,,Mano ašara pasauly niekada neišdžius…“

,,Einu, išvaromas einu/ Vorkutos, Krasnojarsko link,/ Kur nei žolynų, nei dainų,/ Kur žmonės be širdies aplink.// Praeit reiks kruvinu keliu,/ Kur niekados žolė nežels!/ Nebus nei sodų, nei gėlių…/ Ant skruostų ašaros prišals…“ – taip apie tragiškus mūsų valstybei istorijos įvykius – didžiuosius trėmimus – rašė poetas Antanas Miškinis knygoje ,,Sulaužyti kryžiai“. Nors nuo tos siaubingos 1941-ųjų vasaros jau praėjo daugiau nei septynios dešimtys metų, – žaizda atvira, ji kaskart, užplūdus prisiminimams, kraujuoja. Masinės niekuo nekaltų žmonių žudynės, gyvuliniai vagonai, prigrūsti verkiančių, dejuojančių žmonių, baimė, pyktis, nerimas, skausmas, nežinia, – krauju paženklinta mūsų tautos istorija. Krauju ir ašarom, kurios niekada neišdžius…

,,Patirti išgyvenimai skaudžiai įsirėžė atmintin, jie kaskart atgyja. Iš pasąmonės lenda prisiminimai, jie sukasi kaip filmas: didysis ratas – nuo išvežimo 1951-ųjų vasarą iki 1993-ųjų, kai mane atleido iš darbo (Marijampolės maisto pramonės automatų gamykloje išdirbau 30 metų), ir mažasis – nuo tada, kai 1958-aisiais grįžau iš Sibiro, iki dabar“, – sako Sibiro šaltį ir badą, siaubą ir nežinią patyręs Teisutis Vincas KUMETA.

Pateikiame prisiminimus, kurie dar gyvi šio marijampoliečio atmintyje.

Mūsų šeima

Gimiau 1939 metų gegužės 13 dieną Vilkaviškio apskrityje, Pavištyčio kaime, pakrikštijo mane Vištyčio bažnyčioje. Mama Adelė buvo namų šeimininkė, tėvas Jonas – ūkininkas, žemdirbystės paslapčių sėmęsis įvairiuose kursuose. Tėvas buvo kaimo muzikantas, vakaruškose niekada nesiskiriantis su smuiku.

Lig šiol prisimenu aplink sodybą plačiai nusidriekusias lygumas, netoliese stūksantį kalnelį, nuo senų laikų vadinamą Prancūzkalniu, mat čia palaidoti keli Napoleono armijos kariai. Prancūzkalnio viršūnėje išskėtęs sparnus stovėjo tėvo rankomis pastatytas vėjo malūnas, kurį po karo, radęs vokiečių paliktų šovinių, norėjau susprogdinti. Laimė, tąkart likau gyvas, tik malūno viduje žiojėjo po galingo sprogimo likusi didžiulė duobė. Atsimenu, kad už malimą tėvas niekada neimdavo pinigų, tik kaskart į savo maišą įpildavo vieną ,,kvortą” miltų. Augau gausioje šeimoje, turėjau penkias sesutes: Genovaitę, gimusią 1928 m., kuri mokėsi Marijampolės Mokytojų seminarijoje, Danutę, gimusią 1931 m., Anelę, gimusią 1932 m.,Skaistę, gimusią 1934 m., ir Ireną, gimusią 1943 m..

Nerimo dienos

Gerai atsimenu tą 1948-ųjų gegužės 22-ąją…Vėlų vakarą NKVD kareiviai ir jiems talkinantys stribai pabeldė į mūsų duris. Nelaukėm, bet žinojom, kad ateis.Mano seserys Danutė ir Skaistė turėjo draugų – stribų, kurie perspėjo, patarė nenakvoti namie. Tėvas jau buvo suruošęs maisto atsargų, kurias būtų galima vežtis: grūdų, lašinių, taukų puodynę… Tos ilgos laukimo ir nerimo dienos slinko labai lėtai…Netrukus pasklido dezinformacija, kad šių paprastų kaimiečių, ūkininkų, kurie, jų manymu, gali trukdyti kolektyvizacijai, pavasarį dar neveš – leis apsėti laukus. Veš rudenį – kad būtų kuo sunkesnės sąlygos. Tėvas patikėjo: išpylė grūdus, juos išvėdino – tikėjosi dar pusmetį ramiai pagyvent…

