Taip lengvai mes atiduodame kitiems
Taip ilgai brandintą gimtą žodį,
Knygnešių takais, keliais tremties,
Vežtą, grūdintą, širdy nešiotą.
Katekizmo žodžiai paprasti,
Liuterono Mažvydo rašyti,
Amžiams bėgant, nepamesti, neprarasti
Ir šiandieną aukso raidėm švyti.
Na, ir kas, kad dulkės padengė senas knygas,
O jų autorių vardus ištrint mėgino Laikas,
Daug blogiau, kad per globalizacijos sunkias bangas
Kirvarpos į mūsų gimtą žodį taikos.
Nebelieka net lietuviškų vardų,
Iškabos kitom kalbom į mus prabyla.
Gal tikrai nualinta tauta
Kaip ta vasara nugrims į tylą?..
Irenos Tamulynienės nuotrauka.
