėja, audėja, tuo pačiu amatu užsiiminėjo ir teta…) įgijusi siuvėjos specialybę bei po mokslų baigimo trejus metus pagyvenusi Marijampolėje pas močiutę, Laura vėl sugrįžo į Vilkaviškį: sukūrė šeimą su vilkaviškiečiu. Gabi, darbšti siuvėja, dirbusi pagal patentą, 12 metų nėrėsi iš kailio modeliuodama, siūdama, įtikdama netgi patiems reikliausiems klientų reikalavimams. O tų klientų būta pačių įvairiausių. Teko Laurai modeliuoti ir siūti sceninius drabužius (žinomi vaikų popchorai „Abėcėlė“, „O lia lia“ puošėsi būtent šios kūrybingos siuvėjos pasiūtais apdarais), liturginius, vestuvinius, net tautinius. Būtent nuo tautinių drabužių siuvimo prasidėjo pažintis su mokykla, peraugusi į naują gyvenimo etapą..

Prieš penkerius metus, kaip pastebi Laura, kažkas nutiko: pajuto, kad, sukdamasi tuo pačiu ritmu tarp daugybės užsakymų, ima vis labiau užsidaryti savyje, netgi mėgiamas darbas ėmė atrodyti rutininiu, tiesiog visa esybe pajuto, kad reikia kažkokių pokyčių. Tuo metu, kaip minėta, ji siuvo tautinius drabužius mokyklai. Štai taip kūrybinga siuvėja žengė pirmąjį žingsnelį į pedagogikos sritį: jai buvo pasiūlyta vadovauti neformalaus ugdymo užsiėmimams – pradinukų meninei saviraiškai. Vėliau mokykloje visiškai įsitvirtino: be meninės raiškos būrelio, L. Augustaitienė dirba ir mokytojo padėjėja. Tiesa, posūkį į pedagoginį darbą lydėjo ir kiti pokyčiai: Laura vėl tapo studente. Prieš 10 metų įgytos dar ir Marijampolės kolegijoje siuvinių technologijos specialybės buvo per maža, tad Laura Kauno Vytauto Didžiojo universitete įgijo pedagogo kvalifikaciją.

Neformalūs rankdarbių mylėtojų klubai – atgaiva sielai

Laura, dirbdama mokykloje, visada randa laiko rankdarbiams: jie, kaip itin įdomūs dalykai, traukė visada. Įdomu atrasti naujas technologijas, jas ne tik išbandyti, bet ir pasidalyti su kitais. Štai taip atsirado bendraminčių būrys Vilkaviškyje ir Marijampolėje – du neformalūs klubai, vienijantys moteris (Vilkaviškio klube – 10 narių, Marijampolės – 12), kurios, Lauros vadovaujamos, mokosi kurti grožio pasaulį kartais iš… nieko. Sąnaudos rankdarbių medžiagoms labai dažnai minimalios, prikeliamos antram gyvenimui antrinės žaliavos, meniškai panaudojamos net įvairios buitinės atliekos.

Neformalus klubas, prieš beveik penkerius metus netikėtai gimęs Marijampolėje, jau, kaip minėta, ir Vilkaviškyje įsikūrė. Jam pradžią davė gana sudėtinga situacija. Marijampolietei Virginijai Gelčytei teko slaugyti sunkiai sergantį tėtį, tad iš namų ilgesniam laikui išeiti buvo tiesiog neįmanoma. Nuo pat vaikystės į rankdarbius linkusi moteris paprašė savo draugės vilkaviškietės Lauros pamokyti dekupažo technikos. Aktyviai bendraujančios moterys pasikvietė ir daugiau bičiulių, norinčių pramokti šio dekoravimo meno. Taip įvyko pirmasis rankdarbių mylėtojų susirinkimas, į kurį atvyko net aštuonios moterys. Jos tuomet ne tik išmoko dekupuoti, bet ir puikiai praleido laiką, dalydamosi mintimis, šiltai bendraudamos. Kelios valandos tą kartą prabėgo nepastebimai, o kai atėjo metas skirstytis, nutarė, jog tokie susitikimai turi ir toliau vykti.

Veiklios moterys ir Vilkaviškyje, ir Marijampolėje renkasi vieną kartą per mėnesį ištisus metus su vasaros atostogų pertrauka (kaip tikroje mokykloje!). Visos jos yra vienijamos entuziazmo ir noro nesiliauti stiebtis sužinant, išmokstant ką nors nauja, o visa tai vainikuoja prasmingo bendravimo džiaugsmas.

Nuolat domisi naujomis rankdarbių idėjomis

Lauros atliekamų rankdarbių technika labai įvairi: dekupažas, nėrimas vąšeliu (ypač pastaruoju metu madingas nėrimas su karoliukais), kvilingas, mozaika, sutažas, skrabukingas (popieriaus „sendinimas“), vilnos vėlimas… Ir tai toli gražu ne viskas. Pačią Laurą labiausiai traukia tekstilė – audinys ir jo panaudojimo galimybės. Žvelgiant į visus Lauros atliktus darbelius, žavi kruopštumas, subtilumas, grožis ir svarbiausia – iš jų sklindanti šiluma (su kokia meile gaminama ir daili dėžutė brangenybėms, ir puošni adatinė, ir subtili segė, ir… – visko neišvardysi!).

Lauros vadovaujamos neoficialių klubų narės per kelis metus taip pat jau daug pažino, išmoko. Jų rankoms pakluso modelinas (kūrė papuošalus, suvenyrus), origame, šikori technika, įvairios tekstilės technikos, moterys, susirinkusios draugėn, dekoravo muilą, vėlė vilną, liejo žvakes, o kur dar dekupažo, artišoko technikos… Ir tai toli gražu ne viskas!

Laura labai domisi naujomis rankdarbių idėjomis. Auksarankė aktyviai lankosi parodose, domisi tokio pobūdžio Lietuvos ir užsienio spauda, tam tikslui tarnauja ir internetas. Būti naujovių nešėja Laura tiegiog priversta: mat moterys, ruošdamosi klubo susirinkimui, gyvena džiugia paslaptimi, kuri atskleidžiama tik susibūrimo metu, kai Laura praneša, ką šįkart jos dirbs. Laura ir medžiagomis būsimiesiems darbeliams pasirūpina (stengiasi pirkti nelabai brangias medžiagas, be to, jau įprasta, kad klubo moterys geba net iš atliekų sukurti daugybę gražių dalykų). Labai svarbu, parenkant techniką būsimam rankdarbiui, likti ištikimai bendravimo idėjai, be to, svarbu, kad ir darbelio rezultatas būtų visoms moterims pasiekiamas, kad kiekviena galėtų džiugiai pasakyti: „Pavyko!“ Šių moterų namai, kaip pačios teigia, jau pilni mielų rankdarbių, jais apdovanoti ir draugai, artimieji.

O pačiai Laurai ypač smagu, kad rankdarbiai šiais laikais užima jiems deramą vietą visuomenėje. Jeigu anksčiau ypatingą vertę turėjo žinomo dizainerio kūrinys, šiuo metu madingiausias yra savo rankomis sukurtas darbas.

Laima GRIGAITYTĖ

Autorės nuotraukos.

Nr. 5(9), 2013 m. vasario 2–8 d.