Lapkričio pabaiga Buktos miške

Lapkričio pabaigoje, likus vos savaitei iki kalendorinės žiemos, pasnigo. Drėbė stambiais, skalsiais sniego kąsniais, aplinka per kelias minutes pasikeitė neatpažįstamai. Taip į Buktos girią ramiai ir be jokio blaškymosi atėjo žiema. Tada dar nežinojau, kad ši žiema truks tris dienas…

Rytas aušo pamažu. Drėgno sniego svoris žemyn lenkė medžių šakas, einant jis išdavikiškai žliugsėjo po kojomis. Nuščiuvęs ir įtempęs klausą gaudžiau bundančio miško garsus…

Ššššš…..šiukšt… šlept…. šiu šiušiu ššššiukšt – taip „kalbėjo“ nuo eglaičių šakų slystantis ir krentantis ant žemės šlapias sniegas. Tai vienoje pusėje, tai kitoje. Kartais tik pavieniai šlumštelėjimai, kartais ištisos kaskados… o žvėrys nesirodė. Tik medžių viršūnėse liūdnais balsais protarpiais trumpai susišvilpaudavo sniegenos, ir vėl tyla. Praskrido alksninukų būrelis, keletas zylių. Kai jau visai praradau viltį ir, tiesą sakant, šiek tiek sušalau, pakilau pavaikštinėti. Sugalvojau patikrinti taip vadinamą „grįstakelį“ – tai senas kelias, einantis šalia Žuvinto palių aukštesnėmis Buktos miško vietomis. Gerai, kad turėjau GPS… jei ne jis, grįstakelio gal būčiau ir nesuradęs. O ir paties kelio būklė sunkiai nusakoma – ten, kur kelias eina per kirtavietę, jis visiškai užžėlęs, likęs tik sunkiai įžiūrimas žvėrių takelis, ir tai tik vietomis. Sliūkinau braukdamas nuo krūmokšnių šlapią sniegą ir tikėjausi, kas sename miške vaizdas bus geresnis. Kur tau… nors kelio sankasa ir atsirado (su visomis medvežių paliktomis provėžomis), bet keliu praeiti neįmanoma – ištisai užvirtęs medžiais, daugiausiai uosiais. Kurį laiką beviltiškai rėpliojęs per išvartas, pasidaviau ir pasukau į šoną. Miško pelkaitės kraštu tikėjausi pareiti iki pamiškės, bet rūke vilkdamas sniego gurvuoliais aplipusias maskuotės kelnes ir ieškodamas lengvesnio kelio, pradėjau sukti ratus. Gerai, kad pėdsakai matėsi… Susikaupęs atsirinkau kryptį ir…. įsirėžiau į dienojančių šernų būrelį. Per krūmus nelabai vieni kitus matėm, tad jie atsitraukė per pusšimtį metrų ir laukė, kaip aš pasielgsiu. O aš žvilgsniu tyrinėjau lazdynų brūzgynus… Galiausiai šernai pasitraukė. Eidamas link palikto automobilio dar sutikau ilgauodegių ir pilkųjų zylių pulkelį. Seniai jau begrįžau namo toks šlapias…

Kitą rytą aš vėl miške. Sekmadienis. Poilsiauju. Mišką gaubia drėgnas ir sunkus rūkas, visi garsai duslūs, pritilę… Vakarykščio sniego ant šakų jau nebėra, medžiai tamsūs ir liūdni. „Šernų valanda“ praėjo, o jie taip ir nepasirodė. Tačiau nutiko kai kas daug geresnio – tolumoje, jau visai ant matomumo ribos, sutamsavo briedžio siluetas. Lėtai išėjo ant kelelio, pauostinėjo sniegą ir be garso ištirpo migloje kitoje kelelio pusėje. Vos spėjęs pagalvoti, kad šios dienos sėkmės limitas jau išnaudotas, fotoaparato ieškiklyje pamačiau beišeinantį antrą briedį! Šis pabuvo kiek ilgiau. Tiesą kalbant, gerokai ilgiau… Pirma apuostė prieš tai praėjusio briedžio pėdas, po to ilgai skabė karklo krūmą… Žiūrėjau į užkandžiaujantį žvėrį, į pažliugusias traktoriaus vėžes link jo, vėl į žvėrį… Nusprendžiau nesėlinti. Lai pavalgo… Abu briedžiai buvo patinai, abu dar nedideliais dvišakais ragais. O rimtesnio raguočio Buktos miške dar nemačiau. Matyt, nesuspėja užaugt…