Tačiau seseris vėl pasiekė kita, nauja, informacija, kad netikėtų tuo, kad veš tik rudeniop. Tai netiesa. Ir nakvoti nepatartina namie. Jos ir nenakvodavo namie, tačiau kaip tyčia tą gegužės 22-osios naktį apie dvyliktą pirmą valandą (pavasario naktys šviesios, šiltos) jos ėjo pro kalnelį pasivaikščioti, kai netikėtai jas apsupo stribai ir NKVD-istai. Gudrios buvo, iš anksto susitarę, kad pasakys išgalvotas pavardes. Už kalnelio matėsi mūsų gimtieji namai, tad jas čia ir atvedė. Kai mano tėvo paklausė, ar jūsų šitos mergaitės, jis papurtė galvą ir atsakė:

-Aš jas pirmą kartą matau. Valkiojasi čia visokios naktimis, miegot neduoda…

Tada pirmą kartą tėvai išsižadėjo savo vaikų, o vaikai – tėvų.

Tas baisus žodis ,,veža“

Taigi mano sesės nuo išvežimo išsisuko sėkmingai. Tąkart sėkmingai išsisukau ir aš. Kai į duris pasibeldė nelaukti svečiai, namuose buvo tėvai, aš ir 5 metukų pusseserė Janina, gyvenusi netoliese, pamiškėje. Ji mane ir išgelbėjo nuo išvežimo. Pusseserė buvo didelė rėksnė, tad pamačiusi po trobą vaikštančius nepažįstamus ginkluotus žmones, mergaitė sukėlė tokį triukšmą, kad karininkas neapsikentęs man įsakė ją netrukus nuvesti namo.

Kai teta Teofilė Rudzevičienė atidarė mums duris, aš ištariau tą prakeiktą žodį:

– Veža!

– Tu jau atgal negrįši, – pasakė man teta ir puolė mane slėpti, nes tikėjo, jog nelaukti svečiai greit pabels ir į jų duris.

Greit teta mane perrengė mergaitiškais drabužiais, kad niekas nepažintų.

Stribai, patikrinę sąrašus, greit manęs pasigedo. Pasigedo ir seserų. Sukrovę viską į vežimą, dar ilgai laukė. Nesulaukę pajudėjo Virbalio link, iš kur netrukus išriedėjo traukiniai į šiaurę. Kartu su tėvais ištrėmė ir mano vyriausiąją seserį Genovaitę bei mažąją sesutę Ireną. Genovaitė prisimena, kad tuomet Mokytojų seminarijoje ji skambino pianinu. Draugams auklėtoja pasakė, kad ši gabi 2-ojo kurso studentė savo noru palieka seminariją. Kitą mano seserį Aneliukę už sklandžiai sueiliuotą ,,dainušką“ nuteisė 10-čiai metų kalėjimo Archangelsko srity. Aš nespėjau atsisveikinti nei su sesutėmis, nei su tėvais…,,Stovi tėvo dvareliai tušti,/Vakar buvo visi išvežti./Liko žymės gyvų dar pėdų./Skelia širdį – graudu, apmaudu./Verkia Dievas medinis kieme,/Nebėra čia mums vietos – eime…“,- taikliai to meto situaciją įvardijo poetas Antanas Miškinis. Ką čia bepridursi…

Žaidžiame ,,slėpynes”

Dvi dienas aš prabuvau pas tetą Teofilę. Tada ji man davė ,,terbukę”, peiliuką, apklotą ir nuvedė į nuošaliau sukrautas žalio šieno kupetas. Nepamenu, kiek laiko aš slapsčiausi. Lig šiol esu dėkingas toms paprastoms kaimo moterėlėms, kurios netoliese pamelžusios karves, visada šilto pieno įpildavo ir man. Vėliau mane išvežė ir atidavė bevaikei šeimai, gyvenusiai prie Gražiškių. Šie naujakuriai, atvykę iš Klaipėdos krašto, ilgą laiką mane glaudė, slėpė.

