Devynių narsuolių kapai Liūdynės savanorių kapinėse
Sklaidant Vilkaviškio krašto savanorių vardyną, akis užkliuvo už kelių besikartojančių įrašų: ,,Savanoris, žuvęs ir palaidotas Liūdynėje“. Amžino poilsio kapeliuose netoli Panevėžio žuvo ir vienoje vietoje palaidoti devyni 2-ojo Algirdo pulko 7 kuopos kariai: Brazaitis Vincas (Vilkaviškis), Karevičius Antanas (Kiršai), Kemeža Jonas (Vilkaviškis), Kilikevičius Jonas (Pilviškiai), Marčiulionis Pranas (Vilkaviškio apskritis), Sidabras Bronius (Vilkaviškis), Sniečkus Vincas (Griebčiai), Šukaitis Vincas (Vilkaviškis), Teiberis Juozas ( Vilkaviškis).
Sukapojo kardais
Atvykęs į Liūdynės miestelį, suradau buvusią bibliotekininkę Stanislavą Steponavičienę. Miestelio bibliotekoje atskirame aplanke surinkti istoriniai pasakojimai apie savanorių kapus. 1919 m. gegužės 21 d. Lietuvos kariuomenei vejant bolševikus nuo Raguvos, čia vyko smarkios kautynės. S. Steponavičienė užrašiusi ir prisiminimus apie karių žūtį: ,,Paimtus į nelaisvę devynis karius, juos žvėriškai kankino, niekino, tyčiojosi. Nelaimingieji šaukėsi Dievo pagalbos, prašė vandens troškuliui numalšinti. Nebuvo jie išklausyti. Bolševikai buvo labai žiaurūs, paliko juos išdraskytus. Čia žiaurumu pasižymėjo raudonųjų latvių šaulių pulkas.“
Atminimo įamžinimas
Tik bolševikams pasitraukus, senieji kaimo gyventojai surinko žuvusiųjų palaikus ir palaidojo. Panevėžio muziejaus muziejininkas Donatas Pilkauskas, renkantis medžiagą apie savanorių kovas Panevėžio krašte, atskleidžia tolesnę savanorių kapų istoriją: ,,Žinojau, kad Liūdynėje palaidoti savanoriai iš Suvalkijos, bet kad jie iš vieno rajono, tai man staigmena.“ Pasak D. Pilkausko, kapelių viduryje supiltas simbolinis kareivio kapas, įrengtas Jogailos kryžiaus formos gėlynas.
Pasibaigus nepriklausomybės karams, vietos jaunimas kapeliuose pastatė akmeninį kryžių. Kapeliais pradėjo rūpintis 4-ojo Lietuvos karaliaus Mindaugo pėstininkų pulko kapelionas kunigas Jurkus. Ypač daug pasidarbavo Velžio viršaitis Kaupas, mokytojai Sprangauskaitė, Katelė.
1930 m. liepos 13 d. Liūdynės karių kapai buvo iškilmingai pašventinti. Liūdynės bibliotekoje surinktame aplanke rašoma: ,,Prasidėjus iškilmėms, Panevėžio šaulių choras pagiedojo „Jūs žuvot“, kapelionas kunigas Jurkus, laikęs pamaldas, pasakė graudų pamokslą. 4-ojo pėstininkų pulko orkestras sugrojo gedulo maršą. Prasidėjo prakalbos. Po prakalbų kariuomenės viršininkai, kareiviai, organizacijų atstovai, ant karžygių kapų sudėjo daugybę vainikų. Išreikšdamas pagarbą, orkestras sugrojo Tautos himną, ir taip pašventinimas baigėsi. Savo buvusius karius pagerbė ir jų buvęs vadas karininkas A. Butkevičius, kilęs iš Vištyčio.
Atminimo išniekinimas ir sugrąžinimas
Prasidėjus antrajai sovietiniai okupacijai, kapinaitės buvo išniekintos, nuverstas stovėjęs paminklas. Tačiau vietiniai gyventojai karių savanorių nepamiršo, kapinaites stengėsi tvarkyti. Kai kas nuo tarybų valdžios ir nukentėjo. Po nakties kapeliai vėl atgimdavo, sužydėdavo gėlės, atsirasdavo tautiniai simboliai.
Iš naujo kapinės pasipuošė mediniu kryžiumi jau Atgimimo pradžioje, 1989 m. atminimą mena ir tautodailininko K. Pelecko kryžius.
Aplankęs Liūdynės kapines, kur išskirtinai palaidoti Vilkaviškio krašto savanoriai, susitikau su Seimo nariu, buvusiu Vilkaviškio krašto apsaugos ministru vilkaviškiečiu Juozu Oleka. ,,Mūsų pareiga – atnaujinti Liūdynės savanorių karių paminklinius kryžius ir įrašyti kraštiečių, žuvusių už Lietuvos laisvę, pavardes,“ – sakė J. Oleka
Nuotraukos autoriaus ir Panevėžio kraštotyros muziejaus.
