Kai visas dabartinis pasaulis jau kuris laikas sukasi, rodos, apie vienintelį dalyką – COVID-19 siautėjimą, vis grėsmingesnė užkrato plitimo situacija tarsi išstumia kitus dalykus, visuomenę įsprausdama į rėmus, kuriuose įprastinis gyvenimas tarsi neegzistuoja. Ir vis tik nors pasaulis sąlygiškai sustabdytas, gyvenimas turi tekėti savo vaga, kad ir kokia ji lėta bebūtų. Ir mokykloms gyvenant neįprastu ritmu, kalbamės su Marijampolės Sūduvos gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Virginija GUREVIČIENE. Ne vien apie ekstremalios padėties sukeltus sunkumus.
– Ar dabartinė įtempta situacija ne tik Lietuvoje – visame pasaulyje – dėl koronaviruso siautėjimo nėra paralyžavusi darbo proceso?
– Na, dirbame kaip dirbę. Man šiek tiek įtampos buvo šių mokslo metų pradžioje, bet tik dėl to, jog pradėjau mokyti tris naujas klases: reikėjo laiko priprasti vieniems prie kitų, rasti bendrą kalbą, pagaliau man reikia dviejų savaičių, kad mokinių vardus įsiminčiau.
Iš tikrųjų negąsdina mokymo proceso formų kaita. Dirbame kaip ir visada, viskas vyksta pagal planą, be to, turime patirties iš praėjusio pavasario, taigi ir nuotolinis mokymas – ne naujiena, tik iš pradžių buvo šioks toks iššūkis. Tiesa, nepaisant to, kad ugdymo procesas vyko gana sklandžiai, trūko gyvo bendravimo, emocinio ryšio, ėmė slėgti sėdėjimas namuose. Mišrusis mokymo tipas, nuotolinis – tai šių dienų realijos, su kuriomis, deja, turime susitaikyti.
– O kaip gyvenimas su kaukėmis mokykloje?
– Na, ir prie to jau esame pripratę. Vaikai nebūtų vaikai, jei kiekvienoje situacijoje nerastų kažkokių pramogų. Štai net ir kaukių dėvėjimas kartais tampa privalumu. Užsideda kaukę ir plepa pamokos metu, o gavę pastabų aiškina, jog jie niekuo dėti – juk lūpų krutinant niekas nemato!
– Kodėl pasirinkote lietuvių kalbos mokytojo specialybę?
– Mokiausi tuometinėje Leipalingio vidurinėje mokykloje. Lietuvių kalbą mums dėstė nuostabi pedagogė Onutė Bleizgienė: puiki specialistė, labai kūrybinga, švelnaus būdo. Taip pat ji vadovavo tautosakos būreliui, kurį ir aš lankiau, tad mylimą mokytoją turėjau progos dar iš arčiau pažinti. Manau, pasirinkau tokį tolimesnį gyvenimo kelią iš dalies šios mokytojos įkvėpta. Žinoma, įtakos šiam pasirinkimui turėjo ir mūsų parapijos klebonas, Konstantinas Ambrasas, kuris labai palaikė mano ryžtą, sakydamas, jog Lietuvai tokių specialistų labai reikia (o juk buvo gūdieji sovietiniai laikai!). Tad turėdama tokį dvasinį palaikymą įstojau studijuoti lituanistikos į tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą, kurį sėkmingai baigusi pasinėriau į lietuvių kalbos mokytojo darbą.
– Esate nedaug darboviečių pakeitusi.
– Taip, nedaug. Dirbu nuo 1985 m. Pirmoji mano darbovietė – tuometinė Marijampolės V. Mykolaičio-Putino internatinė mokykla, kur dirbau ir auklėtoja, ir lietuvių kalbos mokytoja, toliau 8 metus dirbau tuometinėje Marijampolės P. Armino vidurinėje mokykloje ir jau penkiolikti metai čia, Sūduvos gimnazijoje.
– Koks yra dabartinis moksleivis?
– Vaikai visada yra vaikai… Bet, deja, šiais laikais mažėja artimesnio bendravimo tarp mokytojų ir mokinių – socialiniai tinklai, apskritai virtualus bendravimas išstumia gyvą bendravimą. Tarkime, prieš 20 metų mokiniai buvo nuoširdesni, atviresni, nes mokėjo gyvai bendrauti. Laimei, tai ne visuotinis reiškinys: yra vaikų, kurie nori bendrauti, ateina pasikalbėti.
Šiais laikais tarp mokinių yra dingęs ir kolektyviškumo jausmas. Klasėje išsiskiria arba lyderiai, arba visiškos individualybės, o štai susiburti ir kažką kartu nuveikti tapo tarsi ir nebeaktualu, apskritai nėra noro. Netgi bendros ekskursijos jau nebemadingos. Tiesa, šiuolaikiniai vaikai labai daug matę, turi įvairių patirčių, tad kai jiems pasiūlai kad ir trumpam po Lietuvą pakeliauti, nerodo susidomėjimo.
Apskritai nuo 11 klasės klasės, kaip kolektyvo, samprata pakitusi: mokiniai eina į pamokas pagal srautus, su savo klase pamokų būna labai mažai, tad klasės, kokia buvo anksčiau – nuo 5 iki 12 klasės, nebeliko.