Dar pamenu, kaip mane slėpė mamos brolis ir dėdienė, gyvenę vokiečio ūkyje. Su pusbroliais buvome susitarę, kad jie, išvydę neprašytus svečius, iškart duos sutartą ženklą. Tačiau kartą ir jie pražiopsojo. Dėdienė buvo užmaišiusi duoną, aš sėdėjau šiltai ant pečiaus, kai stribai pasirodė kieme. Tada mane dėdienė užkišo už duonos kubilo, ant karšto pečiaus. Stribai, viską apžiūrėję, iškraustę visus kampus, pabadę pirštais užminkytą duoną ir įsitikinę, kad šiuos namuos manęs tikrai nėr, paliko mus ramybėje. Pabudau aš visas kompresais apdėtas, beveik ,,iškepęs” ir žiūriu – visi verkia…

O kitą kartą, kai pusbroliai riktelėjo, aš buvau prie balos. Girdžiu – šunys skalija. Šokau greit į vandenį ir palindau po didžiuliu vandens lelijos lapu. Beveik nekvėpavau, nes stribai, apsupę balą, paleido iš automatų seriją šūvių. Tik per klaidą likau sveikas ir gyvas.

Šėtono karalystėje

,,Ar aš galėjau Antikristui lenktis,/Ar aš galėjau pasielgt kitaip?” –  Antano Miškinio žodžiais klausiu pats savęs. Ne, ir dar kartą – ne. Neišdaviau nei artimųjų, nei pats savęs.

1948-ųjų rudenį, spalio ar lapkričio mėnesį, paskelbė vadinamą prisidavimą: NKVD nurodė prisiduoti valdžiai Vištytyje, Milicijos patalpose esančiame skyriuje. Prisidavimo procedūra buvo ypatinga. Mane žmonės jau buvo paruošę morališkai, tad netrukus visus tardytojus išvedžiau iš pusiausvyros. Jie taip ir nesužinojo, kur aš visą pusmetį slapčiausi. Pirmiausia pakvietė seseris, jos užtruko vos 15 minučių, o mane tardė pusantros valandos. Pasodino ant aukštos kėdės, davė ,,bombonkių“. Žadėjo, kad greit grįš tėvai, tik turiu pasakyti, kur tą laiką buvau. Melavau, kad tai pas vienus, tai pas kitus glaudžiausi. Tada paklausė, kas davė valgyt. Parodžiau pienui kvortą, pasakiau, kad pamelžusios karves moterys ir man įpildavo pieno. Ir vėl klausia, o kas davė lašinių. Atsakiau, kad lašinių nemėgstu. Beveik patikėjo. Tada jie paskyrė žmogų, ir liepė man jį nuvesti ten, kur aš gyvenau. Taip tris dienas aš jį vedžiojau už nosies: nuvedu prie trobos, pastoviu, pasakau, kad buvau naktį, kad neatsimenu, ir vėl vedu kitur.

Po trijų dienų vėl mane pasodino ant kėdės, tik ,,bombonkių“ jau negavau…Gavau kumščiu į kaktą, prakirto, apsiverčiau, bet vis tiek nieko nepasakiau, nors buvo labai baisu, nes NKVD karininkas visą tą laiką rankose suko šautuvą. Mano skriaudikas buvo žydas, jis dirbo ir partizanams, ir rusams. Vėliau, kai valdžia sužinojo, jį suėmė. Neišlaikęs įtampos, jis pasikorė.

Kolektyvizacijos pradžia

Netrukus po to į mūsų trobą atsikraustė tie, kurie mus išdavė. Jie uliavojo per dienas, ,,naikindami“ trobesius bei mūsų maisto atsargas, kol apylinkės taryba nusprendė, kad mums priklauso gyventi tėvų name. Leido prisiglausti pačiame mažiausiame kambariukyje, tad aš ir seserys Aneliukė, Danutė ir Skaistė ten kurį laiką dar pagyvenome. Grobikai mūsų neleido į sodą – nei vaisių pasiskint, nei braškių. Tik kaimo žmonės užjautė mus, likusius be tėvų: atnešdavo maisto, kai kas nors kepdavo duoną, visada palikdavo ir slapta perduodavo mums. ,,Kumetukams nešam“, – šnibždėdavosi tarpusavy. Tų, kurie mums padėjo, jau nebėra. Išėjo…

Rudenį jau kūrėsi kolūkiai, į kuriuos žmonės suvedė pačias prasčiausias karves – jų buvo 18. Seseris įdarbino melžėjomis. Aš buvau piemenukas, dažnai padėdavau sesėms karves melžti. Mano, piemenuko, prisiminimai baisūs. Net graudumas apima, kai pagalvoju apie tą laiką: laisvų dienų neturėjau, o vasaros pasitaikė lietingos, vėjuotos. Didžiausiai mano nelaimei, kartą kažkas ,,nudžiovė“ paskutinį mano džiaugsmą – neperlyjamą apsiaustą… Ieškojau šilumos…Kai karvė padarydavo kur ,,bandukę“, skubėdavau patrepsėt, pasišildyt – tai buvo mano išsigelbėjimas.

