„Kaip žiūri, taip matai“, – ši sparnuota frazė puikiausiai apibūdina Šunskų kaimo (Marijampolės sav.) gyvenančio Mindaugo JUŠKAIČIO (g. 1985 m.) gyvenimą. Šis jaunas vyras nuo pat vaikystės į supančią aplinką, žmones, savo galimybes ir svajones išmokęs žvelgti nepaprastai pozityviai, tad gyvenimas jam gražus, nepaisant visų jo daliai tekusių ir tenkančių kančių. O labiausiai, ko gero, nuostabą keltų tai, kad Mindaugas, trykštantis optimizmu, garsėjantis nepaprasta valia ir ištverme, nuo pat gimimo likimo pasmerktas nesiskirti su invalido vežimėliu. Fizinė negalia jo ne tik nepalaužė, bet net ir išplėtė jo galimybių ribas. Mindaugas, iš pradžių visuomenei pasirodęs kaip pradedantis literatas, ne vienus metus skynęs laurus krepšinio aikštelėje (buvęs net Lietuvos neįgaliųjų krepšinio rinktinės narys), pusantrų metų padarė pertrauką nuo didžiojo sporto, tačiau puikiai gebėjo save realizuoti kitoje srityje – fotografavime. Visą jauno vyro aktyvią veiklą šiuo metu lydi domėjimasis dvasiniais dalykais, gilinimasis į savęs pažinimą, taip pat – išminties paieškos.
Medikai prognozavo visišką negalią, tačiau Mindaugas šias prognozes paneigė
Atsigręžus į tolimą praeitį, galima tikru stebuklu vadinti Mindaugo Juškaičio gyvenimo kelią, kurio jau pačioje pradžioje buvo pakibęs didelis klaustuko ženklas. Be Mindaugo, Zina Juškaitienė pagimdė dar du vaikus. Pirmoji dukra gimė turėdama stuburo smegenų išvaržą. Kūdikis išgyveno vos du mėnesius ir dėl įgimtos negalios mirė. Motina su nerimu laukė antrojo vaiko gimimo, nors ultragarso tyrimas ir prognozavo, kad viskas turėtų būti gerai. Taip ir buvo. Antroji dukra gimė visiškai sveika. Laukdamasi Mindaugo, moteris net įtarti negalėjo, kad pirmagimės dukters istorija galėtų pasikartoti. Deja… Sūnus gimė taip pat turėdamas stuburo smegenų išvaržą, laimei, gerokai mažesnę nei mirusios sesutės. Vis dėlto medikai vilčių neteikė: iš karto pasakė, kad tokia negalia, prie kurios dar buvo „prilipusi“ smegenų vandenė, gyventi vaikui leisianti ne daugiau kaip dvylika metų… Medikų prognozės buvo žiaurios: laukia ne gyvenimas, o tikrų tikriausia vegetacija. Jis savo dienas leisiąs tik lovoje, nė kalbos negalėsią būti nei apie sėdėjimą, nei juo labiau apie stovėjimą ar vaikščiojimą… Mindaugui, dar visai mažam, teko ištverti šešias operacijas, iki šešerių metų amžiaus jo kojos, pastebimai netiesios, iki šlaunų ištisai būdavo sugipsuotos.
Nors liga, atrodo, turėjo visiškai sukaustyti ir ligoniuko dvasią, Mindaugas jai nepasidavė nuo pat mažumės. Jis fiziškai vystėsi neblogai, tik nevaldė apatinės kūno dalies. Jo judrumas ilgainiui mamai ėmė kelti ne tik nuostabą, bet ir baimę: berniukas pats pradėjo šliaužioti – rankytėmis nešiodavo savo kūną, vilkdamas sugipsuotas kojeles. Kasmet po kelis mėnesius Mindaugas praleisdavo ligoninėse, paskui – ir sanatorijose.
Imlus, smalsus, judrus vaikas paneigė visas medikų prognozes. Jis niekada nebuvo prikaustytas prie lovos – tik tiek, kad negali savo kojomis vaikščioti, judėjimui reikalingas invalido vežimėlis. Įgimtas optimizmas, tikėjimas savo jėgomis, nepaprasta valia leido jam ne tik gyventi visavertį gyvenimą, bet ir siekti sportinių aukštumų.
Save bandė realizuoti valdydamas žodį
Mindaugas, baigęs Šunskų pagrindinę mokyklą, įgijo vidurinį išsilavinimą Marijampolės suaugusiųjų mokymo centre. Vėliau pusmetį mokėsi Kauno kultūros akademijoje, kurią paliko dėl tuomet per didelių krūvių. Apie grįžimą į minėtąją aukštąją mokyklą jis nemąsto: jei vėl studijuotų, ko gero, pasirinktų psichologiją.
