„Ir nieko nėra brangesnio už tą atsiminimų lobyną…“/A. de Sent Egziuperi/
Naujos technologijos, taip greitai prigyjančios mūsų darbo vietose ir buityje, tarsi nuvertino žmogiškąsias galimybes. Tai ypač pajuto vyresniosios kartos tautiečiai, net sau patiems šiandien atrodantys neįdomūs ir nieko nesugebantys mūsų visuomenės nariai.
Jų ilgametė patirtis, jų išmintis liko tik jų pačių ir tik jiems reikalingas užgyventas gyvenimo turtas. Šie žmonės dėl to ir nepyksta, sakydami, kad tai, kas įvyko, vargu, ar pasikartos, ir jaunajai kartai tai visai neįdomu. Jie ir patys supranta, kad fizinės jėgos bei atmintis irgi nebe ta – su skubančiu gyvenimu niekaip nebesuspės, o varžytis su vaikų ir anūkų karta – tikrai ne pats geriausias pasirinkimas. Užklupusios ligos įkalina šiuos žmones savo vienišuose namuose, kur taip retai pasirodome mes, sveikieji, niekaip nesurandantys jiems laiko, save įtikinėjantys, kad mūsų problemos daug svarbesnės už jų. O gal šiandien, kai taip garbinamas jaunystės kultas, stengiamės ignoruoti kitą mūsų gyvenimo tarpsnį – senatvę, kuri, norime to ar ne, vis tiek ateis. Griauname tą namą, kuriame ir patiems teks gyventi. Karta, išgyvenusi karo ir pokario siaubą, tremties metus, taip tikėjusi savo tėvynės Atgimimu, jau išeina, išsinešdama spalvotus ir sunkius savo gyvenimus. Kiek daug apie juos nežinome, nors buvome visai šalia: praeidavome viena gatve, dirbome vienoje darbovietėje. Daugybė knygų apie tremtį, tarpukario emigraciją šiandien taip ir dulka bibliotekų lentynose, užleisdamos vietą užsienio autorių leidiniams.
Galime pasidžiaugti, kad Lietuvoje (ir Marijampolėje) susikūrė TAU (Trečiojo amžiaus universitetai), kuriuose senjorai gali pasirinkti norimą fakultetą, gali mokytis visą gyvenimą, keliauti, susitikti su įdomiais žmonėmis, patys pristatyti savo kūrybą.
1990 m. gruodžio 14 d. Jungtinių tautų organizacijos Generalinė asamblėja paskelbė spalio 1-ąją Tarptautine pagyvenusių žmonių diena. Dar 1982 m. Vienoje buvo patvirtinta tarptautinė senėjimo problemų sprendimo programa, o 1991 m. Generalinė asamblėja patvirtino rezoliuciją, kurioje išdėstytas požiūris ir į senatvės problemas ir nuostatai, kurių patariama laikytis visoms šalims.
Lietuvoje ši diena paskelbta minėtina Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos iniciatyva, patvirtinus LR Vyriausybei. Statistikos departamento duomenimis, 2010 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 697,1 tūkst. 60 metų ir vyresnio amžiaus gyventojų, tai yra kas penktas (20,9%) gyventojas buvo pagyvenusio amžiaus.
Europos statistikos agentūros „Eurostat“ duomenimis, 2060 m. Lietuvoje bus 2,5 mln. gyventojų, iš jų pensininkų – daugiau nei 800 tūkst.
Senstam?
Senstame ne mes.
Tik mūsų mintys sensta,
Kai širdin atšliaužia Liūdesys.
Tarsi apsiniaukusi padangė temsta,
Laukdama, kol saulės spindulys išlįs.
Senstame ne mes.
Tik kartais pagalvojam,
Kad vaikai ne su mumis, kažkur toli,
Bet ir vėl nuo veido nerimą nušluojam,
Sau pasakė, kad pakeisti nieko negali.
Senstame ne mes,
Net, kai aplanko ligos,
Kai Vienatvė tyliai beldžias į duris,
Kai draugai ištikimiausi lieka ligos,
Kai pasakome: “Dar ne saulėlydis,
Dar dienos puikios skris!“
Jų užteks padovanoti gėlei,
Į pagalbą atskubėt kažkam,
Ir menkutei Džiaugsmo valandėlei,
Ir Likimo smūgiui nelauktam.
Ir tada pasauliui mes neleisim
Palaikyti mus tuščia vieta.
Net nemokysim, nebarsim ir neteisim.
Pasakysim, kad Lemtis – šventa…
Aldona MURAUSKIENĖ
Astos Jankeliūnienės nuotrauka.