Ištrėmimas

1951-ųjų spalio 2 dieną mane ir seseris Anelę, Danutę ir Skaistę ,,pakrovė” Kalvarijoje į vagonus. Laukė ilga kelionė į Tomsko sritį, Kargasovo rajoną. Man tada buvo dvylika su puse metų.

Mus ir dar apie 100 šeimų atplukdė barža Vasiugano upe iš Tomsko į Kargasoko rajoną. Iškrovė, nes toliau dėl ledų sangrūdų plaukti upe buvo neįmanoma. Netrukus pasirodė darbdaviai, kurie pirmiausia išsirinko visus darbingo amžiaus vyrus bei moteris. Jų laukė ilga, varginanti kelionė – apie 200 kilometrų pėsčiomis – iki būsimos darbo vietos, iki barakų. Seserys išėjo, aš likau vienas. Manęs neėmė, nes buvau užskurdęs, būčiau niekaip neįveikęs tų prakeiktų kilometrų. Tada atėjo vokietė – našlė Marta su sūnumi Eriku. Prisiglaudė mane ir išsivedė į savo žeminę – apie 2,5-3 metrų pločio ir apie 4 metrų ilgio būstą, iškastą žemėje. Pirmą naktį tolimoje svetimoje šalyje aš su Eriku miegojome lovoje, o Marta pasiklojo ant grindų.

Per žiemą, kol atitirpo upėje ledai, aš prabuvau pas šiuos gerus žmones. Su vienmečiu Eriku kartu dirbome – ruošėme malkas, kartu žaidėme ir mokėmės. Aš jį mokiau kalbėti lietuviškai, jis mane – rusiškai:

-Sanki, sanki, sakyk, sanki, – Erikas rodė rogutes ir liepė man kartoti svetimus žodžius.

Draugystė su eskimais

Tik pavasarį, kai išplaukė upėje ledai, mane nuvežė pas seseris į Rabočij gyvenvietę, kur buvo pastatyti atskiri barakai viengungiams, atskiri – vyrams, atskiri – moterims. Aš miegojau su sesutėmis: aš – vidury, sesės – iš abiejų pusių. Buvome net baldakimą pasidarę, kad apsigintume nuo įkyrių uodų. Ši gyvenvietė buvo specialiai pastatyta tremtinių šeimoms: aplink iškirstas didžiulis plotas, tad darbingi žmonės kirsti medžių eidavo net už 20 kilometrų. Aš šiam darbui netikau, buvau per mažas, per silpnas, tad ir maisto – duonos ir cukraus – gaudavau tik pusę porcijos. Seserys Aneliukė, Danutė ir Skaistė kasdien eidavo į mišką. Tada aš susidraugavau su netoliese gyvenusiais eskimais. Eskimai kasdien žuvaudavo: prakerta eketę, o žuvys pačios šoka į viršų. Išima žuvį, užberia druskos, o likusią – katinams, kurių ten buvo privisę daugybė. Eskimai juos vadino ,,stoginiais zuikiais“. Jie juos valgė – valgiau ir aš. Ir dar sesėms parnešdavau. Gana riebios buvo tos katės, jos ir padėjo mums, tremtiniams, išgyvent. Iš kačių kailių eskimai buvo pasisiuvę ir patalynę, ir apavą. Jei kartais jiems pavykdavo sumedžioti kokį brangiakailį žvėrelį, tuomet jį mainydavo į paraką, šovinius, muilą bei druską. Tada aš jau buvau pramokęs kokį 100 rusiškų žodžių, tad susišnekėdavau, nors eskimai kalbėjo sava kalba. Man jie liepdavo prisimerkt, mat mano akys buvo gana didelės, o jų – tarsi įpjautos. Taip ir gyvenau: dienas leidau pas eskimus, o vakarus ir naktis – barake kartu su sesėmis.

