Širvintos kairysis intakas. Lieponos upelis. Šalia stovi ūkininko Kybarto namas. O aplink – vientisas laukas, žaliuojančios lankos ir gėlėtos pievos. Ir vienišas upelis. Daugybę metų buvęs „rubežium“ tarp prūsų ir lietuvių. 1894 m. tuščio lauko jau nebebus. Vietoj jo iškils aukščiausios klasės Virbalio vardu pavadinta traukinių stotis. Kuriam laikui taps vartais į vakarus visai caro imperijai.
Kybartų miesto atsiradimo istorija įvardinama kaip nesusipratimas. Caro imperijos inžinieriai, tiesdavę geležinkelio linijas, buvo labai korumpuoti. Iš miestelių reikalaudavo kontribucijos. Tačiau Virbalis nesutiko jos mokėti. Todėl „vokzalas“ išdygo už trijų kilometrų Kybartuose.
Pirmieji Kybartų naujakuriai buvo geležinkeliečiai plušę prie stoties statybos darbų. Jiems nuvykti į Virbalį buvo per toli. O aplink būsimą stotį buvo plynas laukas. Reikėjo kažkur nakvoti. Netrukus tame lauke vienas po kito pradėjo dygti nedideli nameliai. Ištisos jų kolonijos. Vėliau į Kybartus atvyko caro muitinės, pasienio apsaugos valdininkai. Jie pirko sklypus, statėsi jau prabangesnius, mūrinius namus.
Virbalio miestelio vardu pavadinta stotis Kybartuose pradėjo veikti 1895 m. Kybartai tapo svarbiausias transporto taškas, jungiantis Rusijos ir Vokietijos imperijas. Prasidėjo intensyvi prekyba. Per parą pravažiuodavo apie 50 keleivinių ir prekybinių vagonų. Dieną naktį judėjo ištisos žmonių ir darbininkų minios. Vokietijos geležinkelio bėgiai buvo siauresni, todėl visos prekės buvo iškraunamos Kybartuose. Daugybė lietuvių atvykdavo užsidirbti. Buvo milžiniški muitinės kontrolės sandėliai. Saugomų prekių vertė siekdavo iki 3 milijonų rublių. Veikė trys restoranai, keleivių laukiamieji peronai, paštas, telegrafas, miegamieji kambariai, nedidelė medicinos palata.
Tuometinėje spaudoje buvo teigiama, kad kybartiečiai „stačiai lobte lobo“. Paprasti žmonės statėsi trobas, vilas, ar net rūmus. Kybartai tapo judriausiu kontrabandos pasienio punktu. Tuo vertėsi visi, bet daugiausiai caro muitinės ir pasienio apsaugos korpuso valdininkai. Tvirtinama, kad iki pirmojo pasaulinio karo pradžios iš kontrabandos gyveno visas miestelis. Kybartietis, žydas, Fiškė Braunas nelegaliai per sieną pravesdavo ištisus būrius nuo caro kariuomenės besislapstančių lietuvių. Tuometinė spauda jį įvardina, kaip „vietinę įžymybę“, kuris užsiėmė „žmonių eksportu į Ameriką“.
Rusijos caras Nikolajus II ir Vokietijos imperijos kaizeris Vilhelmas II buvo pusbroliai. Jų valdomos imperijos – kaimyninės šalys. Kybartuose nuolat stovėdavo asmeninis caro „ekstra traukinys“ pagamintas iš plieno. Antrajame stoties aukšte buvo du karališki miegamieji kambariai. Visa Petrapilio(dab. Sankt Peterburgo) grietinėlė į vakarų Europą vykdavo tik per Virbalio stotį.
Kai caras atvykdavo į Kybartus visas miesto gyvenimas apsiversdavo aukštyn kojom. Virbalio stotį ir peroną juosdavo kelios kareivių „špalerių“ eilės. Mieste žygiuodavo dideli apsaugos būriai. Nuo caro nesitraukdavo ir gvardijos kuopa, kurios pagrindinė užduotis buvo garbės sargyba. Gyventojai Nikolajų II matydavo tik iš tolo. Paskutinį kartą Virbalio stotį jis viešėjo 1913 m. Keliavo į savo pusbrolio kaizerio Vilhelmo II sesers vestuves Potsdame.
Pirmoji auka pirmajame pasauliniame kare tapo Kybartai. Miestas skendėjo liepsnose ir dūmuose. Daugelis pastatų buvo sunaikinti, tačiau Virbalio stotis išliko. Po karo mieste atidaroma centrinė Virbalio stoties muitinė. Buvo statomi viešbučiai, prekybos ir pramonės įmonės, bankai. Visoms prekėms iš Vokietijos buvo uždėti muito mokesčiai. Todėl visi didieji Kauno prekybininkai ir verslininkai atvažiuodavo į Kybartus. Miestui buvo suteiktos Magdeburgo teisės.
Tačiau 1922 m. muitinė buvo perkelta į Kauną. Miestas pradėjo tuštėti, atsirado daug laisvų butų, sustojo statyba, įsivyravo stagnacija. Prūsai atvykdavo į Kybartus siūlydami savo sviestą, sūrį, mėsą ir pieną. Kybartiškiai važiuodavo į Eitkūnus pirkti vokiško konjako, bananų, apelsinų ar vynuogių. Tačiau miesto aukso amžius baigėsi. Lietuvai atgavus Klaipėdos uostą tranzitas per Kybartus dar labiau sumenko.
Virbalio stotis Kybartuose išliko iki pat antrojo pasaulinio karo pabaigos. Ryškiai savo išore išsiskirdama iš kitos miesto architektūros, buvo vadinama „savotišku Vatikanu Romoje“.