Nepasakyčiau, kai šiuolaikiniai vaikai yra blogesni, tačiau jie yra kitokie. Pastebiu, jog jiems būdinga labai skubėti, viską padaryti greitai, tačiau nebūtinai kokybiškai. Dažnai, pasiūliusi mokiniui pasitikrinti atliktą darbą, išgirstu atsakymą: „Netikrinsiu, nes daugiau klaidų pridarysiu“. Dar viena problema – šiuolaikiniams mokiniams sunkiai sekasi susikaupti, ilgesniam laikui išlaikyti dėmesį, netgi perskaityti kažką būna rimtas uždavinys.
– Ar mokiniai apskritai skaito?
– Dėl knygų skaitymo problemų turime: nenori šiuolaikiniai vaikai skaityti…
– Taigi ir mokyti dėl to sunkiau.
– Taip. Stengiamės mokinius motyvuoti, kad patys norėtų, įrodyti, jog šių žinių jiems tikrai reikia, ir tai duoda vaisių. Vaikai suinteresuoti siekti rezultatų, analizuoja savo darbus. Mokydami lietuvių kalbos, kuri išties yra labai sunki, stengiamės neversti mokinių aklai kalti gramatikos taisykles, o iškart jas taikyti. Visuomenėje ištisai šaukia: auga beraščių karta (beje, taip šaukia dešimtmečiais), tad nepaliaujamas uždavinys – kaip išmokyti vaiką taisyklingai rašyti – visada aktualus. Yra vaikų, turinčių prigimtinį kalbos jausmą, o štai kitiems, norintiems pasiekti gerų rezultatų, reikalingas „juodas“ darbas. Nors ir sakoma, jog raštingumas prastėja, iš tiesų visais laikais visko buvo… Tiesa, reikia pripažinti, jog pati lietuvių kalba darosi skurdesnė, mažėja jos vaizdingumas, ir tai tų pačių informacinių technologijų, kur bendravimas dažnai paremtas trumpiniais, įtaka.
– Vis tik absoliutinti negatyvių dalykų turbūt nederėtų.
– Žinoma. Yra labai motyvuotų vaikų, kurie ateina į gimnazijos 1 klasę (9 klasę, kaip įprasta) puikiai žinodami, ko jie čia atėjo, ko nori ir ką veiks po gimnazijos baigimo. Be abejo, tai labai priklauso nuo šeimos – tėvai savo vaikams turi patarti, turi juos motyvuoti, o ne numesti visko ant mokyklos, mokytojų. Beje, tenka iš buvusių mokinių išgirsti ir tokių pastebėjimų, kad jie, jau seniai baigę mokyklą, apgailestauja, jog jų tėvai nesikišę į profesijos, gyvenimo kelio pasirinkimą. Galėjo juk patarti – sakęs ne vienas. Taigi pasirinkimo laisvė vis tik – didžiulė atsakomybė, ir nors anksčiau būta priekaištų, kad tėvai ne tik patardavo, bet ir versdavo rinktis, dabar matome, kad ir pačių pasirinkimai ne visada džiugina.
– Kas dar yra svarbu mokytojo darbe?
– Labai svarbu ne tik mokyti, bet ir ugdyti asmenybę.
– Kaip jūs vertinate visuomenėje sklandančius gandus, jog mokytojo profesija yra neprestižinė, kad mokytojai mokyklose (ir ne tik) yra menkinami, žeminami?
– Tikrai nemanau, kad mokytojai yra menkinami ar žeminami. Aš labai vertinu savo profesiją – ji nėra eilinė: juk mes jaunam žmogui, be žinių, ir vertybes diegiame. Manau, dažnai galioja tokia taisyklė: kiek tu pats vertini savo darbą, tie jį vertina ir kiti. Esu įsitikinusi, jog yra trys profesijos iš vadinamojo pašaukimo: gydytojo, kunigo ir mokytojo – net profesijomis netinka jas vadinti, mat šiuos darbus dirbdamas tu negali būti tiesiog amatininku.
Niekada nesigailėjau pasirinkusi mokytojo darbą. Mokytojas, manau, niekada neprarado savo prestižo, nereikia patiems nusivertinti. Problema yra kita: mokytojų bendruomenė sensta, baisu, kad nebus, kas ją pakeičia – reikia jaunų mokytojų, o šių specialybių šiais laikais buvę abiturientai jau nelabai nori rinktis.
– Kaip vertiname mokytojų streikus? Ar streikai ir pašaukimas yra suderinama?
– Nepasakyčiau, kad nepritariu jiems: keliami reikalavimai yra teisingi – visi nori stabilesnio materialinio pagrindo. O ar galima suderinti pašaukimą ir streikus, nežinau…
– Mokytojo darbas sunkus. Pirmiausia reikia gebėti suvaldyti pilną klasę vaikų. Kaip jums sekasi šioje srityje?
– Neslėpsiu: dirbu gimnazijoje, kur probleminių mokinių yra mažiau, o motyvuotų – daugiau. Vis tik stengiuosi, kad visiems – ir man, ir mokiniams – pamokoje būtų gera. Žinoma, reikia, kad vaikai tavęs klausytų, tačiau niekada nesiekiau, kad manęs bijotų: baime grįsto gero bendravimo nepasieksi…
– Ko norėtumėte palinkėti sau ir mokiniams šiais sunkiais laikais?
– Sau linkėčiau optimizmo, tikėjimo mokiniais, kantrybės. Mokiniams – pasitikėjimo savimi, žinoti, ko siekia, ir, žinoma, susikaupimo, kurio, deja, vis dar taip trūksta…
– Dėkoju už pokalbį. Linkiu sėkmės jums ir jūsų mokiniams.
Autorės nuotraukoje – Virginija Gurevičienė.
Nuostabi buvusi auklėtoja! <3