Pradines klases Mindaugas baigė mokydamasis namuose – pas jį vaikščiojo mokytoja. Tas pats buvo ir penktoje klasėje, tik pas jį jau ateidavo skirtingų dalykų mokytojai. Būtent tuomet ir pasireiškė mokinio literatūriniai gabumai. Lietuvių kalbos mokytoja Aldona Černiauskienė pastebėjo, kad jis sklandžiai dėsto mintis ir kuo toliau, tuo daugiau turi ką įdomiai pasakyti, todėl moksleivį paragino rašyti dienoraštį. Šis pasiūlymas, iš pradžių atrodęs kaip eilinė užduotis, tapo įdomiu užsiėmimu. Sąsiuvinyje išliedamas susikaupusias mintis, pokalbius su bendraamžiais, įspūdžius, Mindaugas taip tiesė kelią į didesnius literatūrinius bandymus: eiliuotus humoristinius vaizdelius, savotišką autobiografiją. Tolesniam literatūriniam tobulėjimui įtakos turėjo ir sprendimas pačiam kasdien lankyti mokyklą. Iš pradžių būta visko: ir varstymų žvilgsniais, ir nemalonių pastabų, tačiau ilgainiui viskas išėjo tik į gera tiek Mindaugui, tiek mokyklos bendruomenei – tapo viena didele draugiška šeima.
Mindaugo talentas ir polinkis sklandžiai dėstyti mintis bei mokytojos A. Černiauskienės pastangos paskatino vaikiną dalyvauti jaunųjų literatų veikloje. Išleistoje Marijampolės savivaldybės moksleivių kūrybos knygoje „Sūduvos glėby“ – ir Mindaugo kūrinėlis.
Literatūrinius bandymus pakeitė aistra krepšiniui
Šiuo metu, kaip teigia Mindaugas, literatūriniai bandymai jo jau nebedomina (kas žino, gal tik kuriam laikui atidėti) – juos aštuonerius metus buvo pakeitusi aistra krepšiniui. Nors ši sporto šaka jaunam vyrui visada buvo arčiau širdies (susidomėjimu užkrėtė mama: pati besimokydama žaidusi krepšinį, ragino sūnų žiūrėti rungtynes per televiziją), nemanė, jog kada nors pats žais ir net atstovaus Lietuvai. Tiesa, daug draugų turintis Mindaugas, visur kartu su jais dalyvaujantis, besidomintis jaunimo mada – kompiuterių ir mobiliųjų telefonų naujovėmis, kartu žaisdavo ir krepšinį. Kai tėtis kieme įtaisė krepšinio lentą, sūnus ėmė treniruotis ir namuose. Pirmieji metimai, anot Mindaugo, buvo netaiklūs – „per trumpi“, taikantis sėdint vežimėlyje, tačiau pamažu kamuolys pakluso neįgalaus, bet užsispyrusio jaunuolio rankoms. Mindaugo kieme dažnai susirinkdavo draugai – krepšinio aistros liedavosi visai kaip didžiosiose krepšinio aikštelėse, o Mindaugas, važinėdamas ratukais, valdydavo kamuolį lygiai taip pat, kaip ir bėgiojantys jo bičiuliai. Žinoma, apie didįjį sportą vaikinas tuomet tik pasvajodavo… O svajonės ėmė pildytis pašėlusiu greičiu.
Žingsnis po žingsnio, ir Mindaugas save galėjo vadinti Kauno neįgaliųjų krepšinio komandos „RSK“, taip pat Lietuvos neįgaliųjų krepšinio rinktinės nariu. „Į didįjį sportą patekau… per ilgą liežuvį“, – juokavo Mindaugas, prisimindamas, kaip ilsėdamasis Jurgežerių stovykloje, mėtydamas į krepšį su nauju pažįstamu lyg netyčia prasitarė – tiesiog iš kalbos išėjo, jog norėtų žaisti kokioje nors komandoje. Naujo pažįstamo būta jau patyrusio seno vilko krepšinio pasaulyje. Neilgai trukus po pokalbio, kurį Mindaugas jau ir užmiršti suspėjo, vėl lyg netyčia atėjo kvietimas tapti Alytaus „Alytupio“ neįgaliųjų krepšinio komandos nariu. Gyvenimas pradėjo suktis daug greitesniu tempu. Nuolat kelionės, stovyklos, išvykos, varžybos… Mindaugas greitai adaptavosi komandoje, savo veržlumu, nuolatiniu tobulėjimu atkreipė į save dėmesį jau nuo pat pirmųjų rungtynių. Jau po dvejų metų žaidimo „Alytupyje“ jaunuolis tapo kandidatu į Lietuvos neįgaliųjų krepšinio rinktinę. Gabiam sportininkui prognozavo, kad 25-erių metų sulaukęs, jei tik nesustos vietoje, jis taps visateisiu rinktinės nariu. „Per greitai mano svajonės pildėsi“, – šiandien šypsosi Mindaugas, mat į rinktinę jis pateko neilgai netrukus. Didysis krepšinis jam atvėrė ir kelius į pasaulį. Rungtynės užsienyje, jau nekalbant apie tokio pobūdžio keliones po visą Lietuvą, įspūdingos pergalės vaikino gyvenimą apvertė aukštyn kojom.
