Visi mes – mokytojų mokiniai.
Pirmūnais ir vidutiniokais buvę.
Sakysit: visa buvo jau seniai
Ir vaikiškos svajonės jau pražuvę.
Nešiojo vėjas mūsų svajones
Ir blaškė lyg laivus po klaidžią jūrą.
Neklausėm mokytojų, kur Lemtis nuves
Kodėl lyg kortos mūsų viltys griūva.
O gal gyvenimas nenuskriaudė ir mūs?
Ir džiaugsmo davė. Ir vargų pridėjo.
Šiandien, statydami savus namus,
Sau primenam mes rudenio sėjėją.
Kuris, kaip mokytojas, visada, kasmet
Vaikų širdin gerumo sėklą beria.
Išmoko nenaudingas priemaišas atmest.
Ir išmintį pasiūlo lyg močiutės skarą…
Irenos Tamulynienės nuotrauka.
2009 M. SPALIO 5 D., PIRMADIENIS
Mokytojo diena-šventė visiems
Šią dieną vėl miniu mokyklą,
Kaip mokslo šventovę.
Kasdien prie klasės durų
Mokytojai laukia savo mokinių
Ir šypsosi, atsako į pasveikinimą,
“Jūsų pasiilgau” žodžio nesidrovi,
Paglosto galvas, išskaito nerimą
Ir rūpesčius tik iš akių.
Nėra kada, kai laikas už šių durų stovi-
Tokia trumputė pamoka gyvenimo tiesų…
O kiek širdelių žingeidžių
Ir klausimai, kuriems atsakymai
Skirtingi, gal girdėti-nenuobodūs,-
Tarsi savos šeimos tikrų vaikų.
Ir mokytojai, kurių darbas-
Pašaukimas, mokykla-tvirtovė
Iš klasės nešasi didžiulį lobį,
Gražiausią gėlę iš visų-
Mintis dar augančių žmonių…
O šiandien Jums jas grąžinu.
2009
PRANEŠIMĄ PARAŠĖ ONA BALIUKIENĖ
Ačiū. Esu mokytoja senjorė. Iki šiol man ši diena yra ypatinga. Sveijinu visus mokytojus, tėvelius ir mokinius.