Gyvenimas barake

Mūsų barako vidury buvo didžiulis pečius: ir moterų, ir vyrų drabužiams skirta džiovykla. Kadangi man nereikėdavo kasdien į darbą, mano pareiga buvo vakarais išdžiovinti sesių drėgnus batus ir rūbus, kad rytą jos galėtų apsirengti sausais. Dažnai virdavau sesėms sriubą. Kai dabar pagalvoju, kokia gi ten sriuba… Būdavo, užkaičiu vandens puodą, kas nors praeidamas įberia saują kruopų, kitas – duonos plutukių. O po darbo grįžusios alkanos ir sušalusios sesutės kad giria, kad giria, kokią skanią sriubą joms išviriau. Net graudu prisiminus…

Kai barake sulaukdavom sekmadienio ryto (tada nereikėdavo niekam eiti į darbą), apimdavo tikra euforija. Kaip dabar atsimenu: vieni vyrai skutasi, kiti – utėles naikina. Utėlių naikinimo procedūra trukdavo kokias 3-4 valandas. Nueini, būdavo, į pakrūmę, nuošaliau nuo barako, kur niekas nemato, peilio geležte išskuti tuos padarėlius iš visų siūlių ir paleidi į laisvę. Kaipgi nebus barake utėlių, juk žmogus prie žmogaus, juk iš skurdo tie padarėliai – iš didelio skurdo…,,O varge mano, didelis vargeli,/ Kada išvargsiu aš tave čionai?“ – poeto Antano Miškinio žodžiais klausdavau pats savęs

1952-aisiais likome mes trise: Anelė, Skaistė ir aš, nes seserį Danutę, kuri ilgą laiką žievino medžius, prispaudė pasiritęs medis. Eskimai ją nuplukdė laiveliu Vasiugano upe į ligoninę, tačiau sesuo taip ir nepabudo iš komos. Palaidojom ją Kargasoke, Tomsko srityje. Dabar toje vietoje nutiesta dujų trasa, uždrausta kasinėti, tad ji amžiams atgulė svetimoje šaltoje Sibiro žemėje. Vėliau, kai sesuo Anelė pateko į kalėjimą, mudu likome dviese – aš ir Skaistė.

Mes keliavome toliau – per gyvenimą ir per barakus. Kai didžiuliame miško plote tremtiniai iškirsdavo tinkamus medžius, kuriuos valdžia atiduodavo anglams mainais gaudami ir ginklų, ir maisto konservų, tada baraką perkeldavo į kitą vietą. Kartais sukirsti, sustatyti naują baraką būdavo lengviau nei perkelti senąjį.

Ilgesys

Apie 1000 kilometrų skyrė mus ir Krasnojarsko krašte kartu su sesute Irena vargstančius tėvus, su kuriais susirašinėjome laiškais. Laiškas adresatą pasiekdavo tik maždaug po trijų savaičių. Labai ilgėjomės savo tėvų. Kai išgirdome, kad komendantas gavo įsakymą, nurodantį sujungti išskirtas šeimas, o nepilnamečius – grąžinti tėvams, džiaugsmui nebuvo ribų. Su sese Skaiste vėl grįžome į Kargasovą. Ir vėl mus priglaudė geroji Marta su Eriku. Iš čia turėjome laivu plaukti iki Tomsko, tačiau laivo teko labai ilgai laukt. Visą tą laiką abu kirtome viršininkams malkas, kasdien ėjome į komendantūrą ir klausdavome, kada pagaliau atplauks mūsų svajonių laivas. O jo vis kaip nėr, taip nėr: atplaukia vienas, kitas, gal 10  laivų praleidome, kol pagaliau sulaukėme savojo tikrojo keleivinio laivo, ne baržos. Iki Tomsko mus lydėjo palydovas, kuris mus saugojo, kad iš ten nepasuktume Lietuvos link. Kai nusipirkome bilietus, juos patikrinęs palydovas pasuko atgal, o mes – į Novosibirską, iš ten – į Krasnojarsko kraštą, kur Manskij rajone, Leibos kaimelyje, mūsų laukė tėvai.