Aktyvų užsiėmimą krepšiniu pakeitė fotografavimas
Mindaugas nuo pat savo sportinės karjeros pradžios žinojo, kad neužtenka vien žaisti: reikia ir mylėti krepšinį, be gailesčio atiduoti jam visą save. Kasdienybe tapo treniruotės – sunkus, alinantis darbas, išspaudžiant iš savęs viską, ką tik įmanoma, o paskui tiesiogine prasme išgręžiant marškinėlius, kiaurai permirkusius prakaitu. Ir tai dar ne viskas. Namuose Mindaugas, nepaisydamas oro sąlygų, vis prie krepšinio lentos.Pasiekus aukštumų, kaip minėta, gyvenimas įgavo didžiulį pagreitį – ir taip aštuonerius metus, kol atėjo laikas sustoti. „Prieš pusantrų metų padariau pertrauką, – sako Mindaugas. – Tiesiog buvau priverstas leisti kūnui pailsėti.“
„Ką toliau daryti?“ – iškilus klausimui po to, kai pristabdė save krepšininko karjeroje, mąstė Mindaugas. Ar sugrįš į didįjį krepšinį, dar nežino, nors tokios galimybės neatmeta. Netikėtai atsirado nauja veikla – fotografavimas. Turėdamas daug šioje srityje pasiekusių draugų, Mindaugas kurį laiką stebėjo jų darbus. O vėliau ir pats sumąstė pabandyti. Ir pabandė! Įsigijęs veidrodinį fotoaparatą, ėmė eksperimentuoti tardamasis su draugais fotografais, studijuodamas su fotografavimu susijusią literatūrą. Po įvairiausių bandymų suprato, kad jam geriausiai sekasi fotografuoti gamtą, tad į šią sritį ir pasinėrė. Ėmė kauptis fotoaparatu užfiksuotų vaizdų, o vėliau –atsirado ir galimybė juos parodyti kitiems. Praėjusių metų rudenį Mindaugas surengė pirmąją personalinę savo fotografijos parodą gimtuosiuose Šunskuose. Buvo rinkimų į LR Seimą metas, parodos atidaryme dalyvavo dabartinis krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, kuris, apžiūrėjęs Mindaugo darbus, autoriui lakoniškai ištarė: „Ruoškis į Seimą!“ Mindaugas prisiminė tuomet vieno saulėtekio fotografavimą dar gerokai iki parodos Šunskuose. Tada lyg netyčia atklydo mintis: „Šaunu būtų parodą Seime surengus!“, kurią tuoj pat nuvijo. Ir štai – nedaug laiko tepraėjus toji mintis virto tikrove! Taigi jau šių metų kovo 27 d. Seimo III rūmų parodų galerijoje pristatyta Mindaugo Juškaičio fotografijų paroda „Sustabdytas pasaulis“.
Artimiausiu metu Mindaugo darbus galės pamatyti ir marijampoliečiai: gegužės mėnesį jo fotografijos bus eksponuojamos Marijampolės R. Stankevičiaus pagrindinėje mokykloje.