Po savaitės vėl sugrįžau į mišką. Buvo pašalę, žemė sukaustyta gruodo. Spaudė lengvas šaltukas – gal minus dešimt… Atrodytų, kad ilgai ramus neišbūsi, bet su tinkama apranga, be vėjo, galima sėdėt sau ir sėdėt… Ir sėdėjau. Kaip ir priklauso, prašvito. Kaip jau įprasta, pašvilpavo sniegenos. Kaip ir turi būt, atėjo šernai. Gerai būtų… Ne, čia jau man pasisekė, nes laukiniai žvėrys niekad niekur ir niekam nieko neprivalo… O buvo taip: praėjo valanda po aušros, o miškas dar tylėjo. Tada ir išgirdau pirmuosius garsus. Lengvas traškesys vis artėjo, artėjo… Mišku link manęs ėjo du šerniokai. Po medžiais jau buvau bandęs fotografuoti, ten su mano objektyvu per tamsu, o dar krūmų šakos trukdo, tad fotoaparato iš atviros vietos net nesukau.

Pirmasis šernas susilygino su manimi. Atkišęs šnipą mano pusėn ir kiek tik įmanoma ištempęs trumpą kaklą bandė suprasti, kas čia toks, pavojingas ar nelabai… O aš žiūrėjau į trūkčiojantį nosies galiuką ir paprasčiausiai grožėjausi. Tiesiog paršiukas močiutės tvarte… Kas keli įkvėpimai šernas triukšmingai iškvėpdavo – gal norėdamas pagąsdinti, gal tik nosį prasivalydamas, kad geriau užuostų. Dar kurį laiką pauostinėjęs apsisuko ir pasuko iš kur atėjęs. Gal už dešimties metrų priėjo prie ten laukusio antrojo šerno. Pasikriuksėjo, pašnarėjo… Po to visai netikėtai vienas jų iškišo galvą vos už keliolikos metrų nuo manęs. Kurį laiką pastovėjo sustingęs, tada sparčiu žingsniu kirto atvirą vietą ir dingo miške. Antrasis atsitraukė atgal… Vos po kelių minučių iš miško, iš ten, kur nukurnėjo pirmas šerniokas, pasigirdo žviegimas. Dar kartą. Suglumau, kas gi ten vyksta? Tuo metu antrasis šerniokas pasirodė toli ant proskynos, sustojęs pažiūrėjo į jį taip suneraminusį kupstą ir per jaunuolyną pasuko ten, kur ir pirmasis. Vėl žviegimas… Lyg kas kiaulę kaime skerstų. Negi vilkai? Triukšmas tai artėdavo, tai nutoldavo. Daug visko prisigalvojau, o pasirodo, kad tai – viso labo tik šernų ruja.

Kurį laiką nieko nevyko, tai trumpam atsistojau pramankštinti kojų. Tolumoje ant kelio būriavosi medžiotojai. Savaitgalis, šeštadienis. Kiekvienas savaip supranta pramogą… Lyg ir nėra bado Lietuvoje, bet… Et, tiek to. Nemaloni tema.

Atsisėdęs per ieškiklį toli toli pamačiau judesį – į proskyną peliaudama įšoko lapė. Pastovėjo, pažiūrėjo į medžioklių pusę ir vėl šuoliu dingo griovio žolėse. Nesupratau, kas ją galėjo pabaidyti, tačiau netrukus paslaptis paaiškėjo – beveik toje vietoje prakurnėjo visas būrys šernų. Pirma pasirodė didžiulė šernė, pirmas įspūdis, kad ten briedis – iš paskos sekę gentainiai buvo net kelis kartus mažesni. Gaila, kad taip toli, tad nuotraukose gyvūnai vos atpažįstami… Tai dienai įspūdžių jau pakako, medžiotojai irgi nuvažiavo savais keliais, tad susirinkęs įrangą pasukau namolio…

Atrodytų, kam belstis į tą mišką kiekvieną laisvą dieną? Ypač tokiu metu – nei saulės, nei spalvų… To pasakyti negaliu. Norint suprasti, reikia pačiam prieš saulei tekant nueiti į mišką, paežerę ar palaukę ir pačiam pamatyti, kaip gamtoje prasideda diena. Be žadintuvo, be puodelio kavos ar rytinės žinių laidos…

Vaidas KARPAVIČIUS

Autoriaus nuotraukos.