Išsvajotasis susitikimas

Leibos kaimelyje buvo įkurta internacionalinė tremtinių stovykla. Čia gyveno ir ukrainiečių, ir Krymo totorių, ir lenkų bei lietuvių šeimos. Mano mama jau neidavo į darbą, likdavo namie triūstis, nes tuo metu tėvai jau buvo nusipirkę karvę, pasisodinę bulvių. Taigi – badas atsitraukė. Mūsų sutiktuvėms iš alaus ir cukraus mama buvo padariusi ,,braškės”, tai ir baliavojo visi susirinkę lietuviai, net komendantas buvo pakviestas į šią šventę. Tėvą aš vos pažinau – jis, kaip ir visi lietuviai, buvo užsiauginęs didžiulę barzdą.

Netrukus man pasiūlė darbą, už kurį jau gaudavau atlyginimą: aš markiravau – žymėjau medžių diametrą, nustatydavau jų rūšį bei paskirtį. Sesuo Irena (ten ją vadino Irka) jau ėjo į rusų mokyklą. Ji buvo uždara, tad kiti vaikai nepraleisdavo progos ją paerzinti. Irena atsikirsdavo, kad atvažiavęs brolis už tai atkeršys. Taip ir buvo.

Vidury Leibos gyvenvietės statė kontorą, kurioje aš dirbau. Kartą žiūriu: vienam lange, kitam lange pilna jaunimo. Jie mane visaip užgauliojo, įžeidinėjo, provokavo muštynes. Netikėtai vienas jų – ,,tamanas” – mane apšlapino, tik pajutau, kad karšta…Aš, nežiūrėdamas kur, kirtau jam kaltu ir pataikiau į kaktą. Visas kruvinas parlėkiau namo. Mamai riktelėjau, kad užmušiau rusą. Ji labai išsigando, liepė man pačiam eiti pas komendantą ir pasakyti, kas nutiko. Lietuviai Kalvaitukai mane užstojo, papasakojo komendantui, kaip viskas buvo. Komendantas greit suruošė perkėlimui reikalingus dokumentus, nes likti čia buvo pavojinga: būtume tikrai sulaukę keršto.

Taip visa mūsų šeima netrukus atsidūrėme Narvoje – senoje, dar caro laikais įkurtoje gyvenvietėje. Į mūsų šeimą grįžo ir iš lagerio paleista sesuo Anelė. Čia, Narvos traktorių remonto gamykloje, Anelė susipažino su lietuviu Povilu Žemaičiu, būsimu vyru, o sesuo Genovaitė – su būsimuoju vyru lietuviu Jonu. Visi lietuviai tremtiniai šventėme jų vestuves.

Taip Sibiro žemėje mes sulaukėme 1958-ųjų. Buvo vasario mėnuo, kai tėvai užsispyrė grįžti namo į gimtąją Lietuvą. Sesuo Skaistė į Lietuvą negrįžo. Sibire sutikusi būsimą rusų tautybės vyrą, ji ištekėjo, užaugino dvi dukras. Artimieji nepritarė tokiam jos sprendimui, tad sesuo su Lietuvoje gyvenančiais artimaisiais nutraukė visus ryšius.

Tas ilgas kelias namo

Sugrįžę į tėvynę, radome apleistus, nusiaubtus namus, kuriuose gyveno komunistų partijos aktyvistas Jurgis Gutauskas, vedęs vokietę Uršulę. Tada aš tėvus parsivežiau į Marijampolę, tačiau miestas jų netraukė – jie ilgėjosi gimtojo kaimo. Šilsodyje gyveno sesuo Genovaitė su vyru Jonu (Genovaitės jau mirusi, iki šiol ten tebegyvena tik Jonas). Šiuose namuose ir prabėgo likusios mano tėvų gyvenimo dienos. Abu tėvai amžino poilsio atgulė gimtosios Lietuvos žemėje, Gražiškių kapinėse.                                                       

Aš su žmona Ona apsigyvenau Marijampolėje. Mudu užauginome tris vaikus: dukras Rūtą ir Jolitą bei sūnų Vytautą. Sulaukėme trijų anūkių – Ugnės, Godos ir Elzės bei trijų anūkų – Mindaugo, Pauliaus ir Mato. Tikiu, kad jie, perskaitę mano atsiminimus, puikiai išmoks šią nesumeluotą istorijos pamoką.

Teisutį Vincą Kumetą kalbino Stefanija NAVICKIENĖ

Asmeninio albumo nuotraukos.

Autorės nuotrauka.