„Lietuvos gamta yra tinkamiausia fotografuoti, – įsitikinęs Mindaugas, – čia reikia labai atidžiai stebėti aplinką, kol randi, ką reikėtų akcentuoti fotoaparatu.“
Pozityvus mąstymas daro stebuklus
„Jei būčiau sveikas, kažin ar būčiau tiek pasiekęs“, – sako Mindaugas, niekada nekėlęs kankinančio klausimo, kodėl būtent jam skirta tokia negalia. Vaikinas nuo pat mažumės save priėmė tokį, koks jis yra: „Nėra jokios prasmės ką nors dėl to kaltinti. Kiekvieno žmogaus gyvenimas tiek gražus, kiek jis pats sugeba to grožio įžvelgti.“ Štai dėl ko Mindaugui nuo pat vaikystės nepatikdavo, kai kaime kas nors jam išdrįsdavo parodyti gailestį. Jis ir pats savęs nelinkęs gailėtis, svetimas jam ir verkšlenimas. Gyvenimo džiaugsmu alsuojantis jaunuolis lyg magnetas prie savęs traukia žmones. Nors tikrų draugų kaime nelabai turi, namuose dažnai lankosi jo draugai iš Marijampolės, kitų miestų, dažnai ir pats pas juos išlekia automobiliu, kurį vairuoja jau daug metų. Mindaugo komunikabilumas, mokėjimas suprasti kitą žmogų net mamai kelia nuostabą. Prisimena, ligoninių maratonų laikais, kai Mindaugui buvo vos 10 metų, ligoninėje ji sūnų buvo palikusi trumpam vieną koridoriuje. Kai netrukus grįžo, pamatė jaudinantį vaizdą: vežimėlyje sėdintis berniukas guodė moterį… Vėliau jai paaiškino, kad toji moteris tuo metu kaip tik sužinojo, jog jos šešerių metų sūnus susirgęs vėžiu… Suaugusieji skausmo palaužtai moteriai nerado tokių paguodos žodžių, kaip berniukas, nuo pat gimimo prikaustytas prie ratukų…
Stipri vaikino valia ir pozityvus mąstymas dabar jau ir mamai didžiulė dvasinė atrama. „Jis man neleidžia nuleisti rankų, – sako Z. Juškaitienė. – Jei tik kas nors negero atsitinka, jei tik mane nusiminusią pamato, tuoj pat sugeba pakelti mano dvasią, skatina nepasiduoti juodoms mintims.“Mindaugas mamai – ne vien pašnekovas, gebantis priversti į gyvenimą žiūrėti šviesesnėmis spalvomis. Jis namuose ir labai daug ką padaro, mamai daug padeda buityje.
Įveikta krizė sustiprino
Nesiskųsdamas gyvenimu, džiaugdamasis kiekviena jo akimirka Mindaugas pasiekęs išties daug. Gyvenimas be juodų juostų? Jokiu būdu! Kančia, skausmas, dvasinės krizės – būtina pozityvaus mąstymo sąlyga: šie dalykai sielą užgrūdina, leidžia atsinaujinti ir į gyvenimo sūkurį pulti su nauja energija. Mindaugas prisimena: naujas lūžis jam buvo praėjusių metų pradžia. Buvo atsisveikinęs su didžiuoju krepšiniu dėl būtinos pertraukos, kai, rodos, nei iš šio, nei iš to užplūdo nusivylimas, kurio būta tikrai stipraus. Jaunas vyras tris paras neišėjo iš savo kambario, su niekuo nebendravo: egzistencijos beprasmybė buvo vienintelė mintis, kuri viską paralyžiavo. „Taip toliau tęstis negali“, – pasakė sau Mindaugas, iš paskutiniųjų suimdamas save į rankas. Žinojo: jam reikia išsikapstyti iš tos dvasinės pelkės, bet reikalinga ir pagalba. Mindaugas iš kalėjimu virtusio kambario iškart išlėkė į knygyną, susirado J. Merfio „Kaip pasitelkus pasąmonės galias sustiprinti pasitikėjimą ir savigarbą“ ir su ta knyga – vėl į savo kambarį, tą patį, kuris tris paras alsavo minčių juoduma. Perskaityti 100 knygos puslapių pakėlė norą sau įsakyti pakelti galvą, grįžti į gyvenimą. Tai buvo tik pradžia. Vėliau – draugų konsultacijos, dvasinių mokytojų patarimai, kita tokio pobūdžio literatūra, meditacija, kruopštus dienos režimo planavimas… Ir palaipsnis suvokimas, jog nieko nėra gražesnio ir didingesnio už patį gyvenimą. „Nebūna nereikalingų patirčių“, – įsitikinęs Mindaugas, nes įveikta krizė ne tik jį sustiprino, bet ir atvėrė naujas mąstymo kryptis, praplėtė žiūrėjimo į aplinką, žmones horizontus, leido geriau susivokti savyje.
Mindaugas žino: gyvenimas yra puikus ir gražus tiek, kiek moki jo grožio įžvelgti. Mes negalime pasirinkti pasaulio, bet tik nuo mūsų priklauso, kaip į jį žiūrėsime!
Laima GRIGAITYTĖ
Asmeninio albumo nuotraukos.
Nr. 17 (21), 2013 m. balandžio 27–gegužės 3 d.
Tais laikais, kai krepšinis buvo didžioji aistra.
Garbingas apdovanojimas vainikuoja sunkų darbą.
